K.Mineikis buvo vienas gabiausių pirmosios Klaipėdos licėjaus laidos abiturientų. Baigęs mokslus mokykloje, vaikinas pasuko medicinos, o vėliau – teisės studijų link. Nepaisant įtemptų studijų universitete, K.Mineikis toliau aktyviai dalyvavo buvusios mokymo įstaigos veikloje. Šiandien 25 metų teisininkas oficialiai pradėjo eiti Klaipėdos licėjaus direktoriaus pavaduotojo administravimui pareigas.

Paklaustas, kodėl profesinę karjerą nusprendė tęsti savo buvusioje mokykloje, jaunas vyras išskyrė žmogiškąjį santykį, o ne finansinius ar karjeros galimybių aspektus.

– Pradėjote dirbti Klaipėdos licėjaus administracijoje, tačiau dar neseniai buvote šios mokyklos mokinys. Koks buvo mokinio kelias licėjuje?

– Mano istorija licėjuje prasidėjo nuo ankstyvos vaikystės, kai būdamas trejų metų pradėjau lankyti šeštadieninę mokyklą. Pradinėse klasėse lankiau kitą mokymo įstaigą, tačiau penktoje klasėje grįžau siekti žinių atgal į Klaipėdos licėjų, kur 2015 m. mokslus baigiau su pirmąja šios ugdymo įstaigos abiturientų laida.

– Koks buvo licėjus, kai jame mokėtės, ir kaip mokykla pasikeitė per tuos metus?

– Kadangi buvome pirmoji šios mokyklos abiturientų laida, matėme visą licėjaus augimo procesą. Turėjau galimybę asmeniškai pajusti, kaip mokymo įstaiga įdiegia įvairias ugdymo naujoves, stebėti, kaip mokykla įtvirtina gabių vaikų ugdymo filosofiją, ruošiasi tarptautinio bakalaureato programų įdiegimui. Šiandien tai yra itin pažangi mokymo įstaiga, turinti stiprias tarptautines ugdymo programas, daug kvalifikuotų ugdymo specialistų bei puikią infrastruktūrą.

– Iškart po studijų profesinę karjerą pradėjote savo buvusioje mokykloje. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?

– Atvirai pasakius, nuo licėjaus aš nebuvau nutolęs net ir studijų metais. Aš vis dar turėjau čia įvairių pareigų ir dirbau nuotoliniu būdu. Kai šią vasarą gavau pasiūlymą prisijungti prie šios ugdymo įstaigos vadybinės komandos, iš pradžių atsisakiau, nes buvau įsitikinęs, kad jau tikrai atėjo laikas atsisveikinti su mokykla. Tačiau kai atsisakiau, supratau, kad padariau klaidą. Pajutau, kad iš savęs ištraukiau dalelę savęs. Matyt, tas rugpjūčio mėnesio galo jaudulys, kuris mane kasmet apimdavo nuo mokyklos suolo laikų, yra be galo artimas ir savas. Čia tikriausiai ir slypi atsakymas į klausimą, kodėl aš šiandien esu licėjuje. Ši įstaiga yra tapusi neatsiejama dalimi manęs ir mano gyvenimo.

– Išties retas mokinys išlaiko tokius artimus ryšius su savo mokykla, kai pradeda studijuoti. Kodėl jūs išlikote toks licėjaus patriotas?

– Atsakymo į šį klausimą turbūt nežino niekas. Veikiausiai dėl to, kad čia jaučiuosi kaip namuose, į kuriuos visada gera sugrįžti. Aš tikrai nebuvau tas mokinys, kuris gavęs brandos atestatą nutarė uždaryti mokyklos duris ir niekada į jas nebepažvelgti. Priešingai, man visada norėjosi grįžti į licėjų. Matyt, suvokimas, kad mokykla yra antri namai, susiformavo dar man aktyviai dirbant mokinių savivaldoje, todėl net ir baigus mokslus tas jausmas ir suvokimas niekur nedingo.

– Nuo šių metų licėjuje pradėjote eiti direktoriaus pavaduotojo administravimui pareigas. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti šiame darbe?

– Man patikėti įvairūs su mokyklos administravimu susiję procesai, kurie apima finansų, strateginės plėtros planavimą, personalo valdymo ir atrankos procesus. Veiklos šiose pareigose netrūksta, bet džiugu, kad darbas klostosi sklandžiai.

– Kaip jūsų buvę mokytojai priima jūsų naujas pareigas? Ar nėra keista, kad jiems vadovauja buvęs mokinys? Kiek stipriai pasikeitė jūsų santykis pradėjus eiti vadovaujamas pareigas?

– Jokio nepasitenkinimo ar priešiškumo nesulaukiau arba pats jo nepastebėjau. Tad tikriausiai galiu teigti, kad viskas yra gerai. Šiandien jie man yra kolegos, o mūsų tarpusavio santykiai, kaip ir bet kokioje organizacijoje, yra grįsti tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu.

– Klaipėdos licėjų jums teko pažinti iš mokinio perspektyvos, o dabar tenka iš arti susidurti ir su administraciniais vadovybės darbais. Kurioje srityje, jūsų nuomone, ši ugdymo įstaiga dar gali didinti savo potencialą?

– Galiu pasakyti, kad licėjaus administracija tikrai daug dirba siekdama nuolat tobulinti tiek ugdymo procesą, tiek mokyklos infrastruktūrą. Šiemet Klaipėdos licėjus oficialiai pakeitė ugdymo įstaigos statusą – tapo tarptautine mokykla, įgyvendinančia visame pasaulyje pripažintą ir vertinamą tarptautinio bakalaureato (IB) (angl. International Baccalaureate) programą. Šiemet pradėjome įgyvendinti ne tik diplomo programą, skirtą 11–12 klasių mokiniams, bet ir IB Middle Years programą, skirtą 6–10 klasių mokiniams. Artimiausiu metu planuojame pradėti įgyvendinti ir tarptautinio bakalaureato pradinio ugdymo (PYP) (angl. Primary Years Programme) programą, skirtą 1–5 klasių mokiniams. Tad jau greitai licėjaus mokiniai nuo pat pirmosios klasės turės galimybę mokytis pagal tarptautinio bakalaureato programą, ko Lietuvoje šiandien nesiūlo nė viena mokykla. Tačiau tai tikrai ne pabaiga. Licėjus nuolat tobulina ne tik tarptautinio ugdymo, bet ir nacionalinio ugdymo programas, dar labiau jas adaptuoja prie šiuolaikinių mokinių poreikių.

– Jūsų nuomone, į ką labiausiai reikėtų kreipti dėmesį šiuolaikinių vaikų ugdymo procese?

– Mano manymu, šiuolaikiniame ugdyme labiausiai reikia gerinti vaikų mokėjimo mokytis kompetencijas. Trumpai tariant, mes turime išmokyti vaikus tinkamai mokytis. Juk norint gyvenime siekti asmeninių ir profesinių tikslų, žmogus privalo nuolatos mokytis. Šis procesas nesibaigia mokykla ar universitetu. Todėl mokėjimas mokytis ir supratimas, kodėl reikia siekti žinių, mano nuomone, yra pagrindas, ant kurio vėliau statomas visas ugdymo procesas ir sėkminga karjera.

– Kokios yra jūsų asmeninės ambicijos einant naujas pareigas? Kokią licėjaus ateities viziją matote?

– Savo tikslus licėjuje galėčiau skaidyti į dvi dalis – trumpalaikes ir ilgalaikes vizijas. Trumpalaikėje vizijoje mes (mokyklos administracija) turime dėti maksimalias pastangas, kad po praėjusių metų nuotolinio darbo ir socialinės izoliacijos tiek mokinių žinios, tiek jų emocinė ir psichologinė būklė pagerėtų, o kiekvienas mokinys galėtų pasiekti savo individualią sėkmę, kuri yra neįsivaizduojama be savo darbą mylinčių mokytojų. Ilgalaikėje perspektyvoje esu pasiruošęs dėti maksimalias pastangas, kad Klaipėdos licėjus įsitvirtintų kaip švietimo lyderis ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, diegdamas moderniausias švietimo technologijas, tačiau kartu nepamiršdamas ir individualaus požiūrio į vaiką.

– Ką galėtumėte patarti ugdymo įstaigoms, kad tokių pavyzdžių kaip jūsų mūsų šalyje būtų daugiau ir ugdymo įstaigų bendruomenėse atsirastų daugiau gabių jaunų specialistų?

– Manau, kad viskas prasideda nuo ugdymo įstaigos ir joje dirbančių pedagogų bei administracijos darbuotojų santykio su mokiniais. Ugdymo įstaigos į mokinius visų pirma turėtų žiūrėti kaip į žmones, turinčius savo poreikius, skirtingas asmenines patirtis, charakterius bei gebėjimus. Žmogiškasis santykis yra esminė detalė, kuriant ryšį su mokiniais. Kuo jis tvirtesnis, tuo mažiau mokiniui ugdymo įstaiga ir jos bendruomenė kelia blogų asociacijų. Jei mokyklos bendruomenei pavyks sukurti ryšį su savo auklėtiniais, didelė tikimybė, kad net baigus mokslus jie neliks abejingi jų įstaigoje vykstantiems procesams.