Reportažas iš uostamiesčio

Dar labai jauni ir gražūs, gal truputį išsigandę, įsitempę ar kiek abejingi – taip nespalvotose 60–70 metų senumo dokumentinėse sovietinės Lietuvos kino kronikose į mus žvelgia žinomi ir nežinomi klaipėdiečiai.

"Vyriausieji keliamųjų kranų vadovai – draugas Kubalcevas, draugas Kairys, jie išpildė po dvi metines normas."

Taip šie vyrai esą atsiliepė "į leningradiečių raginimą įvykdyti penkmečio planą per ketverius metus".

Šią žinią pakiliu pompastišku balsu ir šiandien gerokai ausį erzinančiu tembru lietuviškai pranešė diktorius.

Šie du klaipėdiečiai – uosto darbininkai-stachanovininkai tapo vienos pirmųjų dokumentinės kino kronikos, nufilmuotos 1947 m. gruodį, herojais.

Pradžia: naujieji miesto kūrėjai tai, kas nebuvo sunaikinta mūšių metu, palaipsniui griovė, kol visai pakeitė miesto veidą. (Albino Stubros nuotr.)

Tautiškumas – privaloma dalis

Lietuvos uostamiestyje tuo metu jau gyveno ir dirbo daugiau nei 30 tūkst. žmonių, kurių skaičius per dvejus metus nuo 1945-ųjų liepos mieste išaugo 6 kartus.

Tuomet sovietų Klaipėdoje įvyko vadinamasis mechaninis gyventojų prieaugis.

Didžioji naujųjų klaipėdiečių dalis – atvykėliai iš visos Sovietų Sąjungos, taigi – ne lietuviai.

Tačiau kino žurnale "Tarybų Lietuva", kuris buvo privalomas prieš kiekvieno filmo seansą kino teatre, strategiškai sumaniai, pagal visus to meto propagandinius kanonus, vienas parinktų Lietuvos uostamiesčio darbo didvyrių būtinai turėjo būti lietuviška pavarde.

Tik niekas šiandien negali pasakyti, ar "draugas Kairys" tikras, nes tai – dažna pavardė Lietuvoje.

Nebent jį iš senosios kronikos atpažintų artimieji.

Reportažo pradžioje pranešama, kad "į tarybinės Klaipėdos uostą kasdien įplaukia laivai iš broliškų respublikų. Uoste virte verda darbas."

Pirmieji panoraminiai uosto vaizdai nufilmuoti iš Smiltynės pusės.

Panorama išėjo gana skurdoka ir, net labai norint, "darbo virimu" uoste to nepavadinsi, nes krantinių nėra, o tolumoje stūkso vos trys kranai ir nematyti nė vieno laivo.

Kiti vaizdai parinkti "atsakingiau", kad žiūrovai nepastebėtų sandėlių griuvėsių, taip pat kitų "nereprezentacinių" uosto vaizdų ir itin kuklaus kranto darbuotojų kolektyvo.

Antras tos pačios kino kronikos reportažas taip pat – iš Klaipėdos.

Tik pasakojimas jau nufilmuotas "Trinyčių" medvilnės kombinate, kur, pasak optimistiškai nusiteikusio diktoriaus, irgi atsiranda "stachanovininkų".

Išskirtinumas: romantiško miesto įvaizdį Klaipėda pelnė dėl didžiųjų vandenų kaimynystės ir į uostą atplaukiančių laivų. (Albino Stubros nuotr.)

Kodėl svarbi Klaipėda?

"Tarybų Lietuva" – kino žurnalas, rodytas kone per visą Lietuvos okupacinį laikotarpį, apėmė visas minėtas gyvenimo sferas ir kiekvienoje jų neapsieita be reportažų iš Klaipėdos.

Nors tikrai ne kiekvienoje kino kronikoje buvo rodomi reportažai iš Kauno ar Vilniaus – kitų dviejų didžiųjų šalies pramonės centrų.

Kino istorikas Audrius Dambrauskas mano, kad toks sprendimas buvo neatsitiktinis.

Klaipėda – svarbi propagandinė korta ideologiniame sovietų Lietuvos nomenklatūrininkų žaidime, mat miestą Sovietų Sąjunga po karo geranoriškai perdavė Lietuvai.

"Čia buvo labai svarbus momentas, kad Klaipėda buvo pirmasis nacių miestas, sugrįžęs arba, kaip teigiama, sugrąžintas lietuviams. Jau miesto atkovojimas buvo gausiai filmuojamas. Tada jau buvo numanoma, kokią svarbą jis turės propagandiniame lošime", – pastebėjo A.Dambrauskas.

Įamžino: kino dokumentikoje "Tarybų Lietuva" įamžintas ir garsus kino bei teatro aktorius klaipėdietis V.Kancleris. (Albino Stubros nuotr.)

"Su granata rankose"

Dar vienas momentas, kodėl kino kronikos pirmaisiais pokario metais filmuotos dažniau Klaipėdoje nei, pavyzdžiui, Lietuvos kaimuose ar besikuriančiuose kolūkiuose.

Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės monografijoje "Kinas sovietų Lietuvoje" (2015) užsiminta, kad kino kūrėjų darbas pokario sovietinėje respublikoje buvo gana pavojingas, nes rezistencinė kova šalies kaimuose buvo pačiame įkarštyje, o dokumentinio sovietų kino kūrėjai prilyginti valdžios atstovams.

Didžiąją naujųjų Lietuvos kino studijos operatorių dalį sudarė prityrę karo operatoriai, "frontininkai", patirties įgiję ne tik fiksuodami Antrojo pasaulinio karo Raudonosios armijos veiksmus, jos žygius ir dirbę įvairiose SSRS kino studijose.

Labai svarbus momentas, kad Klaipėda buvo pirmasis nacių miestas sugrįžęs arba, kaip teigiama, sugrąžintas lietuviams.

Jiems buvo sunku suvokti vietos žmonių priešiškumą.

Monografijos autorės vardijo žymius karo kino operatorius: Borisą Sokolovą, Moisejų Segalį.

Jie iki Lietuvos kino studijos dirbo Centrinėje kronikinių ir dokumentinių filmų studijoje Maskvoje.

Natanas Liubošicas, Piotras Kalabuchovas darbavosi Baltarusijos kino studijoje, Antonas Polikevičius, Michailas Čerkezešvilis, Georgijus Chnkojanas – Gruzijoje.

Visų jų pavardes galime matyti "Tarybų Lietuvos" kino kronikų titruose.

Esą būtent "frontininkai", tarp jų buvo ir dokumentinio kino kūrėjas Viktoras Starošas, tapo pagrindiniu kūrybiniu Kino studijos branduoliu iki pat praeito amžiaus šešto dešimtmečio vidurio.

"Šis "kūrybinis branduolys", žinoma, mažai ką turėjo bendro su Lietuvos tikrove, todėl daugumą glumino partizanų karas (banditizmas), juoba kad kovų akistatoje filmuoti "tarybinės tikrovės" gerovę buvo pavojinga. Pasak B.Sokolovo, į kolūkio filmavimus visuomet važiuodavo su "granata rankose", o N.Liubošicui ir Liudgardui Maculevičiui atmintin įsirėžė partizanų apšaudymas, kai buvo sužeistas apšvietėjas Saša Klebanskis", – rašoma monografijoje.

Autorės akcentuoja, kad kino kūrėjas anuomet buvo suvoktas "kaip okupacinio režimo palaikytojas, kolaborantas, todėl "šalintinas" piktadarys".

Atmintis: klaipėdietis jūrininkas E.Astikas taip pat tapo kronikos "Tarybų Lietuva" herojumi. (Stop kadras)

Moteris tapo herojė

Jau pirmosiose "Lietuvos kronikose" atsirado naujovė – socialistinio epo heroje staiga tapo moteris, kuriai imta skirti net daugiau dėmesio nei darbo didvyriui – vyrui.

Anot monografijos "Propaganda ir simbolinis mąstymas" autoriaus Gintauto Mažeikio, tuo metu egzistavo dar ir vadinamoji mikropropaganda, "nukreipta veikti ir keisti konkretaus žmogaus buitį, jo kasdienį gyvenimo būdą".

"Ši mikropropaganda dažniausiai buvo ilgalaikės propagandos kintamųjų dalių išvestinės. Pavyzdžiui, požiūris į moterį", – savo knygoje pastebėjo G.Mažeikis.

Taigi vyriškas darbo pozicijas net uoste staiga "užkariauja" gležna, bet ryžtinga ir labai darbšti tarybinė moteris.

Kino kronikos "Tarybų Lietuva" 1951 m. gegužė: "Klaipėda. Per pokarinį penkmetį miestas išaugo į stambų Tarybų Lietuvos pramonės ir transporto centrą. Atstatytas ir galingais mechanizmais aprūpintas jūrų prekybos uostas. Prie jo krantinių sustoję laivai su kroviniais taikiai statybai. Socialistinėse lenktynėse, iškraunant laivus, pasižymėjo jaunimo brigada, vadovaujama komjaunuolio Vlado Butvilo. Ne mažiau 160 nuošimčių – toks kranininkės Tatjanos Djaškovos dienos išdirbis. Klaipėdos uosto kolektyvas darbo laimėjimais pasitinka gegužės 1-ąją."

"Tarybų Lietuva", 1954 m. gruodis: "Klaipėdos "Trinyčių" fabrike neseniai paleistas į darbą naujas verpimo cechas. Jis aprūpintas pajėgiomis tėvyninės gamybos staklėmis. Įmonės kolektyvas puikiai įsisavino naująją techniką ir nuolat viršija gamybinius planus. Elena Budrytė greitai išmoko dirbti sudėtingomis mašinomis. Jos reikalauja stropaus aptarnavimo, miklių rankų. Geros kokybės verpalus gamina ir įgudusi verpėja, fabriko pirmūnė Leokadija Šukienė. Ji gali ramiai dirbti, jos sūnelis Sauliukas kartu su kitais fabriko darbininkų vaikais visą dieną praleidžia jaukioje aplinkoje – įmonės vaikų darželyje. Čia tikra žaislų karalystė. Pirmoji budinčiosios pareiga (darželinukė prie durų pasitinka tėvus ir palydi į grupę – A.D.), be kurios sutikimo net mama L.Šukienė negali pasiimti savo Sauliuko. Naujasis vaikų darželis įrengtas įmonės viršplaninių sankaupų lėšomis."

"Tarybų Lietuva", 1958, rugpjūtis: "Apsilankę Klaipėdos laivų statykloje, mes susidomėjome ne tralerių statyba. Mūsų dėmesį patraukė nedidelė metalo pjovimo mašina. Perskaitęs brėžinį, fotokopijavimo prietaisas, paaiškino inžinierius Šukys ir operatorius (būtent "operatorius" – A.D.) Kranauskaitė, siunčia impulsus į stiprintuvą ir lygintuvą, o iš ten – į mašiną vykdytoją. Ji automatiškai išpjauna detales kurios, palyginus su brėžiniu, yra 10 kartų didesnės."

"Tarybų Lietuva", 1961 m. balandis: "Senasis Klaipėdos faneros fabrikas tapo modernia įmone. Prieš pusę metų pradėjo veikti naujas cechas. Čia iš paprasčiausių malkų gaminamos medžio drožlių plokštės. Jos pakeičia plokštes ligi šiol gamintas iš brangios medienos. Produkciją atpigino ir gamybos automatizavimas. Medienos smulkinimo, drožlių presavimo darbus, visą cechą aptarnauja vienas žmogus, vadinamas operatoriumi, tai – Aldona Martinkaitė. Didelė medžio drožlių plokščių ateitis. Iš Maskvos, Minsko, Kijevo, iš visų respublikų susirinkę medžio pramonės specialistai į pasitarimą-seminarą, nutarė šioje gamykloje įsteigti bandymų bazę. Pasitarimo dalyviai aplankė ir Klaipėdos baldų kombinatą. Pasirodo, plokštės tinka ne tik statyboms. Jos puiki medžiaga baldams."

Kino kronikai reportažai sukurti ir Klaipėdos duonos kombinate (kuriame, kaip matyti iš filmuotos medžiagos, daugiausia dirbo moterys, per parą iškepančios 20 t įvairių duonos gaminių), audinių fabrike "Gulbė" ir kitur.

Pažiba: kino kronikoje įamžintos ir fabriko "Trinyčiai" darbininkės E.Budrytė ir L.Šukienė. (Stop kadras)

Vardai, likę istorijoje

1958 m. kovo kino kronikoje "Tarybų Lietuva" įamžinti broliai Pranas ir Leonas Juzokai, kurie "jau 12 metų Klaipėdos uoste dirba ir lenktyniauja tarpusavyje".

1959 m. balandžio kronikoje taip pat yra reportažas iš Klaipėdos, bet ne iš uosto, kaip įprasta, o iš naujai besikuriančio Muzikinio liaudies teatro, kurį "tokį pirmąjį Lietuvoje tikisi sukurti saviveiklininkai".

"Alfredo rolėje – Klaipėdos mėsos kombinato inžinierius Algirdas Kosmačiauskas, Violeta – tos pačios įmonės darbininkė Vladislava Kubilienė", – skamba diktoriaus žodžiai už kadro.

Na, o 1963 m. sausio kino kronika iš Klaipėdos – tikras to meto dokumentikos "šedevras", kuris pradedamas klaipėdiečio, tralerio kapitono, Lenino ordininko sugrįžimu iš reiso namo. Toliau pasakojama apie tai, kaip jis šventė Naujuosius metus ant senojo Mėmelio nugriautos bažnyčios pamatų naujai iškilusiame restorane "Neptūnas" Tiltų gatvėje.

Šiame siužete ne paskutinis vaidmuo tenka ir kino bei teatro legendai Vytautui Kancleriui (1925–1997).

"Pailso 43-iasis laivyno traleris. Amerikos pakrantės, tolimoji Atlantika. Jūrmylių jūrmylės. 7 mėnesiai – vanduo, audros ir darbas, darbas. 11 tūkst. 500 centnerių žuvų sugavo tralerio įgula, kuriai vadovauja Vladimiras Alnajevas – Lenino ordino kavalierius. Lietuvos žvejybos laivyno istorijoje tai – didžiausias laimikis. Susitikimas, toji akimirka priverčia užmiršti viską, kas išgyventa. Nauji įspūdžiai, naujai lauktos žinios. Kapitonui Alnajevui dukrelė irgi perdavė paslaptį – eglutės tėveliui puošti nereikės, šventei žalioji girių gražuolė papuošta. Kapitoną Alnajevą, jo įgulą ir visus kvietė į naująjį Klaipėdos restoraną "Neptūną". Išgirdo jūrų vandenynų valdovas ir atėjo pažiūrėti, kokius rūmus jo vardu pavadino. "Kokį mane nupaišė? Gyvo turbūt nematė, ar ką? Sveiki, sveiki, tik ar skaniai maitina? Gardus skilandis. Kas čia dar įdomaus? A, šaunuoliai, gerai, kad nepamiršo mano kaimynų – Jūratės ir Kastyčio. Visai, kaip mano valdų dugnas. Gerai išgrįsta, bet kur garsieji Klaipėdos žvejai? Ne jūs būsite? Ech, meškeriotojai, nei žuvis, nei mėsa." 12 valanda! Prisimink, Neptūne, save išdaigas vandenyne!" (kadre jūrininkai linksmai šampanu laisto Neptūno – V.Kanclerio peruką).

Užuomazgos: sovietinėje dokumentikoje liko pirmųjų Klaipėdos liaudies teatro saviveiklininkų – A.Kosmačiausko ir V.Kubilienės pasirodymo fragmentai. (Stop kadras)

"Truputis" užsienio politikos

Kino kronikose "Tarybų Lietuva" daugiausia vyravo pramoniniai vaizdai, tarp kurių neretai praslysdavo ir tam tikri politiniai momentai, priklausomai nuo Sovietų Sąjungos tarptautinių santykių.

Kaip tik Kubos krizės dienomis 1960 m. spalio 14–28 d. kino kronikoje "Tarybų Lietuva" iš Klaipėdos pasirodo štai toks reportažas: "Kubos laivas – ne pirmas ir ne paskutinis Klaipėdos uoste. "Rio de muge" atvežė 500 tūkst. tonų cukraus pusfabrikačių. Kubai nebaisi Jungtinių Valstijų ekonominė blokada. Tarybų Sąjunga – jos nuoširdus draugas. Kubos jūreiviai seniai norėjo pamatyti tarybinę žemę. Ir štai šiandien neliko nei geografinio, nei nuomonių atstumo. Seni jūros vilkai, matę daug pasaulio kraštų, niekur neįgijo tiek bičiulių, kaip tarybinėje Klaipėdoje."

Draugystė su kitomis "demokratinėmis liaudies respublikomis" taip pat atsispindėjo ne viename kino kronikų reportaže iš Klaipėdos.

"Tarybų Lietuva", 1958 spalis: "Karščiausias darbymetis brigadininko Antano Kupsto brigadoje. Klaipėdos laivų statyklos komjaunuoliai negaili nei laiko, nei jėgų. Jie skuba kuo greičiau užbaigti naują laivą. Tai statytojų dovana komjaunimo 40-mečiui. Ir štai pirmasis upinis šilumvežis gimė. Klaipėdos laivų statykloje tokio dar nestatė. Lyg estafetę jį perėmė savo globon kita komjaunimo-jaunimo brigada. Jie nuves laivą net į liaudies demokratines šalis."

1961 m. spalio kino kronikoje šmėstelėjo ir dar vieno žinomo klaipėdiečio – jūrininko Eimučio Astiko (1932–2017) veidas.

"Klaipėdos jūrų uosto reide ramių valandų nebūna. Nebūna jų ir vyriausiojo locmano Georgijaus Minkino poste. Atvyksta laivas, jį atves prie kranto locmanas E.Astikas. Locmano kateris – uosto tvarkdarys. Leningrado aukštosios jūreivystės mokyklos studentui neakivaizdininkui E.Astikui gerai žinomi uosto vandens keliai. Šiandieną jis pasitinka prancūzų krovininę valtį "Batunia". Astikui pažįstamas jo senasis kapitonas Rene Edua. Ne pirmą kartą locmanas lydi tolimąjį draugą uosto vingiais. Prancūzų kapitonas iš Lietuvos išsiveš antracito krovinį. O locmano prie jūros vartų jau laukia kiti laivai. Klaipėda tapo stambiu tarptautiniu prekybos uostu."

Odė jūrų gigantui

Itin daug dėmesio kronikose skiriama to meto Klaipėdos pasididžiavimui – laivų statyklai ir čia statomiems laivams.

"Tarybų Lietuva", 1963 m. kovas: "Baltijos laivų statykla pastatė pirmąjį lietuvišką didįjį tralerį. Jis pavadintas "Rapolo Čarno" vardu. 86 m ilgio, 10,5 m aukščio modernus plaukiojantis fabrikas jūroje gamins konservus. Šiandien pirmąkart gamyklos istorijoje laivas iškilmingai nuleidžiamas nuo plaukiojančio doko. Klaipėdos partijos sekretorius Mackevičius sveikino tralerio statytojus. Jau 10 metų, tiek gyvuoja laivų statykla, jie pjaustė ir virino metalą, rinko detales ir sekcijas mažiesiems traleriams. Dabar jau išleidžia didįjį. Startas duotas. Gero vėjo! 3 630 tonų darbininkiškos rankos įdėjo į pirmagimį milžiną. Netrukus jis išplauks į didžiuosius vandenis."

Tų pačių metų liepą "Tarybų Lietuva" skelbia dar vieną "gerąją naujieną" iš laivų statyklos: "Neseniai nuleistas "Rapolas Čarnas" dar prie krantinės. Dar neduodama komanda išplaukti. Laivas bandomas, statytojų ir navigatorių jaudinimasis suprantamas. Nes tokį milžiną "Baltijos" laivų statyklos kolektyvas išleidžia pirmąjį. Iš Nikolajevo ir Leningrado laivų statyklų atvyko patyrę meistrai. Jie duos kelialapį mūsiškiui. Svarbi minutė: įjungiamas variklis. Atviroje jūroje išbandomas inkaras. Kapitono tiltelyje paskutiniai pasiruošimai. Tik, kai viskas bus išmėginta, gražuolis "R.Čarnas" išplauks į didžiuosius vandenis."

Propagandiniai praeities miražai

Sovietų Sąjungoje Lietuvos kino dokumentika, kaip ir visa kita, buvo akylai prižiūrima Maskvos cenzorių.

Juolab kinas, palyginti su kitais menais, SSRS turėjo išskirtinę vietą: "Iš visų menų svarbiausias."

Ir nenuostabu. Kinu buvo lengviausia manipuliuoti žmonių protais ir skleisti pagrindinę žinią, kuri iš esmės privalėjo pakeisti jų mąstymą.

"SSRS pergalė Antrajame pasauliniame kare Rytų Europos šalims atnešė ne tik tariamą laisvę, bet ir primestą tikėjimą šviesia ateitimi bendroje socializmo šeimoje ir "įkarštį" kurti bendrą sovietinę kultūrą. Kartu su sovietine armija į "išlaisvintus" kraštus atėjo ir tie, kuriems buvo įsakyta pakeisti tų valstybių tautinį ir kultūrinį veidą. Prasidėjo nauja istorija", – knygoje "Kinas sovietų Lietuvoje" rašė A.Mikonis-Railienė ir L.Kaminskaitė-Jančorienė.

Anot monografijos autorių, agresyvia propaganda sovietų valdžia ėmėsi kurti "naują žmogų", naują antropologinį tipą – homo sovieticus, kuris turėjo būti ištikimas partijai, pripažinti jos vadovavimą, diktatą ir neklystamumą.

"Tos propagandos visur per daug, ji įžūli, agresyvi, – 1946 m. rašė Balys Sruoga Petrui Cvirkai. – Laikraščiai, spauda, susirinkimai, posėdžiai, teatras, kinas, net sportas – ir tas neapsieina be propagandos", – savo knygoje dvi ano meto garsenybes citavo A.Mikonis-Railienė ir L.Kaminskaitė-Jančorienė.

Propagandos dozė "Tarybų Lietuvos" žurnale esą smarkiai sumažėjo praeito amžiaus 8–9 dešimtmečiais.

O 1989-aisiais kino žurnalas "Tarybų Lietuva" vėl pavadintas "Lietuvos kronika".