ES ne tik grasina Lietuvai sankcijomis už nepakankamai išrūšiuojamas šiukšles, bet ir skiria finansinę paramą, kad šalies atliekų tvarkytojai įsigytų moderniausius rūšiavimo įrenginius. Konsultacinės bendrovės "COWI Lietuva" ekspertai šią vasarą atliko Klaipėdos regiono komunalinių atliekų tvarkymo galimybių studiją ir pasiūlė ekonomiškai ir ekologiškai naudingiausią modelį. Remiantis šia studija Aplinkos ministerijai pateikta paraiška dėl finansavimo įsigyjant rūšiavimo įrangą bei projekto vykdymo. Vienas studijos autorių, bendrovės "COWI Lietuva" vandentvarkos ir atliekų projektų skyriaus vadovas Sigitas Rinkevičius papasakojo apie Klaipėdai siūlomą atliekų tvarkymo modelį.

– Kokie komunalinių atliekų tvarkymo būdai pasiūlyti Klaipėdos regionui?

– Klaipėdos atveju nagrinėjome bent keturias alternatyvas. Pirmoji – kas būtų, jeigu paliktume dabartinę atliekų tvarkymo sistemą. Antroji – jei rūšiuotume kai kurias atliekas, o kitas degintume. Trečioji – mechaninis rūšiavimas, antrinių žaliavų atskyrimas ir likusių atliekų paruošimas deginti, o ketvirtoji alternatyva – ypač stropus rūšiavimas ir paruošimas deginti. Pagal visus kriterijus patraukliausias buvo trečiasis variantas. Projekte mechaninio rūšiavimo įrenginius numatyta pastatyti Dumpių regioniniame sąvartyne. O dėl atliekų deginimo, kiek man žinoma, Klaipėdoje vyksta viešųjų pirkimų konkursas.

– Kodėl skirtinguose Lietuvos regionuose naudojamos skirtingos atliekų tvarkymo sistemos? Vienur tik rūšiavimas, kitur – deginimas.

– Pasirinkimas daug priklauso nuo atliekų kiekio ir sudėties. Lietuvos regionuose, kur nėra didmiesčių, atliekų kiekiai mažesni, tad deginimo įrenginių statyti neapsimoka. Tos savivaldybės, kurios nenaudos deginimo technologijų, paprasčiausiai neturi kito pasirinkimo, tik statyti mechaninio-biologinio apdorojimo įrenginius. Nes nuo 2013 metų ne mažiau kaip 50 proc. visų susidarančių komunalinių atliekų turi būti panaudojama – deginama išgaunant energiją ir/arba perdirbama. Maža to, vėliausiai nuo 2013 metų už neapdorotų komunalinių atliekų šalinimą sąvartynuose bus nustatytas atskiras valstybinis mokestis, dėl to gyventojų ir kitų komunalinių atliekų turėtojų mokesčiai gerokai kils tose savivaldybėse, kurios iki 2013-ųjų neįsidiegs modernių atliekų tvarkymo įrenginių.

– Kuo geras klaipėdietiškas variantas?

– Jei rūšiavimo ir deginimo projektai bus įgyvendinti laiku, Klaipėdai valstybinis atliekų mokestis negresia. Tai ir ekonomiškai, ir ekologiškai geriausias modelis. Klaipėda įgyvendins valstybinius strateginius reikalavimus ir, tai labai svarbu, sumažins kenksmingų medžiagų išmetimą į aplinką.

– Skamba paradoksaliai: deginimas mažins užterštumą?

– Gal ir atrodo, kad rūšiavimas prie daugiabučių yra labai svarbus ir efektyvus. Tačiau Europos patirtis įrodo, kad per pirminį rūšiavimą miestų gyventojai išrūšiuoja tik apie 10–15 proc. antrinių žaliavų. Visą kitą kiekį tenka rūšiuoti papildomai. Šias atliekas reikia surinkti, išvežti, perrūšiuoti, perdirbti ar kitaip panaudoti. Dar papildomai reikia investuoti į rūšiavimo konteinerius, jų aikštelių įrengimą, papildomai perrūšiuoti surinktas antrines žaliavas. O užpildyti ir uždaryti sąvartynai dar kelis dešimtmečius skleidžia dujas, didindami planetos šiltnamio efektą.

– Numatoma Klaipėdos rūšiavimo projekto ir įrenginių kaina yra 43 mln. litų. Kodėl taip brangu?

– Galima palyginti su Kaunu. Ten rūšiavimo projektui numatyta išleisti 133 milijonus litų. Visų pirma įrenginių ir projekto kainą lemia susidarančių atliekų kiekis. Kuo daugiau atliekų perdirbama, tuo įrenginiai brangesni. Bet įrenginių, apdorojančių daugiau atliekų, eksploatacinės išlaidos visada yra mažesnės. Klaipėdoje komunalinių atliekų kiekis yra apie 140 tūkst. tonų per metus, Kaune – 240 tūkst. tonų. Jiems reikės galingesnių įrengimų, didesnių pastatų. Be to, kauniečiai statys biologinio-mechaninio apdorojimo įrenginius. Tai kitokia atliekų tvarkymo technologija. Brangi yra rūšiavimo įranga, reikės pastatyti didelės talpos pastatus su ventiliacija, geru apšvietimu, sanitarinėmis bei poilsio patalpomis personalui. Tačiau projektų kainos tik preliminarios. Po rangovų parinkimo konkursų kaina paprastai mažėja iki 15–20 proc. Reikia nepamiršti, kad didžiąją dalį lėšų kaip paramą skirs ES finansiniai fondai.

– Kaip pagal numatytą projektą vyktų atliekų rūšiavimo procesas Klaipėdoje?

– Į sąvartyno rūšiavimo įmonę atvežtos atliekos būtų išpilamos į rezervuarą. Iš ten patiekiamos ant konvejerio. Magnetai išrinks geležį, į skalbimo mašinos centrifugą panašus įrenginys atsijos dirvožemio, žvyro ir kitas biriąsias nuosėdas. Rankiniu bei mechaniniu rūšiavimu bus atskiriamos antrinės žaliavos – stiklas, metalas, plastikas. Atskirai bus išrenkamos pavojingos atliekos. Visos jos bus atiduodamos perdirbėjams. O likusi atliekų masė bus džiovinama (padidinamas jų kaloringumas) rūšiavimo įrenginyje ir išgabenamos sudeginti. Planuojama, kad prie naujojo rūšiavimo įrenginio dirbs apie 20 darbuotojų.

– Šios ekonominės krizės metu buvo periodas, kai niekas nesupirkinėjo antrinių žaliavų. Ar neatsitiks taip, kad, pasikartojus krizei, Lietuvoje nebus kur dėti to didelio kiekio išrūšiuotų atliekų?

– Manau, bus priešingai. Kodėl dabar Lietuvoje beveik nėra perdirbimo pramonės? Todėl, kad faktiškai nėra antrinių žaliavų surinkimo. Jeigu visi šalies regionai pradės rūšiuoti, pajudės ir perdirbimo reikalai.

– Ekologinių judėjimų aktyvistai teigia, kad atliekų deginimas atgyvenęs.

– Nepamirškime: realiai išrūšiuoti galima 25–35 proc. komunalinių atliekų. O kas toliau, kur jas dėti? Teoriškai perdirbti įmanoma. Bet kiek tai kainuos? Ekspertai puikiai žino, kad tik iki 40 proc. atliekų gali būti išrūšiuotos ir perdirbtos sulaukiant ekonominio efekto. Likusios atliekos vis tiek turėtų būti tvarkomos kitais būdais, pavyzdžiui, šalinamos sąvartynuose. Už jų sutvarkymą tektų primokėti. Nežinau nė vienos Europos valstybės, kurioje būtų pasirinktas vien rūšiavimas. Vien deginimas – irgi negerai. O rūšiavimo ir deginimo suderinimas yra efektyvus modelis.