Ir čia kyla klausimas net dėl paties spėjimo.

Štai etnologas dr. Libertas Klimka sako: „Savo oloje prabunda barsukas. Miegalius iškiša galvą apsidairyti. Jeigu švies saulė, jis gali savo šešėlio išsigąsti, tada smunka atgal į olą. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus visai prastas, ir sniegas tada greit susmegs, o pavasaris bus ankstyvas. Jei bus apniukę, barsukas gerai pasimankština miške, pakvėpuoja grynu oru ir visur lieka jo pripėduota. Grįžęs jis kietai įminga – pavasario tada negreit sulauksime, jis bus vėlyvas ir šaltas.“

Tačiau Suvalkijoje tikima, kad jei ta diena saulėta, išlenda barsukas iš urvo, pamato savo šešėlį, išsigąsta ir neria atgal į urvą miegoti – bus ilga žiema. Na, o jei apsiniaukę, išeina pasivaikščioti, miegai išsilaksto ir nebegrįžta į guolį – greitai ateis pavasaris.

Analogiškas prietaras gajus JAV ir Kanadoje, tik čia pasikliaujama švilpiku – barsukai šiame žemyne negyvena.

Beje, švilpikas iš urvelio išlenda ne sausio 25 d., bet vasario 2 d., ir ši diena JAV vadinama Švilpiko diena.

Švilpikui suteiktas Philo vardas, o pats spėjimas artimesnis suvalkietiškajam: jei vasario 2 d. iš urvo išlindęs švilpikas pamato savo paties šešėlį, grįžta snausti toliau – tai reiškia, kad žiema truks dar šešias savaites.

Jei gyvūnas nemato savo šešėlio, negrįžta į urvą – tuomet laukia šiltesni, tarsi ankstyvą pavasarį orai.

Pensilvanijoje ceremonija vyksta ankstyvą vasario antrosios rytą, tik pakilus Saulei, apie pusę aštuonių. Frakais ir cilindrinėmis skrybėlėmis pasipuošę vyrai švilpiko prognozuojamus orus stebi nuo 1886-ųjų.

Tiesa, amerikiečių švilpiko prognozės tikslumas siekia tik 45 proc.