Vokietijos laivynas, kuriame dirba ir jūrininkai iš Lietuvos, patiria nuosmukį. Klaipėdietis jūrų kapitonas Juozas Liepuonius buvo liudininkas, kaip už banko paskolas buvo areštuotas ir pardavimui aukcione parengtas laivas, kuriam jis vadovavo pusmetį.

Kaip užstatas bankui

"Kai pernai liepą atėjau į laivą "Hermann Schoening", buvęs jo kapitonas vokietis man pašnibždėjo, kad laive lankėsi banko samdyti vertintojai. Jie analizavo laivo techninę būklę", – prisiminė jūrų kapitonas.

Įprasta, kad bankai samdo nepriklausomą survejerį, kuris ir įvertina laivo techninę būklę. Tokia procedūra reikalinga norint suteikti už laivą kreditą arba bandant jį parduoti.

Tik vėliau J.Liepuonius sužinojo, kad 2010 metais už 48 mln. JAV dolerių statytas "Hermann Schoening" banko buvo įvertintas mažesne kaina. Už jį suteiktas 17 mln. eurų kreditas.

"Kai iš vokiečio kapitono išgirdau apie laive apsilankiusį banko samdytą vertintoją, pagalvojau, kad nieko tokio. Vakarų šalyse įprasta, jog laivai yra tas turtas, už kurį teikiami banko kreditai. Tuomet dar nežinojau, kad kreditas už laivą perimtas jau seniau. Laivo savininkai jo nesugebėjo grąžinti, todėl laivas jau rengiamas aukcionui", – aiškino J.Liepuonius.

Dirbant laive pradėjo vėluoti atlyginimai. Vangesnis tapo tiekimas – laivo savininkai ne taip greitai reaguodavo į kapitono prašymus. J.Liepuonius tai žinojo ir vertino kompaniją kaip patikimą, nes joje jau buvo dirbęs ketverius metus ir plaukęs ne į vieną reisą. Netgi kaip kapitonas konsultantas su kinų įgula 2011 metais 30 500 tonų dedveito laivu „Jan S“ ilgai „malėsi“ užšalusios Suomių įlankos leduose.

Įsiveržė ginkluoti kariai

Laivu "Hermann Schoening" klaipėdietis pakliuvo į įdomų reisą. Pernai spalį jis gavo nurodymą iš Brazilijos Santos ir Rio de Žaneiro uostų per Atlantą į Sirijos Latakijos uostą atgabenti 29 tūkst. tonų cukrašvendrių cukraus.

Kol laivas plaukė per Atlantą, Izraelio jūrų pajėgos raketomis apšaudė Latakiją, todėl nauja iškrovimo vieta tapo artimesnis Sirijos Tartous uostas. Ir jame pajuto karo dvelksmą. Šalia uosto laivybos kanalo gulėjo pusiau nuskendę raketomis apšaudyti ir sudegę laivai. Dar vienas laivas buvo išmestas į krantą.

Kol Tartous uoste vyko cukraus iškrovimas, įgulos į miestą neleido. Stovint reide, "Hermann Schoening" įgula miesto pakraštyje girdėjo sprogimus, matė kylančius dūmus. Pačiame uoste buvo saugu.

Iš Tartous uosto laivas atplaukė į Libano Tripolio uostą.

"Pakeliui mus kelis kartus kvietė NATO karo pajėgų laivai, kamantinėjo apie reisą į Siriją. Tripolio uosto reide naktį išsilaipino Libano jūrų karo pajėgų desantas. Kariškiai, ginkluoti M-16 automatiniais šautuvais, kelias valandas tikrino laivą, ar nėra jame ginkluotų teroristų iš Sirijos. Įplaukę į dar vieną karo zoną Tripolyje, išvydome purviną afrikietišką uostą", – prisiminė J.Liepuonius.

Po Tripolio dar buvo reisai į kitus Viduržemio jūros uostus.

Pranešimas iš Vokietijos teismo

Laivo "Hermann Schoening" kapitonas J.Liepuonius dar Kalėdoms planavo grįžti namo, tačiau laivuose, kuriuose yra ekonominių problemų, laikas dažnai būna neprognozuojamas.

Naujuosius metus sutiko Senegalo Dakaro uoste. Naktį mieste griaudėjo sprogimai – bandyta susprogdinti katalikų bažnyčią, vėliau maldų metu į mečetę kažkas sviedė granatą. Pagaliau Dakaro oro uoste buvo užpulti prancūzų turistai.

Dakaro uoste buvo paskelbtas aukštesnis pavojaus lygis. Laivo "Hermann Schoening" savininkai dėl saugumo atsisakė keisti dalį įgulos.
Baigus krautis krovinį Dakaro uoste, laivo kapitonas J.Liepuonius gavo pranešimą iš Vokietijos Bremeno teismo bankroto administratoriaus. Pranešta, kad laivas yra įkeistas bankui, jo kaip turto atžvilgiu vykdoma bankroto procedūra.

"Su tokiu reiškiniu susidūriau pirmą kartą. Įgulai, kurią sudarė lietuviai ir rumunai, buvo nurodyta, kad esame Europos Sąjungos piliečiai ir privalome griežtai vykdyti bankroto administratoriaus nurodymus", – prisiminė J.Liepuonius.

Laivas jau buvo gavęs ankstesnio savininko nurodymus plaukti į Gvinėjos Konakrio uostą. Tačiau bankroto administratorius nurodė nutraukti bet kokius kontaktus su buvusiu savininku.

Laivo įgulai liepta plaukti link Gibraltaro. Po kurio laiko bankroto administratorius Erikas Kokas atsiuntė pranešimą, kad laivą perima valdyti jo įgaliota laivybos kompanija "Martin Rydery Company".

Nuplaukę į Gibraltaro regioną jame jau rado dar du bankroto administratoriaus perimtus laivus – „Jan S“, kuriame J.Liepuonius buvo dirbęs, ir "Job".

Visi trys laivai dvi savaites dreifavo Alborano jūroje šalia Gibraltaro.

Įgula liko patenkinta

Lietuvoje vykstant bankroto procedūrai, nors darbuotojams taikomas pirmumas išmokant atlyginimus, tačiau praktika rodo, kad procesas tęsiasi labai ilgai.

Sunerimęs buvo ir J.Liepuonius – skambino ITF atstovams konsultavosi, išgirdo, kad atlyginimo mokėjimas gali užsitęsti 2–3 mėnesius, kol bankroto administratorius parduos laivą.

Realiai atsiskaitymas su laivo įgula vyko visai kitaip. Pirmiausia, visiems įgulos nariams buvo sumokėtos skolos už 2013 metus.

Įgulą žadėjo pakeisti iki 2014 metų sausio pabaigos. Negavęs atlyginimo už sausį ir pasitaręs su kito laivo kapitonu, J.Liepuonius nusprendė neplaukti prie Gibraltaro uolos, kur buvo liepta.

Įtarimų sukėlė tai, kad liepiant plaukti į naują vietą žadėtos premijos. Vyko derybos, tartasi dėl įgulos keitimo ir išskraidinimo namo sąlygų.

"Kai keturias paras susilaikėme, atlyginimai buvo sumokėti. Pinigus į laivą atvežė "Martin Rydery Company" atstovas, atvykęs kartu su advokatu. Jokios premijos nedavė, tačiau su jūrininkais buvo atsiskaityta taip, kaip tai numatyta pagal kolektyvinę sutartį ir ITF reikalavimus. Jūrininkai, kurie neišbuvo reise minimalaus kontrakte nurodyto laiko, gavo bazinį atlyginimą į priekį už du mėnesius", – prisiminė J.Liepuonius.

Gavę algas jūrininkai nuplukdė laivą į nurodytą Gibraltaro uosto reido vietą. Kitą rytą prisistatė Gibraltaro aukščiausiojo teismo atstovas, kuris ant kapitono tiltelio lango priklijavo teismo sprendimą apie tai, kad laivas areštuotas. Iš laivo kapitono jis perėmė pagrindinius laivo dokumentus. Įgulos buvo paklausta, ar ji nestokoja maisto produktų ir vandens. Gibraltaro uosto priežiūros tarnybos atstovas nurodė laivą perstatyti taip, kad dreifuojant jis nebūtų išmestas ant akmenų.

Laive netrukus buvo pakeista įgula. J.Liepuoniaus pareigas perėmė 75 metų vokietis kapitonas Hansas Fridrichas Wolfas. Karininkai į laivą atvyko iš Ukrainos, jūreiviai – iš Filipinų.

"Mums pasisekė, kad bankroto procedūra vyko Europos Sąjungos laive ir uoste. Kitaip nežinau, kaip būtų buvę. Netgi tos pačios kompanijos kitame laive jūrininkai turėjo daugiau problemų. Jiems atlyginimai nebuvo mokėti pusę metų", – prisiminė J.Liepuonius.

Vokietijos laivyno nuosmukis

Laivybos kompanijų bankroto procedūros, susijusios su atskirais laivais, ne tokios ir retos pasauliniame laivyne. Dėl prisiimtų kreditų žlunga daugybė kažkada ekonomiškai stiprių laivininkysčių.

Ta pati Vokietijos "Hermann Schoening" laivybos kompanija kažkada buvo klestinti. Ji turėjo 56 apynaujus laivus, statytus po 2000 metų. 2014-aisiais jau buvo likę 17 laivų.

J.Liepuoniaus nuomone, šią kompaniją parklupdė ne vien ekonominė krizė, bet ir suprastėjusi vadyba. Ją sukūrė ir į verslo aukštumas išvedė Hermanas Schoeningas. Kai jis mirė, laivybos verslas atiteko jo sūnums, kurie statėsi naujus laivus, administracinius pastatus, įsigijo jachtų ir pernelyg smarkiai įklimpo į bankų kreditų liūną.

"Laivybos verslo skurdo tendencijos plika akimi matyti įvairiuose pasaulio uostuose. Po Viduržemio jūrą plaukioja labiau aptriušę, aprūdiję laivai. Panašios tendencijos ir Vakarų Europos uostuose. Pietų Amerikoje laivai prastai atrodo Argentinos, Brazilijos uostuose, tačiau tarp jų įsiterpusiame Urugvajuje ekonominė padėtis geresnė, o tai matyti ir uostuose", – pastebėjo J.Liepuonius.

Vokietijos laivynas apskritai turi nemažai problemų. Laivuose su šios šalies vėliava 2011 metais dirbo 14,6 tūkst. jūrininkų, o 2013 metais jų liko 13 tūkst. Per tą laiką Vokietijos laivynas sumažėjo nuo 3671 iki 3523 laivų. Kompanijos, ypač mažesnės, pardavinėjo juos, kad išsilaikytų rinkoje.