Pereiti į pagrindinį turinį

J.Daukšienė: „Kapinės turi būti širdyje“

2009-10-31 11:00
Nuomonė: J.Daukšienės įsitikinimu, mūsų žmonėms trūksta supratimo, jog mirusiems artimiesiems tikrai nereikia išpuoštų kapų.
Nuomonė: J.Daukšienės įsitikinimu, mūsų žmonėms trūksta supratimo, jog mirusiems artimiesiems tikrai nereikia išpuoštų kapų. / Nerijaus Jankausko nuotr.

Ji kasdien mato liūdesį ir netekties skausmą išgyvenančius žmones. Tačiau Kapinių priežiūros tarnybos laikinoji vedėja Jolanta Daukšienė įsitikinusi, jog tai yra natūralu, o išėję artimieji bus šalia tiek, kiek juos prisiminsime.

Laidojamas tik žmogaus rūbas

– Ką jums reiškia Vėlinės? Tai liūdna šventė ar didelis darbo krūvis?

– Man ir kaip valdininkei, ir kaip žmogui Vėlinės tikrai nėra liūdna šventė. Į šią dieną, kaip ir į pačią mirtį, žiūriu labai natūraliai. Gal todėl, kad turiu nemažai patirties, esu nusistačiusi prioritetus. Gyvenimas yra laikinas ir kažkada išeisime visi. Taip, kaip ir ateiname. Gimimas yra virsmas, mirtis taip pat yra virsmas, o tarpas tarp jų yra gyvenimas. Tikrai nemanau, kad į kapines reikia ateiti liūdėti. Susikaupti, uždegti žvakutę, prisiminti – taip. Mūsų artimieji, kurių nebėra su mumis, perėjo į kitą būseną. Gal aš taip auginta ir nuo mažens močiutė taip įdiegė, jog kapinėse yra tik žmogaus rūbas, o siela išeina į aukštesnę materiją. Aš tuo tikiu ir noriu tikėti. Savo artimųjų, kurie išėjo, ieškau ne tik kapinėse, bet ir bažnyčioje, kitose vietose, kur buvome kartu. Prisiminiau žodžius, kurie labai tiktų. Juos pasakė Romenas Rolanas: „Mes kiekvienas savo širdyje nešiojame tarsi mažas kapinaites, kur ilsisi mūsų artimieji“.

– Bet į kapines savaitgalį vis tiek eisite ar vyksite?

– Būtinai, tačiau ne liūdėti ar verkti. Aišku, mirtis yra skaudu. Bet aš galvoju, kad kai laidojame savo tėvus, tai yra natūralus procesas ir galime džiaugtis turėdami galimybę tėvelius palydėti į paskutinę kelionę, saugoti prisiminimus apie juos, prižiūrėti kapelius. Kita, daug skaudesnė kalba, jei tėvai turi laidoti savo vaikus. Manau, jiems kapinės tikrai yra labai liūdna vieta.

– Dirbate Kapinių priežiūros tarnyboje ir tikriausiai per Vėlines atkreipiate dėmesį, kaip sutvarkyti kapai, kaip jie papuošti. Koks jūsų požiūris į tai, kad ir kapinėse gausu materializmo?

– Mano pažiūros šiek tiek kitokios. Mes esame egoistai. Juk mirusiesiems tikrai nereikia, kad jų kapas būtų labai išpuoštas. Didžiausia išliekamoji vertė yra atmintis, gražūs prisiminimai. Nesuprantu, kaip meilę mirusiems artimiesiems galima įrodyti žvakių skaičiumi ar puokščių dydžiu. Suprantu, kad tai yra verslas, kad žmonės nenori pasirodyti prasčiau už kitus, todėl ir atiduoda paskutinį pinigėlį, kad nenusileistų kaimynui. Nenoriu nieko įžeisti, bet kapai labai dažnai yra sutvarkyti neskoningai. Mane stebina varžybos, kas didesnį akmenį ant artimojo kapo užridens. Kaip laidodavo anksčiau? Statydavo medinį kryžių arba rūpintojėlį. Ir jis stovėdavo, kol nesupūdavo. Ateidavo nauja karta, ta pati vieta užlaidojama. O kas vyksta pas mus? Kovos dėl kiekvieno centimetro, kad būtų kuo didesnis kapas. Paskui viskas užpilama skalda, akmenimis. Todėl mūsų kapinės tampa nebepatrauklios, nes yra išasfaltuotos, išklotos plytelėmis.

Kapinės – šventa vieta

– Tokie jūsų pastebėjimai susiformavo per šiuos metus, kai pradėjote dirbti naujoje srityje?

– Mano požiūris toks buvo visada. Mes dedame labai daug pinigų ir pastangų ten, kur nereikia. Gyventi reikia tada, kai esi gyvas. Čia ir šiandien. Banke yra duodamos paskolos, bet gyvenimo nepasiskolinsi. Ir mano požiūris toks ne todėl, kad čia dirbu. Kai pradėjau vadovauti tarnybai, galvojau, jog galima kai ką pataisyti. Deja, nėra kažkokios alternatyvos šiuo momentu. Bet įsivaizduoju kažkokį kvartalą, kur būtų žalia veja ir lentelės. Aišku, gali būti ir tradicinės kapinės. Naujovėms reikia politinio apsisprendimo. Pritariu ir kremavimui, nes kapinėms reikia vis didesnių žemės plotų, kurie galėtų būti panaudoti ir kitaip. Ir nežinau, kas atsitiko žmonėms, kad jie, dar būdami gyvi, kapinėse nori gauti žemės. Lyg kokioms statyboms. Mūsų seneliai tokių klausimų tikrai nesprendė.

– Į Kapinių priežiūros tarnybą atėjote iš savivaldybės Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus. Įdomus karjeros posūkis.

– Pati pasisiūliau pabandyti vadovauti tarnybai, kai iš darbo išėjo ankstesnė jos vadovė. Ir nesigailiu – labai graži patirtis. Ir visai nesigėdiju. Man čia – šventa vieta. Labai norėčiau, kad čia būtų ramu. Bet pasirodo, kad ramūs tik tie, kurie mirę, o virš žemės žmonės labai dažnai pikti. Kažkodėl vieną dieną pagalvojau, kad čia turėčiau ką veikti. Gal tai labai vaikiška ir naivu. Veikiau, ką galėjau, bet uždusino popieriai – sutartys, viešieji pirkimai. Turime organizuoti palaikų saugojimą, neatpažintų, vienišų velionių laidojimą. Už valstybės pinigus laidojame ir tuos žmones, kurių atsisako giminės. Liūdna, kad tokių atvejų vis daugėja.

– Jūsų manymu, kodėl?

– Dažniausia priežastis, kad mirusiojo gyvenimo būdas buvo netinkamas. Bet niekas mes nemirštame be nuodėmės. Jei man taip būtų, tai tikrai palaidočiau savo artimą, juk tai pliusas gyvenime, o ne minusas. Ateina laikas, kai reikia rinkti pliusus. Dažnai bandau paskambinti giminėms, kurie atsisakė laidoti savo artimą, kad jie ateitų į laidotuves. Bet labai retai sulaukiame tokių žmonių. Būna, kad tėvas sūnaus nenori laidoti ar sūnus tėvo, su kuriuo nebendravo. Bet tai juk paskutinis kartas pamatyti tėvą – atiduoti duoklę, juk tėvas gyvybę davė.

Laidotuvėse – tik dviese

– Kiek prisimenu, šiemet skaudžiausios laidotuvės buvo, kai reikėjo į paskutinę kelionę palydėti neatpažintus dvynukus, kurie buvo uždusinti ir išmesti į šiukšlių konteinerį. Laidotuvėse dalyvavo tik du žmonės, iš kurių vienas – jūs. Kodėl?

– Vaikai buvo tik gimę. Labai gaila buvo tų dvynukų. Tačiau tikrai nedalyvauju visose tokiose laidotuvėse, nes jų būna nemažai. Šiais metais valstybės lėšomis palaidota šešiolika atpažintų ir trys neatpažinti žmonės, tarp jų – dvynukai.

– Pasirinkote šitą tarnybą, kad galėtumėte veikti. Bet tarnybos tokia specifika, kad žmonės čia ateina ne džiaugtis. Ar negąsdino, kad ši tarnyba – tarsi liūdesio kontora?

– Gal kitiems taip ir atrodo, bet mano nuomonė kita. Mes esame savivaldybės administracijos tarnyba, teikianti paslaugas. Aišku, čia nesijuokiame, nesityčiojame. Mes tik dirbame darbą, išrašome dokumentus. Juk kai į Metrikacijos skyrių ateina pora paduoti pareiškimų tuoktis, darbuotojai nepuola jų asmeniškai sveikinti ir švęsti.

– Kiek kartų per dieną ištariate žodį „užjaučiu“?

– Per dieną vidutiniškai vyksta šešerios laidotuvės. Tačiau ne kiekvieną, kuris ateina į mūsų tarnybą, reikia užjausti. Orientuojuosi pagal žmogų. Įeina ir matyti, ar žmogus nori užuojautos. Juk kitam jos nė nereikia. Mums svarbiausia kultūringai aptarnauti žmones.

– Ar šeima neprieštaravo, kad iš patogios Liepų gatvės, kur yra savivaldybė, į tokį užkampį išsikraustėte?

– Šeima nežinojo. Priėmiau sprendimą ir pasakiau. Jai buvo didelė nuostaba, išsigando paties sprendimo. Bet jie žino, kad jei apsisprendžiau, tai taip ir bus.

Vilnius nepaviliojo

– Kiek metų dirbote savivaldybėje iki Kapinių priežiūros tarnybos?

– Penkiolika.

– Bandau skaičiuoti, kad tai ne pirmoji jūsų darbovietė?

– Anksčiau gyvenau Vilniuje ir dirbau labai įdomų darbą aklųjų sistemoje. Matyt, man lemtas toks profilis. Buvo toks Aklųjų sąjungos Tiflologinis skyrius, kuris rinko medžiagą, saugojo įvairią dokumentaciją apie akluosius. Gyvenau Vilniuje. Mirė tėvelis ir tuomet grįžau gyventi į Klaipėdą. Grįžau ten, kur norėjau.

– Tai jūs – klaipėdietė?

– Taip, čia gimiau, augau, baigiau mokyklą. Po vidurinės išvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą. Baigiau techninę bibliotekininkystę.

– Ar įsisukus į naują veiklą lieka laiko pomėgiams?

– Matyt, esu prasta darbuotoja, nes tenka ir namuose sėdėti prie darbų. Man ši sritis nauja, be to, dažnai keičiasi įstatymai. Čia labai atsakingas darbas, nežinojimas neatleidžiamas, nes čia laidojami žmonės. Gėda pasakyti, kad šiuo metu, kai čia dirbu, apleidau savo rūtų darželius. Labai mėgstu skaityti, gamtą, važinėti dviračiu. Šeima mane labai bara ir pyksta, kad vis sakau, jog neturiu laiko.

– Minėjote, jog apleidote rūtų darželį. Suprantu, kad gyvenate ne daugiabučiame name?

– Taip, gyvenu name prie Danės upės. Pro langus matau upę, gandrą, girdžiu gegutę.

– Kalbate taip, tarsi būtumėte gamtos vaikas, nors augote ant asfalto.

– Aš – Jautis, todėl man gamta labai svarbi.

– Kas jūsų šeima?

– Turiu du vyrus. Ir labai laukiu marčios. Mylėsiu visas marčias, kiek jų bebus, nes mane kaip marčią labai mylėjo. Neturiu anytos ir marčios sindromo.

– Ką veikia jūsų vyras?

– Vytautas turi verslą. Bet žinote, kaip šiuo metu yra. Tačiau mes esame optimistai ir tikime, kad viskas bus gerai. Tikriausiai jau yra branda atėjusi, nes suvokiame, kad svarbiausia, jog esame sveiki, kad nesirgtų artimieji. Mano močiutė buvo labai protinga. Ji sakydavo: vaikeli, karus žmonės pragyvena, badą išgyvena, o kad truputį prastesniu sijonėliu vaikščiosi, tai nieko tokio.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų