Kelionei ruošėsi mėnesius
Lietuvos žmonės jau girdėjo apie keliuose mūsų šalies miestuose organizacijos „LDK palikuonys“ surengtus renginius pavadinimu „Azov“ fenomenas“.
Kiekvienas šių susitikimų buvo skirtingas, mūsų žmonės turėjo Ukrainos kovotojams daugybę klausimų.
Klaipėdoje įvykęs susitikimas sutraukė Šaulių sąjungos narius, ukrainiečių bendrijų atstovus ir tuos miesto žmones, kurie neabejingi krašto likimui ir kaip galėdami padeda kariaujančiai tautai.
Į susitikimą su klaipėdiečiais atvyko septyni daug išgyvenę žmonės. Kiekvienas jų dėkojo Lietuvos žmonėms už pagalbą ir neslėpė, jog mūsų visų dar laukia sunki kova, kurios nelaimėję ne tik ukrainiečiai, bet ir mūsų šalies žmonės gali prarasti laisvę.
Prieš žiūrovus vienoje eilėje sėdėjo „Azovstal“ gynėjas, mūšyje praradęs koją ir išgyvenęs rusų nelaisvę Ruslanas Serbovas, Kijevo gynėjas, taip pat vietoje kairės kojos turintis protezą Vitalijus Skidanas, Ukrainos kariškis, labdaros fondo „Parama Ukrainai“ vadovas Oleksandras Chuprinyuk, fondo „Azovo angelai“ vadovė Olena Tolkačiova, „Azovstal“ gynėjų asociacijos atstovė, karo belaisvio žmona Katerina Plechistova, Karo belaisvių teisių apsaugos ir jų paleidimo organizacijos vadovė Natalija Epifanova, Aukščiausiosios Rados deputato padėjėja Olena Semenyaka.
Šios ypatingos komandos kelionės į Lietuvą formalumai buvo derinami penkis mėnesius.
Kiekvienas šių žmonių nepamiršo padėkoti už pagalbą ir tikino: jei visos šalys padėtų ukrainiečiams taip kaip Lietuva, karas jau būtų laimėtas.
Gyvi išliko vos keli
Svečių liudijimai – sukrečiantys, kai kurie papasakoti epizodai spaudė ašarą ir dar kartą priminė, kad prie karo žiaurumų priprasti neįmanoma.
„Azov“ pulko narys nuo 2017-ųjų R. Serbovas prieš praėjusių metų vasario 24-ąją jau buvo tapęs civiliu.
Prasidėjus rusų puolimui vėl apsivilko kario uniformą, o kai buvo apsuptas Mariupolis, Ruslanas nusprendė, kad turi būti tarp „Azovstal“ gynėjų.
Jaunas vyras suprato, kad iš šios užduoties gali negrįžti, bet tai buvo jo pasirinkimas.
Iškrauti medikamentus, amuniciją ir naujai atvykusius karius bei įkelti sužeistuosius sraigtasparnio įgula turėjo vos 12 minučių.
Gyvybės trapumą R. Serbovas pajuto jau tada, kai sraigtasparnis su sužeistaisiais, vos nuskraidinęs jį su bendražygiais į vietą, netrukus buvo numuštas priešų.
Vos po poros valandų Ruslanas stojo į poziciją ir ėmė kautis.
Iš 70-ies kartu atvykusių vyrų gyvi liko tik 10, daugelis jų – vis dar rusų nelaisvėje. Visą tą laiką, kol kovojo „Azovstal“ teritorijoje, vaikinas įrašus transliavo į Ukrainą, kad tautiečiai gautų neiškreiptas žinias apie įvykius milžiniškoje gamykloje.
Nuostata: R. Serbovas mano, kad kariui svarbiausia – rankos, o vietoje kojų puikiai gali tarnauti ir protezai. R. Serbovo asmeninio archyvo nuotr.
Koja – ant armatūros
Ruslanas kaip nuotykį pasakojo apie tai, kaip po pusantro mėnesio intensyvios kovos neteko kojos. Skeveldra pjaute nupjovė jam kairę galūnę iki kelio.
Vaikinas juokavo, kad gerokai toliau pamatęs stovinčią batu apautą savo koją, net bandęs filmuoti šį vaizdą. Kraujas jam iš žaizdos švirkštė kaip iš fontano. O kai draugai nešė jį į rūsį, kuriame buvo medikai, netyčia sužeistąją jo koją pasmeigė styrančia armatūra.
Ta pati skeveldra nunešė ir kito kario galūnę ties šlaunimi.
Kojos negaila, kariui svarbu išlaikyti abi rankas, o man protezas gal net padės gyvenime.
Nors pasakodamas apie sunkų sužeidimą R. Serbovas juokavo, buvo akivaizdu, kad vaikinas tada žvelgė mirčiai į akis. Draugų jis maldavo nušauti, bet kariai išgelbėjo jam gyvybę.
„Nenoriu dramatizuoti, tiesiog toks esu – juokauju kalbėdamas apie tai, kas visai nejuokinga, – po susitikimo atviravo R. Serbovas ir pasakojo, kad kariai vandenį gerdavo iš klozetų bakelių, radiatorių, boilerių, nepaisydami, kad jis nešvarus, pilnas rūdžių. – Tai jau nebuvo svarbu. Filmuose ir literatūroje karas vaizduojamas romantizuotai. Realybė – visai kitokia. Karas dvokia krauju, pūvančiais lavonais, dūmais, prakaitu. Aš ne didvyris, didvyriai tie, kurie žuvo. Man tiesiog pasisekė likti gyvam. Kojos negaila, kariui svarbu išlaikyti abi rankas, o man protezas gal net padės gyvenime. Taikos metu galėsiu vaidinti piratą.“
Netrukus R. Serbovas pateko į nelaisvę ir praleido ten tiek pat laiko, kiek ir kovojo – pusantro mėnesio. Apie kalinimo sąlygas nenorėjęs pasakoti jaunas vyras užsiminė tik tiek, kad namo grįžo praradęs 30 kilogramų svorio.
Susidūrė ir su išdavyste
Pusę milijono gyventojų turėjęs Mariupolis, prasidėjus rusų puolimui, ištuštėjo. Dalis žmonių suskubo pasitraukti į Ukrainos gilumą, kiti buvo išvaryti į nelaisvę.
Tie, kas liko, vylėsi, kad civiliai žmonės netaps taikiniais. Jie labai apsiriko. Dažno daugiabučio kiemuose netrukus ėmė dygti kauburėliai su užrašais ant lentučių, kuriose buvo žmogaus vardas ir pavardė, buto, kuriame gyveno, numeris. Taip kaimynai laidojo žuvusius.
Ukrainiečių kariai matė gatvėmis bėgiojančius šunis su žmonių galūnėmis nasruose. Laiptinėse matė pasikorusius gyventojus.
Vyrams teko susidurti ir su kovos draugų silpnumo akimirkomis ir net išdavystėmis, kai tikėdamiesi išlikti gyvi jie pasidavė priešui.
Daugybę sužeidimų teko patirti ir V. Skidanui, į „Azovo“ pulko gretas įsirašiusiam dar 2014-aisiais.
Gindamas savo šalies sostinę jis su pulko draugais pateko į apsiaustį. Naktį vyrai nusprendė bandyti prasiveržti ir, kai išėjo iš priedangos, pamatė, kad stovi priešais rusų karinę techniką. Bet priešai buvo kietai įmigę, taip ukrainiečiams pavyko patyliukais pabėgti.
Iš 30 žmonių padalinio šeši tąkart žuvo, 18 buvo sunkiai sužeisti.
Padeda sugrįžti
Tarp sužeistųjų buvo ir V. Skidanas. Jis neteko kojos ir yra vienas tų, kurie liudija apie nepaprastai reikalingą ir svarbų patronažo fondo „Azovo angelai“ darbą. Kol kas tokią tarnybą turi tik pulkas „Azov“, bet, karių tikinimu, tokie fondai tiesiog būtini visoje krašto gynybos sistemoje.
Taikos metais įgijusi aktorės ir režisierės bei renginių organizatorės profesiją šio fondo vadovė O. Tolkačiova vardijo, ką veikia fondo moterys. Jos yra tarpininkės tarp kariams gyvybes gelbstinčių medikų ir reabilitacijos klinikų. Patronažo darbuotojos tvarko formalumus, susijusius su protezų gavimu.
Fondo moterys suruošia iš nelaisvės grįžtantiems kariams būtiniausius daiktus, pradedant higienos reikmenimis ir baigiant telefonais.
Kai mūsų klausia, kokios pagalbos reikia, atsakome – maišų lavonams. Taip, tai labai baisu, bet tokia yra realybė.
Vienas sunkiausių darbų susijęs su žuvusiaisiais. Dažnai artimieji yra prislėgti netekties skausmo ar net išvykę iš Ukrainos. Tada patronažo darbuotojos surengia karių laidotuves.
Nors po Mariupolio užėmimo praėjo daug laiko, iš ten vis dar gabenami žuvusiųjų kūnai.
„Kai mūsų klausia, kokios pagalbos reikia, atsakome – maišų lavonams. Taip, tai labai baisu, bet tokia yra realybė. Mūsų darbas – atpažinti kūnus. Patys suprantate, kad po pusmečio laikymo maiše veidų jie jau neturi, ne visada galima įžiūrėti ir tatuiruotes. Todėl mes turime paimti mėginius DNR tyrimams. Neretai viename maiše aptinkame ne visą žmogų, o atskiras kūno dalis, tada mėginius imame iš kiekvienos jų“, – pasakojo fondo „Azovo angelai“ vadovė O. Tolkačiova.
Iš pažiūros trapi mergina, kalbėdama klaipėdiečiams, demonstravo tvirtybę. Tądien prie Bachmuto žuvo jos draugas, bet Olenos balsas nedrebėjo, ji suprato, kad net kalbėdama Klaipėdos žmonėms atlieka svarbų darbą.
Nelaisvėje – tūkstančiai
Daugybė ukrainiečių – karių ir taikių gyventojų – vis dar yra rusų belaisviai, kurie laikomi siaubingomis sąlygomis.
R. Serbovas pasakojo, kad ištrūko iš nelaisvės tik todėl, kad buvo sunkiai sužeistas. Daugybė kitų vyrų, kuriems buvo žadama trečiųjų šalių apsauga, pakliuvo į spąstus ir nežmoniškomis sąlygomis vis dar laikomi lageriuose, kur negauna medicininės priežiūros ir yra marinami badu.
Apie tai byloja ir iškeistųjų belaisvių sveikatos būklė, daugeliui jų diagnozuota distrofija.
Daugelis belaisvių patiria ne tik fizines bausmes, bet ir lytinę prievartą, klaikias patyčias. Jokios tarptautinės organizacijos negali aplankyti šių ukrainiečių.
Priešingai nei Rusijoje, Ukrainos karo belaisvių stovyklas vizituoja Raudonojo Kryžiaus atstovai, todėl apkeisti rusai namo grįžta visiškai kitokie nei ukrainiečiai.
Pasak liudijimų, vieną menką maisto davinį belaisviai gauna šeštą ryto, o kitą – tik prieš kitos dienos vidurnaktį.
Net karo orkestrų muzikantų bei karo medikų, kurie pagal tarptautines normas negali būti laikomi nelaisvėje, rusai neišleidžia.
K. Plechistova ir N. Epifanova nežinios dėl savo artimųjų siaubą išgyvena iki šiol. Viena moteris paskutinę žinią apie sutuoktinį gavo prieš metus, kita vis dar nieko nežino apie savo sūnėno likimą.
Jos abi rūpinasi per tarptautines organizacijas belaisvių apkeitimu ar bent kokios nors informacijos apie juos gavimu.
Apmaudu, bet daugelis tarptautinių organizacijų yra bejėgės ką nors padaryti, o tarptautinė teisė agresorei yra tuščia vieta.
„Žinome, kad belaisvius nuolat perkelia iš vienos vietos į kitą. Ką nors žinoti pavyksta tik kai jie apkeičiami. Vieno mūsiškio vidinė džinsų pusė buvo smulkiai išrašyta jo likimo draugų giminaičių vardais ir telefono numeriais. Gavę šiuos duomenis mes mėnesį skambinome giminaičiams pranešdami bent menką žinią apie belaisvius. Tik tokiu būdu pavyko sužinoti, kur laikomi mūsų vyrai, bet ir tai nėra tikslūs duomenys, nes jau po dienos žmonės gali būti išgabenti kitur“, – neslėpdama jaudulio pasakojo N. Epifanova.
Po praėjusių metų rugsėjo 21-osios azoviečių rusai nebeleidžia mainyti. Ko gero, baiminamasi, kad jie negrįžtų į frontą.
Apie žuvusiuosius „Azovstal“ gamykloje giminaičiai sužino tik dabar.
Turėjo daug klausimų
Klaipėdiečiai svečius atakavo klausimais, todėl susitikimas užsitęsė gerokai ilgiau, nei planuota.
Klausinėjami, kaip elgtis su penktąja kolona vadinamais žmonėmis, ukrainiečių kariai patarė – netylėti, demaskuoti kiekvieną jų skleidžiamą netiesą, neleisti jiems kelti galvos.
„Jie niekada nebuvo nei mūsų, nei jūsų broliai. Tokie žmonės kritiniu atveju stos prieš jus, todėl nedarykite mūsų klaidų“, – ragino R. Serbovas.
Svečiai sulaukė klausimo, kaip jie vertina tuos šaukiamojo amžiaus ukrainiečius, kurie dabar gyvena taikioje Klaipėdoje.
„Jeigu jie kaip galėdami padeda tėvynei, jei jų pagalba pasireiškia ne tik žvakutės uždegimu cerkvėje, tai mes tik už tai, kad jie būtų čia. Tikimės, kad jie padeda nuo karo pabėgusioms mūsų moterims ir vaikams, kad remia Ukrainos karines pajėgas ir Lietuvos visuomenines organizacijas, kurios organizuoja paramą ukrainiečių kariams“, – teigė vyrai.