Daugelio rankose buvo gėlių puokštės, kurias jie nešė laiminti dvasininkams. Po apeigų klaipėdiečiams buvo suteikta galimybė užlipti į 70 metrų aukščio bažnyčios bokštą bei pasigrožėti uostamiesčiu iš paukščio skrydžio.

Žolinę rugpjūčio viduryje lietuviai šventė nuo seno. Tai svarbi šventė, ženklinanti vasaros ir rudens sandūrą, kai svarbiausi lauko darbai jau buvo nudirbti.

Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji.

Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado – karste buvo tik daugybė gražių gėlių.

Marijos dangun ėmimo dogma paskelbta tik 1950 m., tačiau liturginis šio įvykio minėjimas žinomas nuo V amžiaus.

Kiekvienais metais Lietuvos bažnyčiose rengiami iškilmingi Žolinės atlaidai. Bažnyčiose šventinamos vaistingos laukų žolelės, gėlės, javai ir daržovės.

Šventinės mišios vyko ir Klaipėdos bažnyčiose. Ypač daug žmonių susirinko į vidurdienio mišias Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Po apeigų klaipėdiečiams buvo suteikta galimybė užlipti į 70 metrų aukščio bažnyčios bokštą bei pasigrožėti uostamiesčiu iš paukščio skrydžio.