Po sekmadienio vidurdienio mišių tikintieji neskubėjo skirstytis, jie rinkosi bažnyčios šventoriuje, kur buvo ruošiamasi šventinti naują ąžuolinį kryžių.

Šis naujas, 7 metrų aukščio simbolis, pakeitė senąjį Vilties kryžių, bažnyčios šventoriuje pastatytą dar 1988 m., kuris liudijo per visą sovietmetį klaipėdiečius nenustojus vilties atgauti už savo pinigus, savomis rankomis pastatytą bažnyčią.

Kai po J.Stalino mirties kilo savotiškas politinis atšilimas, sovietams reikėjo parodyti pasauliui, kad SSRS Konstitucijoje deklaruojama tikėjimo laisvė šioje šalyje tikrai egzistuoja.

Tad Klaipėdoje 1956 m. staiga leista statyti bažnyčią, pirmąją po karo visoje Sovietų Sąjungoje.

Leidimas naujos bažnyčios statyboms buvo gautas veikiausiai todėl, kad nomenklatūrinė komunistų viršūnėlė netikėjo, jog šventykla bus pastatyta.

Ir įvyko stulbinamas dalykas – bažnyčios statyboms žmonės patys surinko milžinišką tiems laikams sumą – 3,5 mln. rublių.

Vis dėlto lygiai prieš 60 metų naujai pastatyta Marijos Taikos Karalienės bažnyčia per naktį prieš pat jos pašventinimo iškilmes (1960 m. rugpjūčio 15 d.) buvo atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams – šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) – sukurptos baudžiamosios bylos.

Pati bažnyčia, nuvertus bokštą ir čia pat vietoje suniokojus vargonus, kryžiaus kelio stotis bei kryžius, buvo paversta "liaudies filharmonija".

Ir tik po 30 metų bebokštė šventykla pagaliau buvo sugrąžinta Klaipėdos tikintiesiems ir atkurta pagal pirminį projektą.

Tai progai atminti buvo užsakytas medinis Vilties kryžius, šį pavasarį pamėginus jį restauruoti, nuvalyti senus dažus ir perdažyti, paaiškėjo, kad kryžius beviltiškai sutrūnijęs.

O meistrams pradėjus jį tvarkyti, lūžo. Todėl užsakytas naujas, su išraižytu Mergelės Marijos ir kūdikio siluetais.