Klaipėdietiškos verbos labai skiriasi nuo rišamų Vilniaus krašte, kurios yra tarsi liaudies meno kūriniai, sudėlioti iš įvairiausių džiovintų gėlių ir žolynų.

Klaipėdoje verbos kuklesnės, ne tokios įmantrios, neretai – tik kadagio šakelė. Tačiau šalia Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios buvo prekiaujama įvairiausiomis verbomis – nuo pačių kukliausių iki įmantriai pintų, spalvingų.

Verbas buvo galima įsigyti ir vos už 20–50 centų.

Be jų prekiautojai žmonėms siūlė ir velykinius krepšelius, dekoracijas, mažus suvenyrus bei saldumynus.

Rankdarbiai kainavo vos kelis eurus, o pasirinkimas buvo gana platus, tad kiekvienas galėjo rasti kažką patinkančio.

„Mes su šeima kasmet čia atvažiuojame ne tik dėl verbų, bet ir dėl nuotaikos – toks jausmas, kad visa Klaipėda čia susirenka. Verbos gražios ir kainos prieinamos, nusipirkome net kelias“, – mintimis dalijosi į bažnyčią ėjusi moteris.

Nusipirkę verbas žmonės rinkosi bažnyčioje, laukdami iškilmingo jų pašventinimo. Vėliau vyko pagrindinės sekmadienio mišios.

Toks jausmas, kad visa Klaipėda čia susirenka.

Verbų sekmadienis Klaipėdoje – ne tik religinis įvykis, bet ir proga pabendrauti, pasidžiaugti laukiant gražiausios pavasario šventės – Šv. Velykų.

Lietuvoje nuo seno Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama kuo anksčiau atsikėlus iš anksto pasiruošta verba nuplakti dar miegančius artimuosius sakant: „Ne aš plaku, verba plaka. Už savaitės ir Velykos, ar žadi velykaitį (margutį)?“.

Mama vaikams verba sušerdavo, kad visus metus nesirgtų, nuplaktieji nepykdavo, džiaugdavosi.

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, bažnyčioje rankoje būtinai reikėdavo laikyti verbą, kitaip esą velnias į delną įbruksiąs savo uodegą.

Vakarų Žemaitijoje ir kitur šventintą verbą kišdavo už trobos sijos, į kertę, kad saugotų nuo gaisro, perkūnijos.

Daug kur garbaus amžiaus vienišiems kaimynams šventintų verbų į namus atnešdavo jaunimas.