Pavasarį Kuršių nerijos stirnos traškesnio ėdesio įjunko dairytis Juodkrantės kapinaitėse. Kapavietes prižiūrintys žmonės pavasarinių gėlių daigais nespėja pasidžiaugti – po nakties juos randa nuskabytus.

"Tokią nedidelę tvorelę net ir man nesunku įveikti, o stirnoms tai – ne kliūtis", – apie gyvūnams lengvai įveikiamas gamtos prieglobstyje įkurtas kapines kalbėjo Juodkrantės seniūnė Angelina Stakauskienė.

Pasak jos, liaunos želmenijos išsiilgę žvėrys jau ne pirmus metus siaučia kapinaitėse, tačiau būdų, kaip su jais kovoti – nėra, nebent aptverti kapines aukštesne tvora, tačiau to daryti, bent jau kol kas, neketinama.

"Jau nebeturime laisvų vietų šiose kapinėse. Iš bėdos kapaviečių užtektų tik kelioms šeimoms. Visas viltis dedame į kapinių plėtros projektą. Mažiausiai pusmečio reikėtų plėtros projektui patvirtinti, o tuomet jau būtų galima kalbėti ir apie naują tvorą", – tikino A.Stakauskienė. – Bėda tai, kad aplink kapinaites – Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija. Vadinasi, tai miškas. Pirmiausiai teks sutvarkyti šią dalį – kapinėms skirtą teritoriją priskirti miestui."

Juodkrantės kapinaitėms plėstis iš kitos pusės trukdo arti esantys gyvenamieji namai, bei sanitarinė kapinių apsaugos zona. Tad jos galėtų plisti tik į miško pusę.

"Galutinį savo žodį turėtų tarti paveldosaugininkai. Jei problemos būtų laiku išspręstos, galima būtų iki metų pabaigos perkelti tvorą ir praplatinti teritoriją. Kitu atveju jau kitais metais kažin ar turėsime vietos saviems gyventojams palaidoti. Vien per šiuos keturis mėnesius palaidojome keturis žmones", – tikino A.Stakauskienė.

Stirnos, rupšnojančios augmeniją kapinėse, ne vieninteliai gyvūnai, pridarantys žalos Kuršių nerijos gyventojams. Žmonių prijaukinti šernai nesibodi užsukti pas neringiškius į kiemus ir išknisti daržus. Miestelių gatvėse jie siaubė šiukšliadėžes ir pridarė nemažai eibių komunalininkams, kai išrausė gražiausius poilsio plotus pamaryje.