Plūsta ukrainiečiai

– Klaipėdos tautinių kultūrų centrui – beveik šešeri. Kiek tautinių bendrijų šiuo metu priklauso įstaigai?

– Pradėjome veiklą renovuotose patalpose, gražioje vietoje, pačiame miesto centre. Šalia mūsų nuostabi gamta – Skulptūrų parkas. Galima sakyti, kad gyvename pagal metų laikus, renginiai vyksta ir žiemą, ir vasarą. Ne veltui kažkada čia veikė kavinė "Metų laikai". Pagal tautų įvairovę turime dešimt bendrijų – armėnų, azerbaidžaniečių, baltarusių, lenkų, rusų, totorių, ukrainiečių, latvių, žydų, vokiečių. Nuo susikūrimo pradžios jų tiek ir išliko. Bendrijų yra dar daugiau – po kelias rusų, ukrainiečių. Šiuo metu į Klaipėdą plūsta ukrainiečių banga, vieni įsidarbina vietinėse įmonėse, kiti kuria savo verslus. Kalbant apie žmonių skaičių, tokios statistikos nėra ir, ko gero, niekada nebus, nes narių tik daugėja. Neseniai prie paminklo vieningai Lietuvai "Arka", kur vyko festivalis "Tautinių kultūrų diena", susirinko daugiau kaip 5 tūkst. žmonių. Atėjo ne tik bendruomenių nariai, bet ir kiti klaipėdiečiai. Tai ir yra vienybė.

– O kokių dar bendrijų netolimoje ateityje galėtų atsirasti?

– Poreikis kurtis naujoms bendruomenėms tikrai yra. Po mūsų šeštojo jau minėto festivalio "Tautinių kultūrų diena" į Klaipėdą iš Vilniaus buvo atvažiavę kazachų bendruomenės atstovai, kurie Klaipėdoje susirado savo tautiečius. Tikimės, kad greitai ši bendrija atsiras ir uostamiestyje. Teiraujasi ir moldavų tautos atstovai. Tačiau bet kuriam darbui pradėti reikalingas stiprus lyderis, kartais jų trūksta. Neabejoju, kad tai tik laiko klausimas. Juolab kad visame pasaulyje žmonės daug keliauja, o atvykusieji į mūsų miestą kreipiasi į centrą, ieško savo tautiečių.

– Ko labiausiai atvykę žmonės pasigenda Lietuvoje?

– Jie nori susirasti savus, pabendrauti, išlaikyti bendrystę, kartu leisti laiką. Taip pat išmokti lietuvių kalbą. Nuo pat pirmųjų Klaipėdos tautinių kultūrų centro veiklos metų organizuojame lietuvių kalbos kursus. Iš pradžių atvykėliai ateina į pamokas, paskui – į renginius ir galiausiai – į pačias bendrijas.

Klesti rusų kalba

– Ar į besikuriančių bendrijų sąrašą patenka ir romai? Jų Klaipėdoje – irgi nemažai.

– Planuose yra ir romų bendrija, pirmieji žingsniai šiuo klausimu jau padaryti. Tai praturtintų Klaipėdos miesto tautinių bendrijų kultūrinį gyvenimą. Dialogas vyksta, ir tikimės gerų rezultatų.

– Apie vadinamuosius čigonus sklando įvairūs stereotipai. Kaip yra iš tiesų?

– Tai įdomūs, geranoriški, kiek savotiški žmonės. Su jais tikrai niekada nebus nenuobodu. Štai festivalyje dalyvavo du romų kolektyvai iš Lietuvos – Panevėžio ir Vilniaus. Tai tauta – verta pagarbos. Kaip ir bet kuri kita.

– Ar užsieniečiai neišsigąsta mūsų sunkios kalbos?

– Ne. Jiems kalba labai svarbi. Neseniai buvo įdomus atvejis – kartą paskambino moteris, panorusi užsirašyti į lietuvių kalbos kursus. Kalbėjo rusiškai. Lietuvoje gyvena apie penkerius metus. Pakvietėme ją atvykti į centrą. Didžiausia problema ta, kad lietuviškai ji supranta, bet pasakyti nemoka, nors dirba aplinkoje, kurioje – vieni lietuviai. Regis, galėtų su kolegomis kalbėtis lietuviškai ir taip lavinti savo įgūdžius. Bet, pasirodo, kai tik moteris prabyla lietuvių kalba, kolegos jai atsako rusiškai ir, taip darydami meškos paslaugą, neleidžia išmokti kalbos.

– Nenuostabu, kai Klaipėdoje – tiek daug rusakalbių, o ir vis dar daugybė lietuvių rusiškai Klaipėdoje kalba lyg savo gimtąja kalba.

– Klaipėda visada buvo tas miestas, kuriame rusų kalba klestėjo, čia gausiausios rusų bendruomenės. Bet kurios kalbos mokėjimas – ir rusų, ir armėnų, ir azerbaidžaniečių – tik privalumas. Klaipėdoje veikia septynios tautinių mažumų sekmadieninės mokyklėlės, kuriose vaikai mokosi savo protėvių kalbų. Norinčiųjų jas lankyti tik daugėja. Nors tai nėra būtina, natūraliai kyla klausimas, kam jiems reikalinga totorių kalba? Kitataučiams nepaprastai svarbu nepamiršti savo šaknų. Todėl festivalyje "Tautinių kultūrų diena" galima išgirsti labai daug kalbų, ir kiekvienas didžiuojasi savo istorija, tautiniais kostiumais.

– Kokie kultūriniai skirtumai tarp bendruomenių jums įstrigo labiausiai, galbūt net šokiravo?

– Bet kuri bendruomenė yra šeima su savo tradicijomis. Visų svarbiausia jiems – pagarba suaugusiajam, pagyvenusiam žmogui. Vis akcentuojama: "Kur mes be savo senolių, be jų niekur." Tai nešokiruoja, tiesiog pastebi tuos dalykus, kurių šiuolaikiniame gyvenime nematai. Vienoje erdvėje kartu leidžia laiką ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai.

"Prie meno"

– Kokių prietarų turi skirtingos tautos?

– Gal tai ne prietaras, bet jeigu kas nors iš bendrijos neateina į renginį, jie pradeda galvoti, kodėl? Jiems tai rūpi. Jeigu kas nepavyksta, ima kaltinti save. Visi svetingi, atviri, stengiasi įsilieti į miesto gyvenimą. Tam šis centras ir buvo įkurtas. Savo ruožtu stengiamės kuo galėdami padėti ir palaikyti. Gaila, kad žmonės išvyksta ir neranda vietos savo gimtojoje šalyje. Tai yra šiuolaikinio žmogaus būsena, ypač jauno, kuris visada ieško. Klaipėdoje, palyginti su kitais Lietuvos miestais, daug skirtingų tautų. Pati čia gimiau ir, baigusi aukštąjį mokslą, nusprendžiau pasilikti.

– O kokios jūsų šaknys?

– Slaviškos. Mano mama gimė Klaipėdoje, o tėtis yra atkeliavęs į Lietuvą iš svetur.

– Daug metų mokėtės muzikos ir muzikavote. Ar dar neapleidote meno?

– Nuo šešerių draugauju su muzika – mokiausi šio meno apie aštuoniolika metų. Mokykla, paskui konservatorija ir universitetas. Tik būdama 24-erių baigiau muzikinius mokslus. Iškart po studijų įsidarbinau "Žaliakalnio" gimnazijoje muzikos mokytoja ir šioje vietoje praleidau apie penkiolika metų. Darbas su mokiniais nelengvas, bet džiaugiausi juo, turėjau savo chorą, buvau jo dirigentė, dalyvaudavome dainų šventėse.

– Iki šiol vadovaujate Klaipėdos jaunimo centro rusų vokaliniam ansambliui "Lel".

– Pradėjusi dirbti Tautinių kultūrų centre vis tiek negalėjau nedainuoti. Šis ansamblis yra mano hobis, džiaugiuosi, kad jį turiu. Savotiškai leidžia prisiliesti ir nepamiršti kitos mano dalies.

Bendru muzikiniu keliu

– Prieš pradedant eiti Tautinių kultūrų centro direktorės pareigas keitėsi ir jūsų asmeninis gyvenimas – ištekėjote.

Namuose muzikos daug. Kartu su vyru muzikuoja ir šešerių dukrytė Liepa.

– Mano vyras irgi muzikas, kartu su Mariumi mokėmės ir dirbome "Smeltės" vidurinėje mokykloje. Taip, kad ne tik šeiminiu, bet ir muzikiniu keliu ėjome drauge. Turime daug bendro. Namuose muzikos daug. Kartu su vyru muzikuoja ir šešerių dukrytė Liepa.

– Kokių bendrų pomėgių turi jūsų šeima?

– Mėgstame keliauti – Lietuvoje yra labai daug gražių ir dar neatrastų kampelių. Kiekvieną vasarą su šeima leidžiamės į kelionę po įvairius miestus. Šiemet buvome Druskininkuose, kur praleidome savaitę. Kartu pažinau ir kitų tautų Lietuvoje palikimą ir istoriją. Turime totorių kapines, pamačiau pirmąją Lietuvoje stačiatikių bažnyčią. Keliones planuoja vyras, ir tai, koks bus naujas maršrutas, man visada – staigmena. Į keliones leidžiasi ir Liepa, mano ir vyro tėveliai. Žodžiu, keliaujame visi kartu.

– Ar dukra jau spėjo pramokti jūsų gimtąją kalbą?

– Liepa jau ir dainuoja, ir kalba rusiškai. Taip pat mokome ją anglų kalbos.

– Ar tiesa, kad skirtingų tautybių tėvų vaikai yra imlesni kalboms?

– Tikrai taip, nes vaikas nuo mažumės girdi skirtingas kalbas. Liepa girdi, kaip bendrauju su savo artimaisiais, kaip su savo vyru. Centre irgi supa daugybė skirtingų kalbų. Įdomiausia, kad nemokėdama, pavyzdžiui, armėnų kalbos, Liepa tiksliai atkartoja jos intonaciją. Kuo daugiau vaikas matys ir girdės, tuo jis bus turtingesnis. Tai svarbu kiekvienam mūsų. Nepamirškime, kad tautos turi gyventi darnioje aplinkoje, kur bet kurios tautybės žmogus galėtų jaustis oriai.

Gimė 1974 m. gegužės 17 d. Klaipėdoje.

Baigė uostamiesčio 13-ąją vidurinę mokyklą, dabar – Klaipėdos "Pamario" vidurinė mokykla.

1993 m. baigė S.Šimkaus konservatoriją ir įgijo chorinio dirigavimo specialybę.

1998 m. studijavo Klaipėdos universiteto tuomečiame Menų fakultete ir įgijo choro dirigento bei muzikos mokytojo specialybes.

2000 m. Klaipėdos universiteto tuometiniame Menų fakultete studijavo edukologijos krypties muzikos pedagogikos studijų programą ir įgijo edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį.

Nuo 1998 m. dirbo Klaipėdos "Žaliakalnio" vidurinėje mokykloje (dabar – Klaipėdos "Žaliakalnio" gimnazija) muzikos mokytoja ir vokalinio ansamblio "Vivo" vadove.

2002–2004 m. – Klaipėdos "Smeltės" vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ir choro vadovė.

Nuo 2003 m. – Klaipėdos miesto rusų kalba dėstomų mokyklų mokytojų asociacijos narė.

Nuo 2008 m. – Klaipėdos miesto tautinių mažumų tarybos narė.

Nuo 2010 m. vadovauja rusų vokaliniam ansambliui "Lel" Klaipėdos jaunimo centre.

Nuo 2011 m. Klaipėdos miesto savivaldybės Tautinių kultūrų centro direktorė.

Ištekėjusi, vyras Marius, dukra Liepa.