1918-ųjų vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto paskelbimas Klaipėdoje didesnio atgarsio nesulaukė. Prieš 94 metus uostamiesčio pirkliai turėjo pragmatiškesnių siekių. Jie tikėjosi, kad, Vokietijai laimėjus karą, įgis galimybę eksploatuoti Lietuvos ūkį.

Spauda nepastebėjo

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Lietuvių kalba gotikiniu šriftu Klaipėdoje tada leistas laikraštis „Lietuwiszka ceitunga“ apie tai neužsiminė nė žodžiu.

Pirmasis laikraščio numeris po vasario 16 dienos išėjo vasario 19 dieną, bet jame jokios užuominos apie Lietuvių tarybos paskelbtą dokumentą nėra.

Gotikinį šriftą žurnalistams perskaityti padėjo Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius.

„Perverčiau laikraščius iki kovo mėnesio, ten taip pat apie siekius atkurti Lietuvos nepriklausomybę nėra jokių užuominų. Tačiau vasario 19 dienos “Lietuwiszka ceitunga„ numeryje iš Lietuvos yra žinutė, ten rašoma, kad panašiai, kaip Ukrainoje, Lietuvoje kilo judėjimas dėl nepriklausomybės, aprašomi lietuvių santykiai su lenkais, pabrėžiama, kad lenkai yra turtingesni nei lietuviai. Rašoma, kad lietuviai norėtų išrinkti Seimą, kuris kreiptųsi į Vokietijos Reichstagą dėl Lietuvos autonomijos. Kovo 2 dienos numeryje yra vienas sakinys, kad lietuviai norėtų kunigaikščiu Mindaugu II išsirinkti Vilhelmą fon Urachą iš Saksonijos. Tik žinutė, be jokio komentaro, nėra jokio politinio įvertinimo“, – tvirtino R.Adomavičius.

Istoriko teigimu, Vasario 16-osios aktas mums labai svarbus, tačiau tuo metu tai buvo eilinė deklaracija. Tada, kai viskas griuvo ir keitėsi, paskelbta daugybė tokių deklaracijų ir aktų, kurių didžioji dalis nebuvo realizuota.

„Gal kituose Klaipėdos krašto laikraščiuose kas ir buvo parašyta, bet tas įvykis plačiai nenuskambėjo. Aktas buvo vertinamas tik kaip nuomonės paskelbimas ir politinio svorio neturėjo. Juo labiau jog jis nebuvo labai radikalus, kad nesunervintų okupacinės vokiečių valdžios. Galbūt todėl Klaipėdoje tai ir nenuskambėjo, nebuvo ir sklaidos, nes “Lietuvos aido„ tiražas su Nepriklausomybės aktu – konfiskuotas“, – teigė R.Adomavičius.

Klaipėdiškiai kovojo už Lietuvą

Tarp vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išties vargu ar tokia žinia galėjo greitai pasklisti, mano kitas istorikas Dainius Elertas. Nes laikraščio tiražo, kur buvo paskelbtas Aktas, nespėta išplatinti. Ši žinia sklido per užkulisinius tinklus, bendraujant tarpusavyje.

„Vasario 16-osios akto paskelbimas buvo labai drąsus žingsnis. Iš tikrųjų Lietuvos taryba nieko neturėjo, nei jėgos, kuri juos remtų. Netgi priešingai – valstybė buvo okupuota, kariuomenė, administracinė struktūra, žandarai ne jos rankose. Tad buvo labai drąsu kažką deklaruoti ir pavyko labai lanksčiai išmanevruoti su mažais nuostoliais ir gana sparčiai sukurti Lietuvos kariuomenę“, – pabrėžė D.Elertas.

Istoriko tvirtinimu, dabar pamirštamas faktas, kad kuriant kariuomenę kai kuriose vietose į šaukimus kovai su bolševikais atsiliepė ir vokiečių kariai, tai yra Klaipėdos krašto gyventojai.

„Gana greitai sureagavo ir lietuvininkai, buvo suformuotas netgi atskiras dalinys, vėliau jį pervadino Žemaičių pulku. Ten puskarininkiai ir karininkai buvo klaipėdiškiai, kurie kovėsi Pirmojo pasaulinio karo frontuose, tai – patyrę ir drausmingi kariai, į Lietuvos nepriklausomybės kovas įnešę savo indėlį. Tik jie buvo traktuojami kaip savanoriai, atvykę iš Klaipėdos krašto“, – pasakojo D.Elertas.

Komerciniai elito siekiai

Vis dėlto pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje, kai čia niekas neabejojo, kad vokiečiai laimės karą, vietinė Klaipėdos diduomenė svajojo ir net knygas leido, kaip bus, kai Lietuva taps prijungta prie Vokietijos.

„Klaipėdos elitui rūpėjo užbėgti už akių Tilžės ir kitų miestų verslininkams, kad klaipėdiečiai taptų užimtos Lietuvos ūkio tvarkytojais. Tai buvo jų šansas. Buvo toks intelektualaus elito atstovas žydų kilmės Klaipėdos laikraščio “Memeler Damfboot„ redaktorius Liudvikas Sochačeveris, kuris tų pačių 1918 m. kovą Berlyne vokiečių kalba išleido knygelę “Klaipėda – Lietuvos uostas„. Toks pavadinimas parinktas specialiai, kad visi kiti interesantai suvoktų, jog kai teks eksploatuoti Lietuvos ūkį, visas lietuviškų prekių bei gaminių eksportas ir importas keliaus per Klaipėdą“ – pastebėjo tą laikotarpį tyrinėjęs uostamiesčio universiteto istorikas Julius Žukas.

Klaipėdos pirklių korporacija tam jau ruošė dirvą. Vietinio verslo sluoksniuose neabejota, kad kai karas bus laimėtas, kils kova, kas tvarkys Lietuvos ūkį. Jau tada prasidėjo konkurencija.

Savi rūpesčiai

Vis dėlto Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas Klaipėdoje tuo metu didesnio dėmesio nesulaukė ir todėl, kad vietos žmonės buvo spaudžiami savų vargų ir nepriteklių.

Prekyba – apribota, ūkis – sugriuvęs, pirmosiomis karo dienomis net metaliniai kavinių ir restoranų indai buvo rekvizuoti ir išlydyti karo reikmėms.

Jau nuo 1914 m. Klaipėdos ir Tilžės apskrities laikraščiuose aptinkami pirklių ir amatininkų nusiskundimai dėl smukusio ūkio, yra ir bankrotų skelbimų.

„O karui baigiantis prasidėjo dar didesnė sumaištis. Reikia suprasti to meto Klaipėdos krašto gyventojus, kuriems rūpėjo, o kas gi bus su jų valstybe, Vokietijos imperija. Jiems tai buvo pagrindinis klausimas“, – pastebėjo D.Elertas.

„Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, kai prasidėjo vadinamasis prancūzmetis, krašto lietuviai masiškai kėlėsi į Klaipėdą, perkėlė ir spaustuvę, pradėjo burti draugijas, ir vėlesniais metais Vasario 16-ąją savo rate jau paminėdavo“, – prisiminė J.Žukas.

Akto originalas – Švedijoje?

Didžiausia istorinė mįslė – kur yra Nepriklausomybės akto originalas.

Klaipėdos universiteto profesorius Stasys Vaitekūnas, tyrinėjęs svarbiausio šalies dokumento klajones, teigė, kad tas originalas, kuris buvo saugomas Lietuvos taryboje, po to atsidūrė prezidento kanceliarijoje.

Kai sovietai užėmė Lietuvą, dokumentus, tarp jų ir Nepriklausomybės aktą, iš Prezidentūros išsivežė.

Profesorius įsitikinęs, kad jis nėra sunaikintas. Gali būti, kad Vasario 16-osios akto originalas yra Rusijos archyvuose.

Tačiau gyvuoja ir dar viena versija.

„Yra duomenų, kad 1940 m. prezidentas A.Smetona, nujausdamas sovietų okupaciją, sukrovė kelias dėžes dokumentų ir laivu išsiuntė į JAV. Kažkodėl tas laivas nuplaukė į Švediją ir ten sustojo. Spėjama, kad dėžės su dokumentais nuvežtos į Lietuvos ambasadą Stokholme. Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, Švedija pripažino okupaciją ir Lietuvos ambasadą perdavė sovietams, tad dokumentai dabar gali būti bet kur. Tačiau yra tokia versija, kad vėliau dalį dokumentų nupirko vienas privatus kolekcininkas. Tokia tikimybė nėra labai didelė, bet vis dėlto neatmestina, nes slapti dokumentai brangiai kainuoja, kai kas galėjo susigundyti parduoti, kai kas – nupirkti“, – naujausią savo atradimą apie Nepriklausomybės akto originalo dar vieną buvimo vietą atskleidė S.Vaitekūnas.

Istorijos verpetai

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba Vilniuje pasirašė dokumentą, skelbiantį apie Lietuvos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvą toliau valdė vokiečiai. Jie reikalavo, kad Lietuvos Taryba paskelbtų amžinąją sąjungą su Vokietija.

Sovietų Rusija Nepriklausomybės aktą pripažino 1920 m. liepos 12 d., pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį.

Laikraštį „Lietuvos aidas“, kuriame visuomenei buvo paskelbta apie šalies nepriklausomybę, vokiečių okupacijos valdžia konfiskavo.

M.Kuktos spaustuvėje perspausdinti keli šimtai laikraščio egzempliorių su Lietuvos nepriklausomybės akto faksimile.

Vasario 18 d. Lietuvos nepriklausomybės akto tekstas buvo perspausdintas Vokietijos laikraščiuose – „Das Neue Litauen“, „Vossische Zeitung“, „Taegliche Rundschau“, „Kreuzzeitung“ ir kituose.

Iki šiol nėra žinoma, kur saugomas nė vienas iš dviejų Nepriklausomybės akto originalų.