Jau užaugo kelios kartos žmonių, negirdėjusių paskutiniojo karo sprogimų, bet Klaipėdos žemė dar pilna mirtinų sprogmenų. Išminuotojai neabejoja, kad darbo nepristigs net tiems, kurie šio amato dabar dar tik mokosi.

Barža su amunicija – Danėje

Klaipėdietis Bronius Kilinskas iš garbaus amžiaus buvusio rusų kariškio yra girdėjęs pasakojimą, kur iki šiol guli daugybė vokiškų sprogmenų.

Pasak veterano, Tauralaukyje, į kairę nuo tilto buvo vokiečių arsenalas – sprogmenų sandėlis. Sprogmenis čia esą atplukdydavo baržomis. Į kalną jie neva būdavo vežami vagonėliais.

Senolis pasakojo, kad karo pabaigoje sovietiniai kareiviai susprogdino baržą, į kurią tilpdavo ne mažiau nei vagonas sprogmenų. Nudundėjus frontui, kariai traukė upėje nuskendusius sprogmenis ir juos ten pat naikino. Įvykių liudininkas tikino, kad visų jų kareiviai tikrai neištraukė, dalis liko upės dugne.

Išgirdęs šį pasakojimą Klaipėdos karybos istorijos klubo vadovas Egidijus Kazlauskis tikino iš savo dėdės girdėjęs kažką panašaus, tik barža nuskendusi ne Tauralaukyje, o ties geležinkelio tiltu per Danę (Joniškės g.).

„Dėdė man pasakojo, kad dar būdamas vaikas jis su draugais ten nardė ir matė upės dugne gulėjusius sviedinius. O vėliau vaikai smalsiai stebėjo, kaip kariškiai valė Danės dugną. Po to upė toje vietoje tapo švari, net berniūkščiai neberado jokio panašaus į sprogmenį daikto“, – pasakojo, ką iš giminaičio girdėjęs, E.Kazlauskis.

Kiekvienoje pelkėje – tankas

Išminuotojai vis prisimena profesinį juoką – kiekvieno kaimo garbės reikalas turėti savo mitą apie karo palikimą. Jei toje vietovėje yra pelkė, tai atsiranda tvirtinančių, kad joje nuskendo tankas, o jei telkšo ežeras, jame būtinai bus pražuvęs lėktuvas.

Daugelis tokių tvirtinimų išminuotojams kelia šypseną, tačiau iš mandagumo vyrai neparodo skeptiškumo. Dažniausiai, kad ir kiek tose vietose kariai ieško legendinių karo palikimų, nieko neranda.

Dažnoje vietovėje atsiranda senolis, kuris tvirtina prieš kelis dešimtmečius pats pasilypėdavęs ant tanko bokštelio ir šokinėdavęs į balą.

Tačiau specialia aparatūra patikrinę tą vietą išminuotojai paprastai neranda nė surūdijusio kibiro.

Istorija apie paskandintą baržą su sprogmenimis yra ne pramanyta, o tikra tik vienoje Latvijos vietovėje. Kaip tas pasakojimas pasiekė Klaipėdą, galima tik spėlioti.

Atmintis iškreipia faktus

Išminuotojai žino, kad apie 10 proc. į legendas panašių liudijimų yra pagrįsti tikrais faktais, ir kantriai juos tikrina.

Aptardami pasakojimus apie Danėje nuskandintą baržą su amunicija išminuotojai teigia, kad ir sovietmečiu veikė išminavimo grupės, tad gali būti, kad kur nors iš upės tikrai buvo traukiami sprogmenys.

Kartais kariškiai stebisi, iš kur gyventojai sužino jų telefono numerius. Skambinantieji primygtinai prašo atvykti ir patikrinti šulinį ar kurią kitą vietą, tikindami, kad ten tebeguli nuo pastarojo karo likusi bomba.

Tada pašnekovui tenka ilgai ir kantriai aiškinti, kad pirmiausia būtina kviesti policiją, kad patys išminuotojai negali važinėti savo nuožiūra ar tiesiog sulaukę žodinio pranešimo.

Sprendžiant iš to, kad po tokio pokalbio išminuotojai nesulaukia užduoties dirbti pašnekovo nurodytoje vietoje, dauguma tokių skambučių taip pat neturi rimto pagrindo.

„Tai visai nestebina, nes per daugelį metų išaugo arba buvo iškirsti miškai, nusausintos pievos, o ir žmonės sendami daugelį dalykų pamiršta arba realybe ima laikyti tai, kas iš tiesų yra pramanas arba kieno nors papasakoti įvykiai“, – teigė 18 metų išminavimo darbus Klaipėdos regione dirbęs Remigijus Zaboras.

Sprogmenys alsuoja mirtimi

Nuo šių metų pradžios Klaipėdoje dirbantis išminuotojų skyriaus vadas Vidas Karsokas, anksčiau tarnavęs Kauno apskrityje, pasakojo esąs nustebęs dėl uostamiestyje ir jo apylinkėse esančių sprogmenų įvairovės. Randama įvairių kalibrų ir abiejų kariavusių pusių sprogmenų.

Išminuotojas atkreipė dėmesį ir į dar vieną ypatybę – čia kur kas daugiau randama sovietų, o ne vokiečių, iššautų, bet nesprogusių šaudmenų.

Išminuotojai daro prielaidą, kad karo pabaigoje, maždaug nuo 1944 m., skubėta gaminti kuo daugiau amunicijos. Su šūkiais „Viskas frontui!“, „Už Tėvynę!“, „Už Staliną!“ gaminti neypatingos kokybės sprogmenys ir ypač sprogdikliai. Būtent todėl aptinkama gana daug nesuveikusių šaudmenų.

Be to, dalis jų nesprogo, nes krito į minkštą gruntą.

Klaipėdos išminuotojai žino – jei kurioje nors miesto vietoje prasideda statybos darbai, čia būtinai ne kartą teks skubėti ir jiems. Taip buvo statant Dragūnų kvartalą, Gandrališkes, o praėjusią savaitę dukart važiuota į Liepojos plentą, kur pradėti kasti pamatai naujam prekybos centrui.

Ne visi sprogmenys čia atsirado mūšių metu. Nemenka dalis jų buvo sovietų kariuomenės tiesiog paslėpti ar palaidoti, veikiausiai prieš kokius patikrinimus nespėta jų sunaikinti, todėl mirtį nešantys daiktai buvo tiesiog paslėpti grioviuose ar nenaudojamuose vandens telkiniuose.

Manoma, kad būtent taip Draugystės parko tvenkiniuose, kurie pernai išvalyti, atsirado ištisas sprogmenų arsenalas.

„Tikriausiai, jų siekta atsikratyti, todėl veždavo bet kur ir greitai, – spėjo V.Karsokas. – Kiekvienas mieste rastas sprogmuo – atskiras atvejis ir jų pavojingumas – skirtingas. Jei sprogmuo buvo iššautas, jo mechanizmas užvestas, tada jis yra labai pavojingas. Tokių radinių negalima vežti į poligoną, juos tenka neutralizuoti vietoje.“

Tragedijos vietoje – kryžius

Vyresni klaipėdiečiai gali pasidalyti gyvais prisiminimais apie tai, ką vaikai rasdavo Klaipėdoje praėjus ne vieneriems metams po karo. Kiek jų neteko pirštų, nusidegino, prarado regėjimą ar net žuvo, dabar vargu ar įmanoma suskaičiuoti.

Pasakojama, kad už buvusių kareivinių žuvo būrelis vaikų, krapštinėjusių rastą sprogmenį.

Dar dabar netoli Palangos oro uosto prie miško stovi betoninis kryžius, primenantis apie penkių paauglių žūtį driokstelėjus sprogmeniui.

Istorikas Dainius Elertas prisimena, kaip būdamas vaikas su draugais Girulių miške rado dėžę, kurioje buvo bene penkios vokiškos rankinės granatos.

„Pamenu, ištraukiau žiedą ir numečiau granatą. Bet ji bumbtelėjo į žemę nesprogusi. Pribėgau ir vėl sviedžiau. Ir vėl nieko. Tik ketvirtą kartą atgalia ranka numesta ji sudrebino žemę. Maža nepasirodė. Netrukus išgirdome atbėgančius pasieniečius su šunimis. Išsigandome labiau nei sprogimo, bėgome nuo jų per mišką neatsisukdami“, – prisiminimais dalijosi D.Elertas.

Miesto praeities žinovas pamena, kaip atsargiai jo tėvas iškratė iš metalinio miške rasto daikto, D.Elerto naudoto pieštukams susidėti, rašymo priemones ir išnešė iš namų. Pasirodo, vaikas buvo parsinešęs sprogdiklį.

Pasakojama, kaip kažkuris karo reikalų neišmanantis žmogus iš varinės gilzės, neišardęs sprogdiklio, pasigamino indą pienui nešioti.

Ilgą laiką po karo didžiuliai miesto plotai buvo aptverti, o smalsuolių nestabdė įspėjantys apie pavojų skydai. Ne vienas apgriuvusiame senamiestyje ar kitoje išminuotojų neišvalytoje vietoje padėjo galvą.

Sprogmuo – marių dugne

Standartinių sprogmenų neutralizavimo kuopos kuopininkas R.Zaboras iš patirties žino, kad uostamiestyje ir aplink jį daugiausia sprogmenų žemė dar saugo ties Jakais bei dabartine Laisvąja ekonomine zona.

Didžioji miesto dalis, baigiantis karui, buvo sulyginta su žeme, todėl čia kiekviena nekasinėta žemės pėda slepia mirtį nešantį karo palikimą.

Vos tik prasideda statybos ar tiesiamos komunikacijos, šis palikimas iškeliamas į dienos šviesą ir bet kurią akimirką gali pražudyti karo nepažįstančių žmonių gyvybes. Tai yra aviacijos bombos, artilerijos sviediniai, minosvaidžių minos.

Karo audros sumaištyje daugybė amunicijos buvo suverčiama į vandens telkinius, tiesiog užverčiama žeme, negalvojant apie tai, kad po mūšių jie gali nešti grėsmę taikiems gyventojams.

Šių dienų išminuotojai konstatuoja, kad sovietų kariuomenė prastai atliko aprūpinimo ir valymo darbus. Apie tai byloja ne tik palikti sprogmenys, bet ir nepalaidoti mūšyje kritę kariai.

Didžiausias sprogmuo aptiktas bene prieš metus gilinant Klaipėdos uosto farvaterį. Tada žemkasės kaušas iš dugno iškėlė toną svėrusią sovietinę aviacinę bombą. Didžiuliai kiekiai sprogmenų iš marių krantinių išvalyti pokario metais, kai plėtėsi uosto įmonės.

Anksčiau laukuose ties Jakų kaimu, kur 1945 m. pradžioje buvo įsitvirtinę vokiečių kariuomenės daliniai ir į juos buvo nukreiptas sovietų armijos puolimas, išminuotojai aptiko daug didelio kalibro nesprogusių sovietinių sprogmenų.

Bombos buldozerių nestabdė

Išminuotojas R.Zaboras teigė negalintis garantuoti, jog po kuriuo nors daugiabučiu neliko sprogmenų.

Mat Lietuvoje, skirtingai nei Vokietijoje ar kitose Vakarų Europos šalyse, išminuotojams nėra būtina patikrinti visos statybų teritorijos.

R.Zaboras puikiai pamena darbo Laisvojoje ekonominėje zonoje patirtį. Pirmuosius sprogmenis atkasę darbininkai sustabdydavo darbus ir laukdavo išminuotojų.

Netrukus kariškiams apie pavojingą radinį būdavo pranešama darbo dienos pabaigoje, vėliau – penktadieniais, o galiausiai – tik per poilsio dienas.

Ko gero, ne visi tada suprato, koks pavojus buvo kilęs darbininkams.

„Žmonės labai greitai pamiršta apie dideles nelaimes. Gyvenimas yra spartus, o žmonių atmintis trumpa, jeigu patys nesusiduria su skaudžia tikrove“, – įsitikinęs R.Zaboras.