Vieno garsiausių uostamiesčio renginių vairą penkerius metus tvirtai savo rankose laikiusi Inga Grubliauskienė vis dar skaudama širdimi kalba apie savo mylimą „kūdikį“.

Tiksliau, apie nemažai svarstymų ir bemiegių naktų kainavusį sprendimą šiemet Klaipėdos pilies džiazo festivalio neberengti. Tačiau Metų klaipėdietės rinkimuose už nenuilstamą triūsą organizuojant šį renginį įvertinta moteris tvirtai tiki, jog ilgametėje festivalio istorijoje tai bus tik trumputė pauzė.

Apie darbą

Inga šypsojosi, jog šiandien, kai po širdimi nešioja jau ketvirtąjį kūdikį, apie darbą kalbėti lyg ir nesolidu – moteriai iki gimdymo liko vos mėnuo.

„Tačiau pastaruosius penkerius metus visa galva, kūnu ir siela buvau panirusi į festivalio organizacinius darbus ir tos aukštumos, į kurias festivalis įkopė praėjusiais jubiliejiniais metais, dar ir šiandien atrodo kaip saldus miražas, – prisipažino pašnekovė. – Kai Vytautas tapo Seimo nariu, našta visu sunkumu užgulė mano pečius. Žinoma, niekada nesijaučiau viena, nes festivalio komanda, tarsi darniai sustyguotas orkestras, visada buvo drauge ir šalia, tad ir renginio sėkmė – tai pasiaukojamas visos mūsų komandos darbas.“

Inga prisiminė, jog vienu metu tekdavo nerti ir į džiazo subtilybių gelmes, ir rūpintis savo atžalomis Žilvinu, Saule ir Elzyte.

„Tačiau, matyt, kai likimas įmeta tave į nepažįstamus vandenis ir mato, kad tu nepasiduodi, įnirtingai kapanojiesi į vilties krantą, jis tau tampa gerokai palankesnis ir tarsi nušviečia kelią, kuriuo reikėtų eiti“, – teigė moteris.

Inga pasiskubino išsklaidyti spėjimus, jog sprendimo šiemet nerengti festivalio lemiamu veiksniu tapo artėjanti jos motinystė. „Nebesinori kartotis, tačiau beveik ekstremali ekonominė situacija pasaulyje ir Lietuvoje, itin sudėtingos verslo sąlygos pagrindiniams ir didiesiems festivalio rėmėjams nulėmė tokį sprendimą. Mano principas geriau nedaryti nieko, nei daryti nieką šiuo atveju, manyčiau, tinka geriausiai. Ar būtų geriau, jei po tokio įspūdingo jubiliejinio renginio būtume, kad ir ne dėl savo kaltės, nusiritę į kiemo lygio šventę?“ – retoriškai klausė I.Grubliauskienė.

Ingos įsitikinimu, geriau tęsti šlovingas tradicijas, nei iš nevilties ir nepritekliaus kurti abejotinas.

„Festivalis tikrai bus – toks pat nuoširdus ir gyvybingas, spalvingas ir „klaipėdietiškas“, kaip buvo visus tuos penkiolika metų iki šiol. Gal vėl sugrįšime prie ištakų – Laikrodžių muziejaus kiemelio, gal šėlsime ne tris, bet dvi dienas, gal ir nebus daug pasaulinių džiazo grandų, bet tai, kas bus, tikrai negali mesti šešėlio ilgamečiam komandos triūsui, geram renginio, garsinančio miestą, vardui. Gal aš į tai reaguoju pernelyg jausmingai ir emocionaliai, bet man tai labai brangu, artima ir svarbu, o išgalvotų interpretacijų – daugiau nei reikia“, – atviravo Inga.

Apie šeimą

Savo gausią šeimyną Inga vadina tvirtove, kurioje visi jos nariai jaučiasi saugūs, laimingi, mylintys ir mylimi. Moteris svarstė, jog galbūt todėl, kad iki pažinties su Vytautu abu savo gyvenime jau buvo patyrę pakankamai nusivylimo ir praradimų, dabar gražius santykius, tai, ką po kruopelytę sukūrė visi drauge, saugo ir vertina kaip didžiulę vertybę.

„Už ją vienodai atsakingi esame ne tik mudu, bet ir mūsų pabiručių būrys. Nieko nėra mielesnio ir tikresnio, kai vakare, guldydama juos lovytėn, išgirstu pačius nuoširdžiausius ir brangiausius žodžius: „Mama, aš tave myliu“. Tada pamiršti ir nuovargį, ir įtampą, kurios pakanka, nors stengiuosi to vengti. Be abejo, jei dar ir Vytautas šalia, tada ramu ir gera mums visiems“, – šypsojosi Inga.

Penkių narių šeimyna stengiasi nepraleisti nė vienos progos pabūti drauge ir pasiruošusi atsisakyti visko, kas gali tam sutrukdyti. Grubliauskai neturi prabangos švaistyti laiko beprasmiams išsiskyrimams, „nekalbadieniams“ ar ginčams.

Inga juokavo sąmoningai pasirinkusi „dekabristės“ dalią. „Praėjusius ketverius metus Vytautas vienas kas savaitgalį grįždavo į Klaipėdą, o dabar dažniausiai keliaujame visu „taboru“, tarsi kokie Brėmeno muzikantai. Tiesa, pastaruoju metu bent man keliones teks šiek tiek apriboti, kad netektų tėveliui priimti gimdymą kur nors ties Raseiniais ar Kaunu“, – kvatojo Inga.

Moteris su šypsena prisipažino, jog kūdikio gimimo ypač laukia vyriškoji šeimynos dalis: „Atrodo, kad mūsų „mergų“ kiekybinės persvaros laikas artėja į pabaigą ir dabar lyčių lygybės proporcijos turėtų išsilyginti. Bet nusprendėme sulaukti pavasarinių gandrų ir tada visiems viskas taps aišku. Nors dėl vardo dar tebesiginčijame iki pat šiol“.

Apie Klaipėdą

Ingos vaikystė prabėgo pačioje Lietuvos šiaurėje, Joniškio rajone. „Ir tik po ilgų ir sudėtingų istorijos vingių likimas atvedė į Klaipėdą, mano meilės ir džiazo miestą. Čia pirmąkart visiškai netikėtai užsukau į džiazo klubą „Kurpiai“, kur tą vakarą kaip tik grojo ir dainavo klaipėdiečiams gerai, o man visiškai nepažįstamas Kongas. Šis, lyg ir atsitiktinis, susitikimas pakreipė visą mano gyvenimą visiškai kita vaga“, – pripažino moteris.

Pasak Ingos, Klaipėda jai tapo tuo vilties ir meilės uostu, į kurį gera sugrįžti bet kada.

„Esu laiminga, kad galiu švartuoti savąjį laivą prie „džiazo krantinės“, kuri, be abejo, yra Kurpių gatvėje, – šypsojosi Pilies džiazo festivalio kapitonė. – Kiek tenka patirti ir pajausti, Klaipėdoje ir žmonės kitokie, tarsi dryžuotomis sielomis, čia ir rūkas kitoks – juk jis nuo jūros, čia ir saulė kitokia, nes ji juk leidžiasi į jūrą, tik kaip retai mes randame galimybių tuo pasidžiaugti – vis lekiame, bėgame, skubame...“

Apie pomėgius

Inga prisipažino turinti aistringą pomėgį keliauti. „Džiaugiuosi, kad šia „liga“ nepagydomai užkrėčiau savo vaikus. Pasitaikius bent menkiausiai progai su jais organizuojame sąmokslą, kad įtrauktume į jį ir Vytautą. Galime atsisakyti daugelio dalykų, kad sutaupytume kelionėms. Net vaikai turi tam skirtas savo taupykles. Kelionių metu, kur benuvykčiau, būtinai aplankau džiazo klubus, koncertus, festivalius. Ne paslaptis, kad kartais parsivežu naujų idėjų, kurias pritaikome mūsų festivalyje“, – atviravo pašnekovė.

Dar viena didžiulė moters aistra – knygos. „Esu baisi knygų graužikė“, – juokėsi Inga, laisvalaikiu mėgstanti įnikti į istorinius romanus ar žymių žmonių memuarus.

Gyvenimo credo

„Niekas mano gyvenimo nenugyvens už mane“, – taip I.Grubliauskienė pagalvoja, kai atsiranda „visažinių“, turinčių patarimų visais gyvenimo klausimais.

Apie Metų klaipėdietę

Anot Ingos, tai, jog ji tapo viena iš septynių Metų klaipėdietės nominančių, jai buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Pašnekovė kuklinosi nesanti verta tokios garbės.

„Esu moteris, kuri daro tai, ką liepia širdis. Padedu visiems, kam sugebu. Jei pati negaliu, paprašau kitų pagalbos. Turėdama pulkeli savų vaikų, suprantu daugiavaikių šeimų bėdas. Dalijuosi tuo, ką turiu. Tik ar už tai reikėtų sureikšminti moterį? Klaipėdoje tikrai gausu didžiausios pagarbos vertų moterų, kurios dar neįvertintos, – sakė pašnekovė. – Tačiau bent jau tai, kad miestas ir miestiečiai pasitinka pavasarį tokiame šventiškame Metų klaipėdietės ieškojime, pavasariniame sujudime, renkant ne kokią nors mis ar misis, kaip tai populiaru kituose miestuose, jau graži šventė, kurių nė vienai moteriai niekada nebus per daug.“

Ingos įsitikinimu, nebūtina siekti daryti vien tik didžius darbus, tačiau būtina daryti daug svarbių ir reikalingų darbų, bet su didele meile. „Ši Šventos Moters – Motinos Teresės filosofija labai giliai ir prasmingai nusako tą kilnią ir atsakingą kiekvienos moters misiją žemėje“, – įsitikinusi Inga.