Sostinę matė Klaipėdoje

Iš Utenos regiono kilęs K. Pakštas turėjo reikalų ir su laikinąja sostine Kaunu, ir su Amerika, bet savo idėjomis jis turėjo žavėti ir tarpukario jūrinę bendruomenę, nors Klaipėdoje niekada ir negyveno.

Lietuvos pajūrį jis vertino itin palankiai. K. Pakštas dar 1922 m. iškėlė idėją atsigręžti „veidu į jūrą“. Tai buvo laikas, kai Lietuva dar neturėjo Klaipėdos. Nedaugelis lietuvių tuomet, turėdami tik itin siaurą jūros lopelį nuo Nemirsetos iki Šventosios, kuris dar buvo ginčytinas su latviais, galėjo suvokti jūros svarbą.

Jau vėliau, kai Lietuva atgavo Klaipėdą, didžiausio atgarsio sulaukė K. Pakšto skleista idėja Lietuvos laikinąją sostinę perkelti iš Kauno į pajūrį. Tuometinei Lietuvos aukštuomenei ta idėja turėjo nepatikti. Tai nepatiko ir kai kuriems istorikams, kurie tvirtino, kad K. Pakšto idėja buvusi rizikinga. Neva Lietuva greitai būtų praradusi sostinę Klaipėdoje, jei ji būtų buvusi perkelta, nes į ją visą laiką taikėsi Vokietija.

Vizija: K. Pakštas (nuotrauka daryta 1959 m.) jaunystėje itin optimistiškai piešė Klaipėdos ateitį. „MLE.lt“ nuotr.

K. Pakšto pastebėjimai dėl sostinės perkėlimo iš Kauno į Klaipėdą buvo ne iš piršto laužti. Jis lankėsi daugybėje šalių, analizavo miestus ir suprato, kad greičiausiai vystosi tos valstybės, kurios yra atsigręžusios į jūrą. Kad taip būtų, sostinė būtinai turi būti prie jūros.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Latvija, Estija ir tarpukariu, bent pagal karinius jūrų laivynus, ir dabar yra labiau jūrinės šalys nei Lietuva. O ką jau kalbėti apie Suomiją, Švediją, Daniją, Norvegiją, Nyderlandus ir kitas valstybes, kurių sostinės yra prie jūros.

Nedaugelis lietuvių 1922 m., kai Lietuva dar neturėjo Klaipėdos, galėjo suvokti jos svarbą ateityje.

Į Vakarus žvelgė per jūrą

Kita jūrinė K. Pakšto idėja buvo skatinimas kurti lietuvišką jūrų laivyną, steigti Jūrų departamentą ar ministeriją, naujas jūrų navigacijos ir žvejybos mokyklas Klaipėdoje. Dalis jo idėjų tarpukariu buvo įgyvendinta.

„Ne toje vietoje Vytautas žirgą plukdė… Mūsų ekspansija turi eiti ne Pripečio pelkių ir ne gudiškųjų smėlio plotų kryptimi. Mūsų kelias veda į Vakarus, į vandenis. Pajūrio viena pėda brangesnė už šimtus hektarų tolimojo užnugario“, – rašė K. Pakštas.

Tuometinei Lietuvai jis kaip pavyzdį pristatinėjo norvegus. Tarpukariu, kai dar nebuvo atrasta nafta jūrose, norvegai buvo skurdoka tauta, nes gyveno nors ir gražiose, bet atšiauriose, tradicinei žemdirbystei sunkiai pritaikomose vietose.

K. Pakštas pastebėjo, kad norvegai nedaug skyrėsi nuo lietuvių, gal tik tuo, kad nuo seniausių vikingų laikų palankiau žiūrėjo į jūrą. Lietuviai jūros bijojo, nors jų protėviai kuršiai buvo ne mažiau karingi nei Norvegijos vikingai.

Pats K. Pakštas buvo šiek tiek pajutęs sąlytį su vandeniu. Jaunystėje jis buvo padirbėjęs sielininku, plaukiojęs Nemunu. 1914-aisiais 21-erių jaunuolis iškeliavo laimės ieškoti į JAV. Tuomet pasiekti Ameriką vienintelis kelias buvo laivais per Atlantą. Toks pasaulio pažinimas padėjo jam susiformuoti ir platesnį požiūrį į tai, kas vyksta žemės planetoje, kitaip žvelgti į jūrą ir prie jūros gyvenančius žmones.

Istorija: K. Pakšto laikų Klaipėdos uostas Dangės upėje apie 1935 m. Redakcijos archyvo nuotr.

Jūra ne vien kojoms mirkyti

K. Pakšto idėjų įtakoje tarpukariu buvo suplanuota Šventosios miesto ir uosto plėtra. Šventąją jis matė kaip svarbų Lietuvos didmiestį, kuriame yra ir turistų, ir jūrininkų, ir laivų.

1923 m. sausio 15-ąją, kai Lietuva atgavo Klaipėdą, K. Pakštas vis dar buvo Amerikoje, kur dirbo, studijavo ekonomiką. Kaip tik 1923 m. jam buvo suteiktas daktaro laipsnis už darbą apie Lietuvos klimatą.

Į Lietuvą K. Pakštas grįžo 1925 m. Kiek vėliau ėmė ryškėti ir nauji jūrinės Klaipėdos kontūrai. Žinoma, kad K. Pakšto įtaka formuojant Klaipėdą kaip jūrinį miestą, atstatant uostą, kuriant jūrinį laivyną valdžios kabinetuose Kaune galėjo būti svari. Jis Kauno universitete dėstė geografiją, turėjo supratimą apie tai, kas vyksta pasaulyje, išmanė pasaulinio lygio ekonomiką.

K. Pakštas Klaipėdą XX a. pabaigoje įsivaizdavo kaip milijoninį miestą, kuris pagal reikšmę prilygtų, o gal ir lenktų Rygą, Karaliaučių. Ne mažesnes ateities viltis ir vizijas jis siejo ir su Šventąja.

Vien už jūrines idėjas K. Pakštas turėtų būti pagerbtas, o gal net įamžintas Klaipėdoje kokioje nors svarbias jūrines idėjas propagavusių ar jas įgyvendinusių asmenų alėjoje.

Iš tiesų jis ir dabar jau savotiškai pagerbtas. Prieš kelerius metus atidaręs naują Lietuvos laivyno istorijos ekspoziciją „Nuo žagrės iki šturvalo. Jūrinė Lietuva 1900–1940“, Lietuvos jūrų muziejus rėmėsi K. Pakšto pasakytais žodžiais: „Ne tam Dievas mums davė jūrą, kad joje vien kojas mirkytume.“

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.