Kruvinas vado munduras

B.Fischeris-Schwederis gimė ne Mėmelyje, bet Ulme, pietų Vokietijos mieste, Badeno-Viurtembergo žemėje, prie Dunojaus, apie 140 km į šiaurės vakarus nuo Miuncheno, kur praėjus keliolikai metų po Antrojo pasaulinio karo gimtajame mieste jis bus teisiamas už karo nusikaltimus.

Mėmelyje jis atsidūrė 1940-ųjų spalį, praėjus pusantrų metų po Klaipėdos krašto aneksijos, kur buvo paskirtas policijos direktoriumi ir dirbo iki 1942 m. rudens.

Aktyviam nacionalsocialistų partijos nariui, neilgai trukus po jo paskyrimo, patikėtas "galutinio klausimo" sprendimo organizavimas Lietuvos ir Vokietijos pasienyje.

Kitaip tariant, B.Fischeris-Schwederis turėjo prisidėti prie masinio žydų naikinimo koordinavimo jo kuruojamoje teritorijoje.

Kaip vėliau parodys archyvuose likę Tilžės operatyvinio būrio smogikų veiklos dokumentai, B.Fischeris-Schwederis buvo kaltas mažiausiai dėl 526 Kretingos ir Palangos žydų mirties.

Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istoriko Arūno Bubnio, tyrinėjusio Tilžės operatyvinio būrio veiklą Lietuvoje, kaltinimas šiomis žmogžudystėmis nereiškia, kad B.Fischeris-Schwederis galbūt pats asmeniškai nuspaudė gaiduką ir nušovė tuos žmones.

Tačiau jis neabejotinai dalyvavo vykdant minėtas skerdynes, todėl jam ir buvo inkriminuoti šie nusikaltimai.

Išdavė suklastoti dokumentai

B.Fischeris-Schwederis, regis, sėkmingai evakavosi iš Lietuvos, kai čia priartėjo Raudonoji armija.

Šis "sėkmės džentelmenas", buvęs SS oberfiureris ir žydų žudynių kuratorius Vakarų Žemaitijoje 1955 m. pradžioje paskirtas Ulmo-Vilhelmburgo pabėgėlių stovyklos vadovu.

Tačiau labai greitai paaiškėjo, kad naujasis stovyklos viršininkas įsidarbindamas pateikė fiktyvius dokumentus.

Į šį faktą tuo metu Vokietijoje mažai kas kreipė dėmesį, nes po karo daugelis vokiečių keitė pavardes, tačiau darbdaviams užkliuvo, jog B.Fischeris-Schwederis buvo aktyvus nacionalsocialistų partijos narys.

Minėta detalė labai sudomino vietos specialiąsias tarnybas ir, žinoma, spaudą.

Paradoksalu, bet pradžioje žiniasklaidoje B.Fischeris-Schwederis, jo paties žodžiais tariant, buvo įvardijamas "žydų ir lenkų draugu".

Vis dėlto netruko atsirasti liudininkas iš Mėmelio policijos laikų.

Jis pranešė valdžiai, jog buvęs SS oberfiureris 1941-ųjų vasarą vadovavo žydų šaudymui Lietuvos ir Vokietijos pasienyje, tai yra Kretingoje ir Palangoje.

Rezonansinis Ulmo procesas

Po šio liudijimo situacija kardinaliai keitėsi.

"B.Fischerio-Schwederio ir kitų baudžiamoji byla Ks 2/57", taip ji vadinama archyviniuose dokumentuose, tapo naujai besikuriančios Vakarų Vokietijos teisinės sistemos pagrindu.

Tai buvo viena stambiausių to meto bylų – nuo 1958 m. balandžio 28-osios per 60 dienų apklausti 173 liudininkai, tarp kurių ir buvę SS aukšti pareigūnai.

Bylos medžiagą sudarė pusketvirto tūkstančio puslapių.

Ši byla sujungta su Tilžės operatyvinio būrio medžiaga, nes su šia grupuote minimu laikotarpiu B.Fischeris-Schwederis artimai bendradarbiavo.

Tilžės grupės smogikus sudarė gestapo, nacių saugumo (SD), policijos žmonės ir vietos kolaborantai, kurie per keletą savaičių, vokiečiams įžengus į SSRS teritoriją, pasienio regione dabartinės Vakarų Lietuvos teritorijoje sušaudė daugiau nei 5,5 tūkst. žydų, komunistų (tarp jų – moterys ir vaikai).

Bylos nagrinėjimo eigą sunkino tai, kad dalis liudininkų gyveno Rytų Vokietijoje ir juos apklausti buvo sudėtinga.

Keistas sutapimas, bet trys asmenys, sutikę liudyti šioje byloje, mįslingomis aplinkybėmis nusižudė.

Vis dėlto vyriausiajam prokurorui įrodymų buvo pakankamai.

B.Fischerį-Schwederį už karo nusikaltimus jis nuteisė 10 metų kalėjimo. Bet buvęs esesininkas visos bausmės neatliko.

1960 m. gruodžio 12 d. Vakarų Vokietijos savaitraščio "Der Spiegel" numeryje pasirodė žinutė apie B.Fischerio-Schwederio mirtį.

Maža žinutė bylojo, kad buvęs žydų žudikas mirė įkalinimo įstaigoje. Jam buvo 56-eri.

Tarp teisiamųjų – lietuvis

Garsiajame Ulmo procese kartu su B.Fischeriu-Schwederiu 1958 m. buvo teisiamas ir kretingiškis Pranas Lukys.

Vienų šaltinių duomenimis, jis kaltintas dėl 315, kitų – dėl 818 žydų mirties. Be to, kai kur jo pavardė rašoma Jakys.

Anot A.Bubnio, P.Lukys-Jakys nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo Kretingos rajono saugumo policijos viršininku.

Sovietams užėmus Lietuvą pabėgo į Vokietiją.

Vėliau, kai vokiečių kariuomenė Kretingą užėmė 1941 m. birželio 22 d., kartu su jais į Kretingą iš Vokietijos atvyko SD Tilžės ruožo minėtas agentas P.Lukys-Jakys.

Didelius gestapo įgaliojimus turėjęs veikėjas iš pradžių buvo paskirtas Kretingos apskrities policijos vadu, vėliau – Kretingos rajono saugumo policijos viršininku.

Jis tapo pagrindiniu žydų ir komunistų areštų bei šaudymų organizatoriumi Kretingos apskrityje.

"1941 m. birželio 25 d. pavakare Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai į mašinas susodino išvakarėse suimtus Kretingos komunistus ir žydų tautybės vyrus. Suimtieji buvo nuvežti į Kvecių mišką. Į žudynių vietą atvyko keli gestapo karininkai ir P.Jakys su savo pavaduotoju – Kretingos rajono kriminaliniu vyr. inspektoriumi Gabrieliu Bražinsku. Prasidėjo suimtųjų "teismas": jie buvo šaukiami po vieną ir P.Jakys gestapininkams trumpai apibūdino kiekvieno veiklą sovietų okupacijos metais. Paskui vieni suimtieji buvo nukreipti į kairę (jie vėliau buvo paleisti – iš viso 35 žmonės), kiti – į dešinę (pasmerktieji sušaudymui)", – rašė A.Bubnys.

Po skirstymo prasidėjo šaudymas. Lietuviai buvo šaudomi klūpantys ant vieno kelio veidu į duobę, o žydai – stovintys veidais į budelius.

Šaudė Tilžės operatyvinio būrio gestapininkai ir Klaipėdos vokiečių policininkai. Iš viso nužudyta 214 vyrų ir viena moteris. Didesnė aukų dalis buvo žydai.

Ir tai buvo tik pradžia.

Nusikaltimai senaties neturi

Karui baigiantis P.Lukys-Jakys pabėgo į Vokietiją, bet po karo vis dėlto buvo suimtas ir nuteistas 1958 m. Ulmo mieste vykusiame teisme kartu su kitais Tilžės gestapo operatyvinio būrio pareigūnais.

Jis nuteistas kalėti tik 7 metus, kiti jo bendrai gavo nuo 3 iki 15 metų kalėjimo.

Ši byla buvo viena pirmųjų. Joje atpildo, kad ir ne visai tokio, kurio nusipelnė, sulaukė Antrojo pasaulinio karo nusikaltėliai, kurių sąžinę slėgė tūkstančių holokausto aukų mirtys.

"Žvelgiant į tuometę Vakarų Vokietijos teismų praktiką, tos bausmės už karo nusikaltimus buvo labai švelnios. Neretu atveju žmogus buvo kaltinamas nužudęs šimtus žmonių ir už tai būdavo nuteisiamas vos kelerius metus kalėjimo. Tai tipiškas atvejis tiems laikams", – sakė A.Bubnys.

"Keistos tai buvo bausmės, tačiau bet kuriuo atveju – bausmės. Po karo buvo nuteista keli tūkstančiai žydšaudžių ir Lietuvoje, tačiau ne už žydų genocidą, o labiau už kolaboravimą su naciais. Po Ulmo proceso KGB atkuto, tada iškelta byla Antanui Impulevičiui, Pranui Matiukui, tiems, kurie tarnavo batalionuose ir šaudė žydus", – pasakojo istorikas Arvydas Anušauskas.

A.Impulevičius, beje, buvo nuteistas už akių ir ramiai pasimirė 1970 m. JAV.

Šiandien minint žydų holokausto 75 metų sukaktį dar daug neatsakytų klausimų ir nepabaigtų bylų, tačiau akivaizdu viena – karo nusikaltimai senaties neturi.