Po kruvino išpuolio prancūzų satyrinio leidinio redakcijoje Lietuvos karikatūristai liūdnai juokauja, kad visuomenė juos staiga vėl prisiminė. Humoro jausmo nestokojantys plunksnos meistrai vienareikšmiškai smerkia agresiją prieš laisvą spaudą ir tvirtina, jog ir toliau naudos karikatūrą kaip ginklą kovoje su beprotybe.

Humoras – grėsmė gyvybei

Šios savaitės tragiški įvykiai "Charlie Hebdo" redakcijoje Paryžiuje atskleidė kultūrinių ir religinių skirtumų absurdą – dėl piešinuko nužudyti žmonės. Pasirodo, karikatūra – nekaltas satyrinis grafikos žanras – šiandien tapo grėsmingas gyvybei, o karikatūristo profesija – viena pavojingiausių.

Paradoksalu, bet net didžiausi XX a. despotai, savo šalyse pažaboję žodžio laisvę, sukandę dantis kentė priešiškose valstybėse platinamas juos pašiepiančias karikatūras, ir nėra žinoma, kad būtų surengę panašų demaršą kaip islamistai prieš tokių "įžūlių" leidinių redakcijas ar atskirus kūrėjus.

Šiandien pasaulis pasikeitė – hiperbolizuotą, alegorišką, groteskišką kalbą, netikėtus sugretinimus ar šaržo elementus supranta ne visi.

Kaip bebūtų liūdna, humoras šiandien kelia grėsmę jo kūrėjams.

Dėl šaržų – grasinimai

Vienas garsiausių Lietuvoje politinės karikatūros meistrų Jonas Varnas neslėpė, kad humorą visais laikais suprasdavo ne kiekvienas. Gyvenime dėl savo piešinių karikatūristui yra tekę susidurti su realių herojų nepasitenkinimu.

"Tai buvo dar Atgimimo laikais. Piešdavau Sąjūdžio vadų karikatūras, tai jie pradžioje tuo būdavo labai nepatenkinti. Tada, pamenu, man dėl to dažnai skambindavo "beretės" ir rėkaudavo į ragelį. Pradžioje žmonėms buvo neįprasta, kad iš vadų taip galima šaipytis. Nors nieko užgaulaus tuose šaržuose ir nebūdavo", – pasakojo J.Varnas.

Užsienyje politinės karikatūros buvo įprastos, o sovietmečiu karikatūristai nepiešė tuomečių politinių veikėjų, nes tai buvo tabu.

Tada politinėse karikatūrose galėjo būti vaizduojami tik kapitalistai amerikiečiai su bombomis. Tačiau JAV prezidentų Sovietų Sąjungoje taip pat niekas nedrįso šaržuoti.

"Dabar jau visi politikai supranta ir net nori, kad juos pieštume. Jau nebepyksta ir ranką spaudžia. Nes tą, kurį nupieši, jis – gyvas visuomenėje, o kuris nepastebimas – lieka tik politinis lavonas. Tas lūžis jų sąmonėje įvyko iškart po Nepriklausomybės atkūrimo. Tada jau ėmėme piešti politinius šaržus", – prisiminė karikatūristas.

Išmintingo politiko etalonas

Šalies karikatūristai šiuo metu iš aktyvios veiklos jau pasitraukusį politiką ir žurnalistą Česlovą Juršėną laiko politinių šaržų patronu. Ir ne veltui. Jis bemaž vienintelis iš pat pradžių susitaikė su faktu, kad yra šaržuojamas, ant kūrėjų už tai nepyko ir net surinko gausią savo paties politinių šaržų kolekciją.

Sunku pasakyti, ar už šiuos ar kitus nuopelnus 2006 m. Ukrainos valdžia Č.Juršėnui įteikė Jaroslavo Išmintingojo trečiojo laipsnio ordiną.

Bet kuriuo atveju tai – išties išmintingas politikas.

"Yra žmonių, kurie per daug jautriai reaguoja į karikatūras. Turiu pripažinti, kad buvo tokių mano šaržų, kurie mane užgavo, nes jie buvo neteisingi savo esme, turiniu arba buvo ne pašiepiantys, o šmeižiantys ir besityčiojantys, bet, nepaisant to, aš juos kabinau į savo demokratijos lentą", – pasakojo Č.Juršėnas.

Šiurpino "Demokratijos siena"

Buvęs Seimo pirmininkas pripažino, kad į savo pačių karikatūras ne visi politikai žvelgė taip demokratiškai, kaip jis.

"Ne visi žmonės yra vienodai pakantūs ir ne visi su malonumu kabina ant sienos kabinete ką nors negero apie save. Bet man tai buvo toks savotiškas ginklas. Būdamas Seimo pirmininku, žmones priiminėdavau savo kabinete ir aš juos tyčia sodindavau veidu į demokratijos sieną su mano šaržais", – prisiminė Č.Juršėnas.

Tai esą buvo tam tikra auklėjimo priemonė ir pokalbis su interesantais, anot Č.Juršėno, tapdavo ramesnis ir dalykiškesnis.

"Pastebėjau dar vieną įdomų dalyką, kai atvykdavo delegacijos iš buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, ypač Vidurinės ar Centrinės Azijos, švelniai tariant, nelabai demokratiškų šalių vadovai, pamatę mano šaržus, būdavo priblokšti. Jų veidai iš nuostabos nutįsdavo, o aš skubiai pabaigdavau ekskursiją", – juokėsi Č.Juršėnas.

Pasak Č.Juršėno, savo politinių šaržų turėjo ir Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas, taip pat buvęs premjeras Adolfas Šleževičius.

Politikai tapo velniais

Politinės karikatūros tradicijos nepriklausomoje Lietuvoje kūrėsi tuščioje vietoje, nes tarybiniais laikais jos tiesiog neegzistavo. Sovietmečiu, be politinių temų, buvo tokių, kurias liesti satyrikams buvo uždrausta, tarp jų – ir religinio pobūdžio. Jokiu būdu negalėjo būti šaržuojami ar pašiepiami tarybiniai politiniai partiniai veikėjai.

Vieno garsiausio žurnalo "Šluota" redakcijoje netinkamus piešinius iš karto atsijodavo. Tada satyrinės grafikos meistrai griebdavosi gudrybių.

Klaipėdietis karikatūristas Evaldas Vėgėlė teigė, kad karikatūra, kaip tada, taip ir dabar, turi ne vieną prasmę, kai piešinyje vienas simbolis užklojamas kitu.

"Kartą yra tekę konfliktuoti dėl šaržo. Todėl vėliau nusprendžiau karikatūrose tiesiogiai tam tikrų herojų daugiau nešaržuoti, kad nebūtų fizinio panašumo. Teko pasitelkti kitokius simbolius", – pasakojo E.Vėgėlė.

Dar vienas legendinis Lietuvos karikatūristas Andrius Deltuva dienraščiui pasakojo, jog sovietmečiu pašiepdamas tarybinę valdžią savo darbuose viską maskavo alegorijomis.

"Pamenu, po tokio renginio vienas kolega juokėsi, kad cenzūra praleido jo politinę karikatūrą, kurioje komunistų partiją jis nupiešė kaip raganą. O aš piešdavau velnius, jie man buvo tolygūs tuometei valdžiai. Dar kai kuriuos veikėjus karikatūrose vaizduodavau žvėreliais, nes tiesiogiai politinė karikatūra tais laikais nebūtų praleista", – tvirtino A.Deltuva.

Bauginimų nebijo

Kalbėdamas apie prancūzų kolegų tragediją, karikatūristas J.Varnas pabrėžė, kad piešti ką nori, šaipytis ir kritikuoti turi teisę kiekvienas.

"Mums Lietuvoje islamo problemos kol kas dar neaktualios. Sėdžiu štai su draugais jau valandą, žiūriu pro langą, nemačiau praeinančios nė vienos moters su čadra ar kokio nors tautiškai pasidabinusio musulmono. Mano manymu, tie islamistai savo agresyvumu patys sau kasa duobę", – dėstė J.Varnas.

Karikatūristas įsitikinęs, kad nežabotas smurtas sukels priešišką reakciją ir, jei musulmonai nepakeis savo požiūrio į pasaulį, juos ims varyti iš Vakarų valstybių.

"Tačiau jei susiklostys tokia situacija ir reikės, mes piešime aštrias karikatūras ir tuo klausimu. Pasidėsime kirvį po pagalve ir dirbsime savo darbą", – laikydamasis solidarumo su žuvusiais kolegomis iš Prancūzijos teigė J.Varnas.

"Gaila, kad mūsų demokratija pasiekė tokią būseną, kai mes visus stengiamės toleruoti, o visi likusieji mūsų netoleruoja. Turime pasiruošti tam, kad kuo bus didesnė demokratija, tuo didesnį pavojų jai kels grubi, įžūli fizinė jėga", – įsitikinęs E.Vėgėlė, pabrėžęs, jog šio konflikto šaknys yra gilesnės, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.