Melnragiškių šeima ne vienerius metus mėgina gauti leidimus senam namui perstatyti. Tačiau pensininkų planus žlugdo jų kieme nuo sovietmečio stovintis valstybinis sandėliukas, kuris iki šiol priklauso nebeegzistuojančiai institucijai – Darbo žmonių deputatų tarybos Klaipėdos miesto vykdomajam komitetui.

Planavo rekonstrukciją

Dėl valstybei priklausančių 11 kvadratinių metrų žmonės negali rekonstruoti namo, nupirkti šašu virtusio turto taip pat negali, negali net nugriauti savo statinių, nes griūtų bendros su valstybiniu sandėliuku pastato konstrukcijos.

Kopų gatvėje įsikūrusių Neviadomskų namelis pastatytas 1955 metais. 66 kvadratinių metrų, iš kurių gyvenamojo ploto yra tik 49 kvadratiniai metrai, namą šeimininkai jau senokai norėtų rekonstruoti.

"Į Klaipėdą norėtų sugrįžti gyventi mūsų dukra su trimis anūkais. Norėtume praplėsti antrąjį aukštą ir visi kartu įsikurti po vienu stogu. Tačiau kur tik mes nesikreipėme, kokių tik raštų nerašėme – iš visų įstaigų gauname atsakymus, kad nevalia mums išplėsti namo", – pasakojo Gediminas Neviadomskis.

Beveik 6 arų sklype, be gyvenamojo namo, yra garažas su ūkiniu pastatu ir du iš valstybės nupirkti sandėliukai, viena siena prisišlieję prie nežinia kam priklausančio trečiojo.

Tam, kad galėtų išplėsti namą, Neviadomskiai kreipėsi į kaimynus sutikimo, kad jų būstas priartėtų prie kaimynų tvoros.

"Vieni kaimynai sutiko, kiti taip pat neprieštaravo. Juk pagal įstatymą reikia laikytis 3 metrų atstumo nuo sklypo ribos, tačiau jie sutiko, kad atstumas būtų mažesnis", – pasakojo G.Neviadomskis.

Kieno turtas?

Pensininkai stebėjosi, kad toje pačioje gatvėje už kelių metrų esantis pastatas šiuo metu yra rekonstruojamas taip, kad namo gegnės kyšo net virš šaligatvio.

"Juk čia Melnragė – žemė be galo brangi. Tačiau pikta tai, kad aplinkui pilna triaukščių pastatų, kiti jau lipa ant šaligatvio, o mes savo pačių sklype negalime elgtis kaip tikri šeimininkai", – piktinosi vyras.

Koją melnragiškių planams pakišo valstybinis sandėliukas, kuris ribojasi su melnragiškių teritorija.

"Faktiškai jis yra mūsų sklype. Sovietmečiu šie sandėliai priklausė Darbo žmonių deputatų tarybai. Todėl raštu kreipėmės į Klaipėdos savivaldybę. Valdininkai pareiškė, kad sandėliai jiems nepriklauso. Jie nesprendžia jo likimo", – aiškino gyventojas.

Kitame savivaldybės rašte rašoma, kad ji negali duoti sutikimo namo rekonstrukcijai, ir nusiuntė pensininkus į Turto banką arba Valstybės turto fondą, nes valstybiniai pastatai veikiausiai priklauso jiems.

Žemė po statiniais priklauso Nacionalinei žemės tarnybai.

Negali užstatyti sklypo

Nacionalinė žemės tarnyba melnragiškiams pareiškė, jog nesutinka, kad būtų viršytas užstatymo plotas šiame sklype.

"Nuo sovietmečio čia buvo trijų sandėliukų blokas. Du iš jų mes už tuomečius čekius išsipirkome iš valstybės. Tačiau priblokuoto trečiojo sandėliuko nuosavybe niekas nesirūpino. Net nėra aišku, kam jis priklauso. Durys iš kitos pusės tai yra, gal kaimyninio sklypo gyventojai juo naudojasi?" – svarstė G.Neviadomskis.

Nacionalinė žemės tarnyba gyventojams išaiškino, kad melnragiškių sklype yra 11 kvadratinių metrų, priklausančių Lietuvos Respublikai.

Todėl valstybinė institucija nesutinka, kad statiniai būtų rekonstruojami mažesniu atstumu nei numatyta teisės aktuose, o tai reiškia, kad arčiau nei per tris metrus iki kaimyno tvoros G.Neviadomskis nesistatys.

"Valdininkai pareiškė, kad ne tik dėl 11 kvadratinių metrų mano sklype esančios valstybinės žemės kyla problemos. Gretimame sklype taip pat yra valstybinis sandėliukas, gal valdininkai gina ir jo interesus? Nacionalinė žemės tarnyba rūpinasi, kad mūsų su kaimynu sklypuose stovintiems sandėliukams užtektų žaliųjų plotų ir pievelės. Išaiškinta, kad užstatymo ploto negalime viršyti", – piktinosi gyventojas.

Negali nei pirkti, nei griauti

Žmonės valdžios namų slenksčius mynė ketverius metus ir, panašu, jų viltys žlugo galutinai. Melnragiškiams pavyktų pasistatyti tik grybo formos pastatą, kurio antras aukštas būtų gerokai išsikišęs nei pirmas.

"Ir kam nuo to geriau? Pasijutome įvaryti į kampą. Valstybei priklausę sandėliai dabar mums yra kaip šašas nuosavoje žemėje", – tikino vyras.

Kam privačių sklypų sandūroje valstybinės institucijos, lyg įsikirtusios, laikosi nuosavybės, G.Neviadomskis kėlė savą versiją.

"Paprašėme leisti valstybei priklausantį sandėliuką nusipirkti? Buvo atsakyta, kad negalima. Paklausėme, ar galima tą sandėliuką nugriauti? Kur jau nugriausi. Nieko negalima daryti. Šventa nuosavybė. O mūsų nuosavybė, pasirodo, nieko nereiškia. Kam taip trukdyti žmogui gyventi? Ar ne specialiai? O ar tai negali būti puiki proga valdininkų savivalei ar pasipelnymui?" – retoriškai klausė vyras.

Melnragiškiai parengė kitą projektą, kuriam Nacionalinė žemės tarnyba jau neprieštarautų, tačiau paaiškėjo, kad planuojamo namo neleistų pripažinti tinkamu naudoti ugniagesiai. Nes tuomet kiti statiniai būtų per arti gyvenamojo namo.

Neparduos daikto, kurio neturi

Klaipėdos savivaldybės Žemėtvarkos skyriaus vedėja Raimonda Gružienė ironizavo, kad iš tiesų Darbo žmonių deputatų tarybos turto niekas neperėmė.

"Savivaldybė šio neturto neperėmė. Formaliai jis priklauso valstybei, tačiau realiai jis yra niekieno. Galima būtų pradėti minti kelius ir prašyti, kad valstybė nugriautų šį statinį arba priimtų sprendimą parduoti", – rėžė R.Gružienė.

Jos teigimu, nuo 2011 metų keitėsi tvarka, pagal kurią gaunami sutikimai statantis arčiau gretimo sklypo žemės ribos.

"Jei žmonės dabar pakartotų prašymą, Nacionalinė žemės tarnyba duotų atsakymą tuomet, kai mes jį pateiktume. O mes duotume žmonėms atsakymą, atsižvelgdami į esamą situaciją", – melnragiškius ramino R.Gružienė.

Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos skyriaus juristė Regina Vladykina aiškino, kad pagal tarnybos turimus dokumentus Darbo žmonių deputatų tarybos turtu buvę sandėliukai priklauso Klaipėdos savivaldybei.

"Juk parduodant kitus sandėliukus 2005 metais sprendimus priėmė Klaipėdos miesto taryba. Kaip mes parduosime žemę žmonėms, jei joje yra savivaldybės turtas? Jie gali nusipirkti žemę tik ten, kur turi nuosavybę", – kalbėjo R.Vladykina.

R.Gružienės nuomone, savivaldybė negali parduoti daikto, kurio neturi.

"Situacijų be išeičių nebūna. Klaipėdoje tai ne vienintelė tokia situacija dėl Darbo žmonių deputatų tarybai priklausančio turto. Vadinamajame Celiuliozės ir kartono kombinato rajone yra keli tokie statinukai, kurie priklausė deputatų tarybai. Savivaldybei jie nebuvo perduoti, nes turėjo būti nugriauti, bet, deja, stovi iki šiol. Iš tiesų jie yra bešeimininkiai. Panaši situacija buvo ir dėl vadinamojo Plytinės rajono kamino, kuris per teismus buvo pripažintas bešeimininkiu ir atsirado galimybė jį nugriauti", – priminė R.Gružienė.