Uostamiestyje veikiančios kapinės – lyg grėsminga ekologinė bomba. Mirusieji jose laidojami į vandeningą gruntą. Iš jo požeminiais upeliais toks vanduo pakliūva į netoliese esančius šachtinius šulinius, kuriais naudojasi nemažai gyventojų. Neatmetama tikimybė, kad toks vanduo – kenksmingas.

Karstą – į vandenį

Nors Klaipėdos Joniškės kapinės yra ant kalno, gruntiniai vandenys – labai aukštai. Tai neatitinka sanitarinės saugos reikalavimų, nes artimiausi gyvenamieji namai – iškart už kapinių tvoros.

Todėl jau ne kartą kalbėta apie tai, kad reikia šias kapines uždaryti ir daugiau jose nebelaidoti.

"Neseniai Joniškės kapinėse laidojome kaimynę. Siaubas, kas ten darėsi. Būčiau išprotėjęs, jei savo artimo žmogaus karstą būtų tekę leisti į vandenį. Tose kapinėse gausūs požeminiai šaltiniai, kai palyja vanduo telkšo visose kapinėse. Duobę kasa ne gilesnę nei pusantro metro, nes gilesnė jau primena ne kapą, o šulinį", – teigė viešumo nepanoręs klaipėdietis.

Kapinių darbuotojas N. (pavardė redakcijai žinoma – A.D.) neabejojo, kad Joniškės kapinės, kurios yra vandens ir grunto taršos vienas šaltinių, – tiksinti ekologinė bomba. Jose šeimų kapuose leidžiama laidoti iki šiol. Tačiau daugeliu atvejų ankstesni palaidojimai yra labai negilūs, todėl dėti kitą karstą ant viršaus dažnai yra problemiška.

Panaši situacija esą yra ir Lėbartuose. Naujame kapinių kvartale iš suvežto smėlio yra padarytas dirbtinis žemės pakilimas, ten – sausiau. Tačiau kvartaluose arčiau plento, kai palyja, telkšo vanduo.

"Ten niekada duobės nekasa iš vakaro, nes ji žaibiškai prisipildo vandens. Duobė kasama tik tada, kai jau netrukus turi atvežti laidoti velionį. Neretai būna, kai karstas padėtas prie duobės, artimieji gedi iškeliavusiojo amžinybėn, tuo metu duobkasiai pila pjuvenas, kad kažkiek sugertų tą vandenį duobės dugne", – pasakojo kapinių darbuotojas.

Reikia valymo įrenginių

Architektas Audrius Katkevičius, užsiimantis ypatingų statinių ir urbanistinių objektų projektavimu, teigė, jog projektuojant kapines privaloma atsižvelgti į gruntinių vandenų padėtį planuojamoje teritorijoje.

"Jei gruntiniai vandenys yra pakankamai aukštai, privaloma įrengti drenažą ne aukščiau nei du metrai. Kalbant apie Joniškės kapinių problemas, reikėtų preciziškai atlikti geologinius tyrimus ir priimti projektinius sprendimus. Kapinėse turėtų atsirasti drenažas, turi būti įrengti valymo įrenginiai", – teigė A.Katkevičius.

Panašiai įrengtos naujosios Kupiškio kapinės, kur gruntiniai vandenys taip pat yra labai aukštai.

Esą yrant mirusiojo kūnui išsiskiriančios cheminės medžiagos nekelia pavojaus, jei kapinėms parinkta tinkama vieta.

Tačiau, jei kapinės yra žemoje vietoje, arti vandens telkinių, o gruntiniai vandenys aukštai, pripažįstama, jog pavojus egzistuoja.

Šulinių vanduo saugus?

Dabar galiojančiuose teisės aktuose numatyta kapinių sanitarinė zona – 100 metrų. Tai reiškia, jog tokiu spinduliu aplink kapines negali būti gyvenamųjų namų. Tačiau tokia nuostata galioja tik naujai įrengiamoms kapinėms. Senosioms, jei tos normos buvo nustatytos kokiais nors dokumentais, jos galioja, o jeigu apribojimų nebuvo, tai jų ir nėra.

Sanitarinės kapinių zonos nustatytos dėl to, kad jos turėtų užkirsti kelią plisti ligoms, nekeltų grėsmės šalia gyvenantiems ar dirbantiems žmonėms.

Uostamiestyje niekada nebuvo atliekama specialių tyrimų, kokį poveikį aplinkai daro kapinės. Klaipėdos savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Nina Gendvilienė teigė, kad tokiam žingsniui turi pritarti miesto taryba, nes esą tai yra ilgalaikiai tyrimai, kuriems reikalingas finansavimas iš uostamiesčio iždo.

"Netoli Joniškės kapinių yra gyvenamųjų namų kvartalas, bet visi gyventojai prisijungę prie centralizuoto vandentiekio. Daržų laistymui, manau, tas gruntinis vanduo įtakos neturi", – įsitikinusi N.Gendvilienė.

Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Antanas Bauža patvirtino, jog uostamiestyje 92,5 proc. gyventojų vartoja centralizuoto vandentiekio tiekiamą vandenį.

Anot A.Baužos, gyventojai, kurie vartoja šachtinių šulinių vandenį, patys turi kreiptis į laboratoriją, kad ištirtų jo kokybę.

"Gyvenimas šalia kapinių žmonėms gali turėti neigiamą psichologinį poveikį. Tačiau labai svarbu ir tai, kaip tiekiamas geriamas vanduo. Šalia esančių namų gyventojai vandenį turėtų gauti centralizuotai ir negerti iš šachtinių šulinių", – patarė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėja Rita Kubilienė.

Jos teigimu, neatmetama tikimybė, jog Klaipėdos apskrityje yra tokių žmonių, kurie gyvena šalia kapinių ir vartoja šachtinių šulinių vandenį.

Į aplinką plinta vaistai

Apie kapinių taršą aplinkai ir įtaką gyventojų savijautai buvo žinoma jau seniai. Oficialiuose XVIII a. antros pusės Klaipėdos planuose pavaizduotos dvi aukštumos su įrašu "Kapinės ant smėlio kalvų". Istoriniai šaltiniai liudija, kad jose buvo laidojami būtent nuo užkrečiamų ligų mirę miestiečiai.

Iki pat XIX a. pradžios idėja kapines steigti už miesto ribų vyravo daugelyje Europos miestų. Tai buvo daroma ir dėl to, kad buvo tikima, jog užterštas oras, vanduo, kenksmingi sveikatai garai, kylantys iš perpildytų kapinių prie bažnyčių, platina ligas.

To meto miestų sanitarinė policija buvo atsakinga už tinkamą kapinių eksploatavimą. Rekomenduota kapinėms parinkti smėlingą žemę, teritoriją nudrenuoti ne mažiau nei 3 m gylyje, o vandenis nuvesti pievų link. Karstus reikalauta užpilti ne plonesniu kaip 1,5 metro storumo žemės sluoksniu.

Sanitarinio kapinių saugumo problema šiandien dar aktualesnė, nes į aplinką plinta ne tik ligų bakterijos, bet ir organizme užsilikę vaistai.

"Jei žmogus prieš mirtį buvo intensyviai gydomas, vaistų pėdsakai žmogaus kūne lieka. Organizmui išsivalyti reikia ne vienos savaitės, yra medikamentų, kurie kaupiasi kauluose. Žinoma, palaidojus mirusįjį, kūnui yrant, visa tai pasklinda į aplinką. Tai yra ne tik antibiotikai, bet ir priešuždegiminiai vaistai, ką jau kalbėti apie kontraceptikus ir jų poveikį aplinkai", – teigė gydytojas Mindaugas Būta, rašantis disertaciją apie antibiotikų poveikį aplinkai.

Nerimą esą labiausiai kelia būtent antibiotikai, nes tai yra cheminės, labai stabilios medžiagos, kurių neišvalo net vandens valymo įrenginiai. Iki šiol dar neištirtas ilgalaikis lėtinis antibiotikų toksinis poveikis žmogaus organizmui.

Tradicijos turės keistis

Pasak buvusio Klaipėdos apskrities vyriausiojo gydytojo Valdemaro Anužio, kremavimas yra vienintelis racionalus ir ekologiškas laidojimo būdas, nes esą greitai trūks naujų teritorijų kapinėms įrengti.

"Be to, kokios sąnaudos metamos į "kapinių daržininkystę", kitaip negaliu pavadinti šio proceso. Kiek tam skiriama laiko, kiek išleidžiama pinigų, viską suskaičiavus, tai – pramonės šaka.

Pensininkai pinigų neturi, bet tradicijos juos įpareigoja tai daryti", – pripažino V.Anužis.

Jo nuomone, bėgant laikui situacija turėtų pasikeisti – pamažu populiarėja kremavimas, atsirado kolumbariumai.

"Kunigai sako: "Iš dulkės atėjai, į dulkę pavirsi". Tačiau blogiausia yra tai, kad dabar sutrikusi normali apykaita ir nesugrįžta į žemę tai, kas turėtų sugrįžti. Esu įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau laidojimo bus atsisakyta", – garsiai mąstė V.Anužis.

Veikiančios Klaipėdos kapinės:

Uostamiestyje veikia dvejos kapinės – Lėbartų ir Joniškės.
Lėbartų kapinės su prieigomis užima apie 60 ha plotą, Joniškės – iki 14 ha.
Lėbartų kapinėse palaidota daugiau nei 45 tūkst. mirusiųjų, Joniškės kapinėse – apie 20 tūkst.
Joniškės kapinėse naujų kapaviečių kurti nebeleidžiama, laidojama tik šeimų kapuose, kur užlaidoti galima po 25 metų.
Į neprižiūrimus kapus leidžiama laidoti maždaug po 50 metų, tačiau tokių atvejų dar nėra buvę.

Skaičiai ir versijos

Amerikiečių skaičiavimais, 6 ha ploto kapinėse užkasama tiek medienos, kad iš jos būtų galima pastatyti 60 namų. Sykiu užkasama ir apie 1,5 tūkst. t metalo, 30 tūkst. t betono, šimtai kubinių metrų balzamavimo skysčio.
Balzamavimui naudojami formaldehidai ir kitos toksiškos medžiagos patenka į dirvožemį ir jį užteršia.
Kapinėms netinkamas molingas dirvožemis, kuriame kūnas dėl deguonies trūkumo ne yra, o mumifikuojasi.
Praėjus 25 metams ir karstas, ir kūnas turėtų visiškai sunykti, tačiau šis natūralus procesas sutriko. Manoma, kad tokį sutrikimą sukėlė konservantai, kurie naudojami maisto produktuose.
Esama versijos, kad dėl dirvožemio užterštumo galėjo išnykti ir kai kurios puvimą skatinančios bakterijų rūšys.