Šiąnakt sukanka 40 metų, kai ant Herkaus Manto gatvės 1-ojo namo stogo ir ant krano strėlės šalia statomo devynaukščio priešais dabartinį "Vėtrungės" pasažą, buvo iškeltos trispalvės.

Įkvėpė Prahos įvykiai

Tai buvo dviejų jaunuolių – Stasio Balkaičio ir Jono Šilinsko – darbas. Vėliau prie jų prisijungė ir Aleksas Pašilis. Visi trys už laisvės idėjų skleidimą buvo nuteisti kalėti sovietų lageriuose.

Iš tos trijulės vyriausias – J.Šilinskas. Jis jau buvo skaitęs mokytojo ir partizano iš Ramygalos pokario metais spausdintą eilėraščių rinkinį "Sielos skundas". J.Šilinsko vaikystė liko ten, Žemaitijoje. "Žmones veža..." – tokie du žodžiai J.Šilinsko atmintyje liko iki šiandien, kai tėvas anuomet juos pasakė motinai.

Vieną dieną į tėvų sodybą užsukę stribai mažamečio Jonuko pasiteiravo: „Ar neužeina partizanai?“ "Ne, neužeina", – papurtęs galvą atsakė mažametis.

Vieną dieną tėvas nuskendo, seserys įsikūrė mieste. Jonas mokėsi tuometinėje Klaipėdos 5-ojoje vidurinėje pamaininėje mokykloje. Laisvės nuojauta kirbėjo šalia, kai sovietų tankai pradėjo šaudyti į laisvę Čekoslovakijoje. Tai ir buvo lašas, perpildęs J.Šilinsko kantrybės taurę. Toje pačioje mokykloje mokėsi Jonas Butkevičius ir Stepas Vindašius. Vyrukai retkarčiais persimesdavo vienu kitu žodžiu ir suprasdavo vienas kitą iš menkiausių užuominų.

S.Vindašius ir supažindino J.Šilinską su mažakalbiu S.Balkaičiu. Jo tėvai irgi bėgo iš gimtųjų vietų Kelmės rajone. Mat vieną dieną išgirdo: arba stojate į kolūkį dirbti, arba važiuosite pas baltąsias meškas. Balkaičiams teliko vienas pasirinkimas – bėgti į miestą. Taip ir padarė.

Po įvykių Čekoslovakijoje vyrai nutarė nesėdėti rankų sudėję. Tai buvo 1969-aisiais. Proga nebloga pasitaikė – artėjo gegužės 1-osios šventės. Vėliavoms medžiagų J.Butkevičius surado. Tada darbo ėmėsi J.Šilinskas. Mat jo sesuo Adelė turėjo siuvimo mašiną. Sudėjo trispalvę. Susiuvo. Ir ant jos užrašė: "Lietuva, pabusk". Beliko užkabinti. Vietas apgalvojo ir puikiai parinko. Dabartinėje Atgimimo aikštėje vykdavo visos demonstracijos, tad geriausia vieta vėliavai iškelti buvo Manto 1-ojo namo stogas. Trise nuėjo. Užlipo į palėpę. Tačiau, matyt, vėlyvą naktį ne visi namo gyventojai miegojo, nes kažkas išgirdo minint vieno iš trijų – Stasio – vardą. Paskui J.Šilinskas su S.Balkaičiu nuėjo prie krano priešais "Vėtrungę". Stasys buvo lengvesnis. Apsivyniojo trispalvę. Užlipo ant krano, stovėjusio šalia statomo namo. Lietuvos TSR vėliava kabėjo ant krano strėlės galo. S.Balkaitis nusliuogė iki jos. Tada nuėmė vėliavą nuo koto ir numetė žemyn. Išvyniojęs trispalvę su užrašu "Lietuva bus laisva" užkabino ant strėlės galo ir nusliuogė atgal, kur jo laukė J.Šilinskas.

Į naktį – su atsišaukimais

Kitą dieną J.Šilinskas lyg niekur nieko užėjo pas seserį. Ten iš atėjusio giminaičio sužinojo apie mieste kilusį triukšmą dėl iškeltų trispalvių. Kaip prisimena J.Šilinskas, apie 10 valandą ryto trispalvė jau buvo pastebėta kabanti ant krano, o ant Manto g.1-ojo namo stogo – dar vėliau.

Po kurio laiko J.Šilinskas susipažino su Aleksu Pašiliu. Susitikę Girulių miške jiedu parengė pirmojo atsišaukimo tekstą. S.Balkaitis tekstą perrašė spausdintomis raidėmis, perfotografavo. Taip jis su A.Pašiliu pagamino 400 atsišaukimų. 1969-ųjų rugsėjo 21-osios naktį J.Šilinskas su S.Balkaičiu juos išplatino mieste. 1970-aisiais tokiu pat būdu buvo pagaminta dar 800 atsišaukimų. Artėjo vasario 16-oji. Vyrai sumanė trispalvę iškelti virš tuometinio celiuliozės ir kartono fabriko (dabar bendrovė "Klaipėdos kartonas“) 100 metrų aukščio kamino (prieš keletą metų jį nugriovė – J.B.-O.). Kai pasiuvo trispalvę, ant jos užrašė žodžius: "Sutraukysim vergijos grandines". Vasario 16-ąją po pusiaunakčio jiedu perlipo fabriko tvorą. S.Balkaitis buvo apsijuosęs trispalvę. Tada Stasys ėmė lipti į kaminą iš pietų pusės išorėje buvusiais metaliniais laiptukais. Laiko tam buvo duota nedaug – pusvalandis. Jonas su atsišaukimais laukė apačioje. Naktį iškeltos vėliavos nesimatė. Kai po pusvalandžio Stasiukas grįžo, juodu vėl perlipo tvorą ir atsisveikinę nuėjo į skirtingas uostamiesčio puses platinti atsišaukimų. Daugelis tuometinių klaipėdiečių, ko gero, atsimena, kai rytą pašto dėžutėse rado tuomet vadintus antitarybinius atsišaukimus už automobilių stiklų valytuvų, kiemuose, tarpuvartėse, buvusiose miesto kapinėse (dabar – Skulptūrų parkas), netoli paminklo 1923 m. žuvusiems sukilėliams.

Aš tuomet mokiausi mokykloje. Rytą, atėję į pamokas, jau buvome girdėję, kad ant kamino buvo iškelta trispalvė. Nuostabą kėlė klausimas, kaip į tokį aukštą bokštą įlipo drąsuolis ir dar iškėlė vėliavą, apie kurią tuomet daugelyje šeimų kalbėjo tik slapčiomis.

Kaip juos suėmė

Pirmąjį vieną 1970-ųjų liepos vakarą areštavo S.Balkaitį. Liepos 23-iosios naktį darbo vietoje uoste areštavo J.Šilinską. Nuvežė į Vilnių ir uždarė į tardymo izoliatorių. A.Pašilį po kelių mėnesių areštavo kariuomenėje. Mat pas S.Balkaitį rado Alekso jam rašytus laiškus. S.Balkaitis saugumo izoliatoriuje iš duonos pasigamino kryželį. Ir dabar Stasys prisimena, kad jam vis liepdavę tą kryželį išmesti. Vyras jo neišmetė. Taip jis kryželį ir paliko kameroje, kai jį išvežė į lagerį.

Aukščiausiojo Teismo posėdis vyko Klaipėdoje. Juos teisė. Skaičiau dabar tą bylą. Visi trys prisipažino buvę kalti. Klausiau, kodėl jie tai padarė? "Ką surado ir įrodė, nebuvo prasmės neigti", – dabar tvirtino J.Šilinskas. Paskui visi trys aiškino, jog teisme neturėjo patyrimo. Jie suvokė, kad prisipažinimas lygus bailumui. Sovietiniai advokatai juos tikino, kad prisipažinę gaus mažesnes bausmes.

J.Šilinskui teismas atseikėjo penkerius, A.Pašiliui – ketverius, o S.Balkaičiui – trejus metus nelaisvės. Jie buvo apkaltinti antitarybine propaganda ir agitacija, antitarybinės grupės kūrimu ir šovinių laikymu. Visi trys kalėjo griežto režimo lageriuose, kaip sakoma, nuo skambučio iki skambučio. A.Pašilis dabar prisimena, kad tuometis saugumo tardytojas Rimkus jam užsiminė apie galimybę grįžti anksčiau iš bausmės vietos. "Bet pažiūrėjęs į mane jis pasakė: "Tu malonės prašymų nerašysi", – pasakojo A.Pašilis. Nė vienas malonės prašymų iš tiesų nerašė.

Likimo ženklai

Dabar, kai nuo tų atmintinų dienų praėjo 40 metų, ir J.Šilinskas, ir S.Balkaitis tvirtina, jog niekada nesigailėjo pasipriešinę okupacinei valdžiai. Ir nuoskaudos neturi niekam. "Aš gailiuosi šitaip padaręs. Reikėjo viską daryti kitaip, man vienam, – tvirtino A.Pašilis. – Tuomet tikimybė būti pagautam ženkliai mažesnė".

Vis dėlto sunkiausia buvo vyrų artimiesiems. S.Balkaičio brolis studijavo tuometėje Vilniaus konservatorijoje. Dėl „antitarybininko“ brolio jam nebuvo lemta baigti studijų. J.Šilinsko sesuo Adelė po brolio teismo praėjus kelioms dienoms pasigedo vyro. Po keturių mėnesių jo kūną rado Dangės upėje. Tuo pat metu Jonas sužinojo, kad savo bute rastas negyvas jo brolis Vytautas.

Grįžus iš lagerio

Lietuvius etapais per visą Rusiją traukiniais pargabeno į Lietuvą. J.Šilinskas taip keliavo apie pusantro mėnesio, kol pasiekė Vilniaus KGB izoliatorių.

"Kartą mane buvo išsikvietęs KGB majoras Trakimas. Pasakė, kad baigiu kalėti ir reikėtų pasmerkti savo buvusią veiklą. Atsakiau, kad už viską, ką esu padaręs, kalėjau, tai ko iš manęs dar norima? – dalijosi prisiminimais J.Šilinskas. – KGB majoras tada man pasakė, kad laisvėje bus sunku gyventi. Paklausiau, ar jie man kenks? Trakimas tai paneigė, bet gyventi, sakė jis, bus sunku. Taip mudu ir išsiskyrėme."

Į Vilnių atvažiavo seserys Adelė ir Staselė su vyrais. Taip jie visi grįžo į Klaipėdą.

S.Balkaitį, taip pat etapu pargabentą į Vilniaus KGB izoliatorių, į uostamiestį taip pat parsivežė brolis su tėvu.

Tik laisvėje jų, buvusių politinių kalinių, niekas nelaukė. J.Šilinskui Klaipėdos milicijos pareigūnai uždėjo arešto režimą. Jis turėjo dukart per mėnesį registruotis, nuo vakaro 8 iki ryto 6 valandos jis privalėjo būti namuose, neišvykti iš Klaipėdos, nesilankyti kavinėse, restoranuose, kino ir dramos teatruose. Tik po gerų metų jam pavyko įsidarbinti buvusiame namų statybos kombinate požeminių darbų aikštelėje. Iš jo tyčiojosi, kol Jonas suprato esąs visiškoje KGB agentų ir jiems padedančiųjų apsuptyje. Neištvėrė vaikinas ir išvažiavo pas mamą į Moluvėnų kaimą Kelmės rajone. Kur kitur jis dar galėjo važiuoti, jei ne pas mamą? Ten areštą jam pratęsė dar pusmečiui. Neištvėręs slogios kaimo aplinkos J.Šilinskas grįžo į Klaipėdą pas seserį. Darbą Klaipėdoje jam padėjo surasti KGB majoras Butrimas, kuris Jonui vėliau pasakė, jog arešto jam niekas netęs ir lagerio jis daugiau nematys.

Grįžęs iš lagerio S.Balkaitis norėjo mokytis kunigų seminarijoje. Klaipėdoje jis pagaliau baigė vidurinę mokyklą. Kuomet nuvažiavo į Kauno kunigų seminariją, išgirdo, kad čia studijuoti neįstos. Teistas. Buvo persekiojamas. Atgaivą vis tiek rasdavo bažnyčioje. Apie penketą metų jis joje dirbo įvairius darbus, tačiau jam drausdavo per religines šventes nešti vėliavas. Stasys nešė. Paskui sėkmingai sukūrė šeimą.

Dabar apie praėjusius metus jis mažai kalba. Tik anksti pražilę plaukai byloja apie neeilinį S.Balkaičio pasišventimą Tėvynei, Laisvei, Nepriklausomybei. Jo broliui taip ir nepavyko baigti konservatorijos. Dabar jis vežioja žmones mikroautobusu.

Tvirtybės teikė dvasiškiai

Grįžę iš lagerių J.Šilinskas ir S.Balkaitis susitiko su šviesios atminties dvasiškiais J.Zdebskiu ir V.Sladkevičiumi. Jie turėjo ką papasakoti dvasiškiams. S.Balkaitis kurį laiką gyveno pas kunigą J.Zdebskį. Po gero mėnesio Stasys grįžo pas artimuosius. J.Šilinskas prisimena, kad kunigas J.Zdebskis iš pradžių juo nelabai pasitikėjo. Tai buvo visiškai suprantama. Niekas nenorėjo pakliūti į KGB nagus.

Paskui atėjo Atgimimas. Jie visi buvo Sąjūdyje. Kai Lietuvos laisvės lygos žmonės badavo skvere prie Dangės upės, J.Šilinskas taip pat pastatė savo palapinę. Irgi badavo. Baigiant badavimą, buvo nuspręsta toje vietoje pastatyti kryžių. Jonas pridūrė, kad ant jo reikia užrašyti "Laisvės vilties kryžius" ir datą. Visa tai ir buvo padaryta.

J.Šilinskas buvo tarp tų, kurie ištiesė pagalbos ranką Karaliaučiaus srityje sovietų daliniuose tuomet tarnavusiems lietuviams. Tada pagalbos ranka buvo ištiesta dešimčiai iš sovietų karinio dalinio pabėgusių lietuvių kareivių, kurie iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją atvažiavo į Smiltynę. Ten juos pasitiko Jonas su kitu bendraminčiu ir pristatė tuometiniam Sąjūdžio miesto tarybos pirmininkui Algiui Grubliui. Tuos vaikinus nuvežė į Vilnių. Jie buvo tarp tų, kurie slėpėsi Naujosios Vilnios ligoninėje, kur juos suradę sovietų kariškiai sumušė ir vėl išgrūdo kariuomenėn.

Didvyriais nesijaučia

Nei J.Šilinskas, nei S.Balkaitis, nei A.Pašilis neturi jokių apdovanojimų už tuos anų dienų įvykius. Skaudu? S.Balkaitis sakosi, kad jis nekentėjęs. J.Šilinskas irgi nesijaučia ypatingu didvyriu. "Kiekviena karta turi ką nors padaryti. Turi pasipriešinti okupacijai. Mes negalėjome daug ko pakeisti. Tik darėme tai, kas gulėjo ant širdies," – prisipažino J.Šilinskas.

A.Pašilis teigė, jog didžiausia žala iš tos istorijos patirta tąkart, kai jį, turėjusį didžiausią stojamąjį balą, pašalino iš mandatinės komisijos Kauno politechnikos institute. "Tuometis KPI rektorius Martynaitis pasakė, kad tarybinei Lietuvai diplomuoti „antisovietčikai“ nereikalingi", – prisiminė A.Pašilis.