Prieš metus paskirtas į Rusijos Federacijos generalinio konsulo Klaipėdoje pareigas Anatolijus Krotkovas prisipažino, kad čia jis su žmona jaučiasi ne ką prasčiau nei gimtojoje Maskvoje.

Paskutinis paskyrimas?

– Kokie jums buvo pirmieji metai naujuose namuose?

– Klaipėdą mes su žmona Olga pamilome nuo pirmos apsilankymo dienos. Čia kur kas ramiau nei Maskvos megapolyje. Ypač imponuoja šio miesto nuosaikus gyvenimo būdas. Čia žmonės ramesni, labiau susikaupę ir mažiau nervingi nei Maskvoje. Čia gera gyventi ir dirbti. Mus Klaipėda priėmė širdingai.

– Ar kartu atsivežėte ir šeimą?

– Mano šeima – tai mano žmona. Vaikai jau užaugę – sūnui 37-eri, dukrai 30 metų. Jie gyvena Maskvoje. Dukra jau sukūrė šeimą, o sūnus vis dar ieško. Dukra jau ir anūką padovanojo.

– Kokiam laikotarpiui esate paskirtas į šias pareigas?

– Dažniausiai paskyrimai būna 3-4 metams, kartais kadencijos pratęsiamos, tačiau ne visada. Tik kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, Kinijoje, pasiuntiniai dirba po 12 metų. Ar lauksiu kito paskyrimo? Kažin. Pagal įstatymą valstybės tarnyba iki 65-erių, manau, po to išeisiu į užtarnautą poilsį.

– Kokiose šalyse dirbote iki atvykdamas į Lietuvą?

– Devyniolika metų dirbau Afrikoje. Todėl džiaugiausi, kad neteko pratintis prie klimato čia atvykus. Du kartus buvau paskirtas į Kongo Demokratinę Respubliką, dirbau Alžyre, Senegale, Mauritanijoje. Daug metų teko dirbti Centrinėje Afrikoje, tik Pietų Afrikoje nebuvau. Tiesa, po Afriką teko pakeliauti nemažai – Maroke, Nigerijoje, Kenijoje, net sunku visas šalis prisiminti.

Aistringas žvejys

– Jei tiek daug keliaujate, tai kaip leidžiate laisvalaikį?

– Aš mėgstu tylias, ramias vietas. Kiekvienais metais važiuojame į Voronežo srityje esantį draustinį. Ten tokios nuostabios vietos, tik uodai įkyri. Mano darbas leidžia man pabuvoti ten, kur turistiniai maršrutai nesidriekia, kur nėra viešbučių ir paprastai šiaip nenuvažiuosi. Atvykus į kiekvieną šalį kolegos stengiasi parodyti, kas joje yra gražiausia. Ir iš tiesų pamatau tokias vietas, kurių turistiniuose lankstinukuose nerasite.

– Vadinasi, laukinė gamta jums mielesnė?

– Kiekvienoje šalyje gamta labai įvairi ir įdomi. Lietuvoje ji labai panaši į mūsiškę, todėl ypač mėgstu čia ilsėtis. Jau spėjau pabuvoti prie daugelio ežerų ir upių – mėgstu žvejoti. Ypač Šilutės rajone yra tokių nuostabių vietų. Nieko nėra žavesnio, kai ankstyvą rytą pabundi auštant ir stebi ežerą ar upę, apgaubtą rūko, ir matai, kaip suka ratus žuvys. Tai juk ir yra bendravimas su gamta. Jei dar pasiseka sugauti kelių kilogramų lydeką ar sezaną, to adrenalino su niekuo nepalyginsi. Tai tikra kova. O štai žiemos žūklė kažkaip nesužavėjo.

– Kokia žvejyba mielesnė?

– Žvejoju viską, tik metams bėgant pastebiu, kad jau žuvų gaila. Paleidžiu. Niekada negalėčiau medžioti, tai ne man. Volgoje esu matęs, kaip žvejai gaudo tinklais eršketus ir kitas šios šeimos žuvis. Tinklu užtvenkus didelę upės dalį papuolė ir sezanas. Pamatęs, kad atsidurs spąstuose, jis pasuko kranto link, šonu prigludęs prie smėlio beveik užsiropštė ant kranto ir sugebėjo apeiti tinklą. Tai intelektuali žuvis, ją pagauti žvejui didelė laimė.

Profesija kaip išbandymas

– Ar prisipažinsite, kokių ydų turite?

– Rūkau. Tai didžiulė kančia, jei tenka perskristi pusę pasaulio – daugelio šalių oro uostuose tenka persėsti kitam skrydžiui, o ten nerūkoma. Keliolikos valandų skrydį sunku ištverti. Vienąkart Paryžiuje, Šarlio de Golio oro uoste, paklausiau, kur galėčiau parūkyti, man atsakė, kad tik už oro uosto teritorijos ribų. Sakau, ką man daryti? Atsakymas buvo paprastas – kentėti.

Kitąkart Briuselio oro uoste stebėjau tokį vaizdą prie ovalaus stiklinio rūkomojo. Jame tuo metu buvo daugybė žmonių, per dūmus nieko nesimatė. Viena šeima privedė savo mažą vaiką ir kažką jam aiškino, neva – va matai, jei ir tu rūkysi, tave ten taip pat uždarys.

– Kodėl pasirinkote diplomato profesiją?

– Visą gyvenimą dirbu Užsienio reikalų ministerijoje, jau 34 metai. Net dorai nežinau, kaip pasirinkau šią sritį. Galbūt daug girdėjau, norėjosi save išbandyti diplomatiniame darbe. Iš pradžių buvo pakankamai sunku, tačiau po truputėlį įsitraukiau ir tapo lengviau.

– Kaip šeima įvertino jūsų pasirinkimą?

– Tėvai iš pradžių didžiavosi, juk baigiau Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą, vieną prestižiškiausių šalies mokslo įstaigų. Tačiau vėliau, kai prasidėjo komandiruotės, jie apgailestavo, kad aš pasukau šiuo keliu. Ne tik tėvų, bet ir vaikų tekdavo labai ilgai nematyti. Tai nepaprastai sunku. Tokiose šalyse, kur man teko dirbti, nebuvo mokslo įstaigų prie pasiuntinybių, todėl vaikus teko palikti seneliams. Tai mūsų, diplomatų, bėda. Kitose šalyse mūsų ambasadose juk yra visos galimybės atsivežti šeimą, veikia mokyklos. Ten tėvai iki mokyklos pabaigimo gali gyventi su vaikais, kol jie rinksis aukštąjį išsilavinimą.

– Ar jūsų vaikai pasuko tėvo pėdomis?

– Ne, gal tai ir mano kaltė, tačiau kita vertus, žmogus pats turi rinktis savo gyvenimo kelią. Aš labai ir nesistengiau, kad jie sektų mano pėdomis.

– Ar nekankina tėvynės ir namų ilgesys?

– Esu užgrūdintas ankstesnių komandiruočių. Tačiau žmona prasitaria, jog parvažiavusi į Maskvą pasiilgsta Lietuvos. Per šiuos metus jau tris kartus buvau namuose. Kita vertus, turime daug draugų, bendraujame šeimomis. Tie, kurie čia gyvena visą gyvenimą, supanašėjo su lietuviais. Man labai patinka Klaipėdos senamiestis. Mes gyvename prie pat Teatro aikštės, tai viena gražiausių miesto vietų.

Laukia statybos

– Kokius darbus norėtumėte atlikti per šią kadenciją Lietuvoje?

– Vienas didžiausių uždavinių – naujo konsulato statyba Klaipėdoje. Pernai gruodyje savivaldybė patvirtino techninį projektą ir laukiame statybų pradžios. Tikėtina, kad darbai 27 arų sklype prasidės dar šią vasarą. Tai bus trijų pastatų kompleksas Šermukšnių gatvėje. Pagrindinė priežastis, dėl ko reikia gerinti konsulato patalpas, ta, kad dabartinėse konsulatas nebetelpa. Pirmiausiai mes čia esame nuomininkai, tad kažką pertvarkyti neturime teisės. Yra būtinybė plėsti konsulato priimamąjį, nes interesantų srautai didėja. Jau net nepatogu darosi dėl žmonių spūsčių pirmajame aukšte, jiems nėra kur atsisėsti. Naujame konsulate padaugės darbo vietų tarnautojams, vadinasi, žmonėms bus galimybė greičiau išspręsti klausimus. Nors iš tiesų turiu pasidžiaugti, kad pavyko išvengti išankstinės registracijos. Eilių nėra, gyventojai per vieną dieną susitvarko visus dokumentus.

Kita problema – nėra automobilių stovėjimo aikštelės. Žmonės skundžiasi, jog sudėtinga šioje gatvėje pasistatyti mašiną. Ten mes esame numatę nemažą vietą automobiliams statyti. Taip pat čia stinga vietos mūsų renginiams, negalime ruošti priėmimų.

Konsulatui – 15 metų

– Kaip švenčiate Rusijos dieną?

– Vyksta daug renginių Vilniuje. Klaipėdoje taip pat penktadienį surengtas priėmimas. Palangoje svečiuojasi meno kolektyvas iš Buriatijos. Girdėjau daug gerų atsiliepimų apie šį pasirodymą, tačiau labiausiai nustebino konsulatą pasiekę vietos gyventojų skambučiai. Žmonės klausė, kur galės išvysti savo tėvynainių koncertą. Pasirodo, čia gyvena ir buriatų palikuonys.

– Rusijos konsulatas Klaipėdoje šiemet mini 15-ąsias įkūrimo metines.

– Per šį laikotarpį Klaipėdoje dirbo jau penki generaliniai konsulai. Aš esu šeštasis. Du konsulai šalyje niekada nesusitinka, tačiau prieš mane čia rezidavęs Leonidas Basninas keletu žodžių nusakė, kas manęs laukia. Tiesa, konsulas nepeikė, o žavėjosi lietuvių charakteriu, sakė, kad niekuo negalėjo skųstis.

O konsulato uždaviniai net ir po 15 metų išlieka tie patys. Pagrindinis mūsų darbas – užtikrinti Rusijos piliečių teises. Žmonėms reikia ir materialinės pagalbos, ir teisinės konsultacijos. Mūsų konsulato veikla apima Klaipėdos, Tauragės, Šiaulių ir Telšių apskritis. Šiose apskrityse gyvena 4,2 tūkstančio Rusijos piliečių, o rusakalbių net 80 tūkst., iš jų – 60 tūkst. gyvena Klaipėdoje.

Laukia bevizio režimo

– Kaip vertintumėte naujai išrinktos Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimus užsienio politikos tema?

– Koks diplomatas galėtų būti nepatenkintas po pasisakymo apie dviejų šalių santykių gerinimą.

– Kada galima tikėtis bevizio režimo su Kaliningrado sritimi pasienio ruožo gyventojams?

– Susitarimas dėl pasienio ruožo gyventojų jau yra paruoštas. Tiek Rusijos, tiek Lietuvos susitarimo tekstai jau suderinti. Tikimės, kad iki metų pabaigos jis bus pasirašytas. Tačiau kalbame tik apie 30-50 kilometrų atstumu nuo valstybinės sienos gyvenančius žmones. Žinoma, tebesitęsia derybos tarp ES ir Rusijos dėl bevizio rėžimo, tačiau sprendimas dar ateityje.