08. Svetlana Lesauskienė

Svetlana Lesauskienė yra viešosios įstaigos „Gerumo banga“ įkūrėja. Dabar pagrindinis moters darbas yra rūpintis žmonėmis, kuriems būtina pagalba. Ji suveda į bėdą patekusius ir padėti jiems norinčius mūsų šalies žmones. Prisimindama, kaip jos gyvenime atsirado noras padėti nepažįstamiesiems, Svetlana pasakojo apie savo tėtį – gydytoją. Dažnas į jų namus užsukdavęs prašydavo pagalbos. Kiek vėliau, po skyrybų, ši moteris pati patyrė, ką reiškia skaičiuoti kiekvieną centą ir vienai rūpintis maža dukrele. „Žinau, kaip sunku, kai trūksta pačių būtiniausių dalykų, bet dar sunkiau prašyti pagalbos. Tik prisidėjusi prie paramos grupės „Lainika“ supratau, kad duodantis patiria džiaugsmą, o gaunantis dažniausiai drovisi. Yra daugybė priežasčių, kodėl net labai stokojantys paramos žmonės nesiryžta atvirai pasisakyti apie savo bėdas“, – pasakojo S. Lesauskienė. Kai bene prieš dešimtmetį ši moteris ėmėsi talkinti paramos grupėje, dirbo baldų išpardavimo įmonės vadove. Dažnai pakeliui į darbą ji nuveždavo nemažą kiekį žmonėms reikalingų daiktų. Taip palaipsniui Svetlana įsitraukė į labdaringą veiklą, tapo aktyvia paramos grupės nare, pajuto, ko labiausia reikia žmonėms, išmoko pažinti manipuliatorius, suprasti, kodėl nesulaukia senolių laiškų. Neretai vyrų paliktos moterys sunkiai verčiasi, o paskelbusios apie savo bėdas sulaukia buvusių sutuoktinių pašaipų ar bauginimo, kad praras vaikus, nes negeba jais tinkamai pasirūpinti. Vieniši senjorai nesinaudoja socialiniais tinklais, vengia nepažįstamųjų, baiminasi sukčių. Todėl S. Lesauskienė dėkinga jautriems kaimynams ir artimiesiems, kurie praneša apie tuos, kuriems būtina pagalba. Gyvenimas Svetlanai negaili nei dovanų, nei išbandymų. Antrą kartą ištekėjusi moteris laimingoje santuokoje susilaukė dar vieno sūnaus, bet išgyvenusi avariją moteris negali dirbti. „Su vyru nusprendėme – tikrai išgyvensime, jei aš nesiplėšysiu per tris darbus, dabar galiu visą savo laiką skirti „Gerumo bangai“, – atviravo Svetlana. Kai S. Lesauskienė šią žiemą iš kaimynų sužinojo apie sodų bendrijoje gyvenančią moterį su trimis vaikais, pamiškėje renkančią šakas krosniai pakurti, ši žinia pastūmėjo Svetlaną veikti. Netrukus į vyro paliktos trijų vaikų motinos kiemą įsuko mašina su malkomis. Tokie darbai yra S. Lesauskienės kasdienybė.

Asmeninio archyvo nuotr.

10. Edita Nurmi

Edita Nurmi yra dviejų metalo apdirbimo įmonių Klaipėdoje vadovė, bet klaipėdiečių ir visos Lietuvos žmonių pagarbos ji nusipelnė už žilos mūsų praeities puoselėjimą ir žinių apie istoriją skleidimą. Ši moteris pagrįstai vadinama senovės gaivintoja. Drevernoje Edita įkūrė visą edukacinį kompleksą. Kieme ji augina senąsias, mūsų jau pamirštas daržoves, rodo, kokiais papuošalais dabinosi VII–XII amžiais šiame krašte gyvenę kuršiai, demonstruoja, kaip kuršės darbuodavosi kauline adata ar kitais, mūsų jau užmirštais įnagiais. Bet labiausiai E. Nurmi žmonės atpažįsta iš jos ypatingų rūbų, senovinių papuošalų ir nepakartojamų ant atviros ugnies gaminamų patiekalų, kurių paragauti renginiuose gauna kiekvienas priėjęs prie Editos. „Viskas prasidėjo prieš du dešimtmečius, kai su sutuoktiniu, suomiu, vieno giminės susitikimo metu anyta paklausė, ar lietuviai neturi tautinių rūbų. Mat į jos rengiamus giminės susitikimus visi atvažiuodavo dėvėdami bent menką savo tautinių drabužių detalę. Nebūčiau žemaitė, jei neįrodyčiau savo teisybės. Esu ne iš smulkiųjų, XIX amžiaus liemenuoti mūsų tautiniai rūbai man netinka. Ieškodama tiesesnio kirpimo aptikau baltų genčių kostiumus. Įsigijau tokius ne tik sau, bet sūneliui bei vyrui. Mėgome lankytis istorinių rekonstrukcijų festivaliuose, pačiai teko pasakoti apie mūsų rūbus. Kartą, praalkusiai šeimai tiesiog ant laužo kepiau lietinius ir sulaukiau nuostabos, daugelis klausinėjo, ar taip senaisiais laikais buvo gaminamas maistas. Taip prasidėjo mano domėjimasis vikinginio laiko mityba“, – pasakojo Edita. E. Nurmi šeima jau seniai gyvena Klaipėdoje, jų įmonės gamina metalo konstrukcijas laivams, o Edita laisvu laiku gilinasi, ką naujo atrado mūsų krašte dirbantys archeologai, bando atkurti patiekalus iš produktų, kurių turėjo mūsų protėviai. Vienas pastarųjų radinių – Kukuliškių piliakalnio rutuliukai, riebalai, soros, riešutai, spanguolės ir medus galėjo būti susukami į rutuliukus ir džiovinami, tai primena žygio maistą. Tokių ir visai kitokių, skandinavų sagose minimų patiekalų Edita yra pagaminusi daugybę, o juos ragauja ir jos pasakojimų klausosi įvairių švenčių bei tarptautinių festivalių dalyviai. E. Nurmi džiaugiasi, kad šeimos globojamos ukrainietės sesutės tapo puikiomis jos pagalbininkėmis ir dažnai jas vadina dukromis.

Asmeninio archyvo nuotr.

Balsuoti galite:

DIENRAŠTIS: išsikirptą ir užpildytą specialų kuponą siųsti adresu: Metų klaipėdietė, „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, LT-92118 Klaipėda arba įmesti į specialią balsavimo dėžę redakcijos skyriuje. 1 kuponas = 10 balsų.

SMS: trumpąją žinutę (Lietuvoje) siųsti numeriu 1679 su tekstu „MKL XX“. XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio portale. SMS kaina – 1 Eur. 1 SMS = 10 balsų.

PORTALAS: internetiniame portale https://metu-klaipediete.diena.lt/. Portale už vieną kandidatę galima balsuoti vieną kartą per parą iš vieno IP adreso. Vienas balsavimas internetu prilygsta vienam balsui.

Dienraštis „Klaipėda“ dėkoja projekto garbės mecenatui „Mūsų laikas“, pagrindiniams rėmėjams BEGA, „Švyturys“, rėmėjams „Parsekas“, VšĮ „Testas“, „Litana“, partneriams „Ribas Jewellery“, „Stemma Group“ – „Mėmelio miestas“, „Vaidenta“, „Nefrida“, „Fegda“.