Klaipėdietis Lukas Alsys tik šiais metais baigė uostamiesčio „Ąžuolyno“ gimnaziją. Jaunas vaikinas, jau nuo šeštos klasės vaidinantis „Aušros" teatre, ateityje trokšta tapti profesionaliu ir gerbiamu teatralu.

Mokykla – gyvenimo startas

Nors kol kas labai dideliu vaidmenų bagažu vaikinas pasigirti negali, tačiau visi personažai jam yra labai artimi.

„Kiekviename vaidmenyje bandau surasti dalelę savęs, o jeigu nerandu, tada vaidmenį stengiuosi priartinti prie savęs“, – sakė pašnekovas.

Sakoma, kad tie, kurie pasiklysta kelyje į mokyklą, niekada neras savo gyvenimo kelio. Klaipėdietis įsitikinęs, kad visos mokykloje įgytos žinios yra reikalingos ir aktoriaus profesijai.

„Tiek pamokose dėstomi dalykai, tiek kivirčai su mokytojais ar mokiniais – būtini. Aktorius turi stebėti aplinką ir iš jos mokytis. Juk vienoje situacijoje vienas žmogus reaguoja vienaip, kitas – kitaip. Tačiau, manau, kad vienos iš svarbiausių pamokų yra lietuvių kalbos ir literatūros bei psichologijos. Na, ir, žinoma, užsiėmimai, susiję su teatru. Visa tai – branduolys tų žinių, kurios tikrai reikalingos. Kita vertus, tikslieji mokslai – matematika, fizika, chemija – atrodytų, neturi didelės įtakos, bet ugdo loginį mąstymą, kurio tikrai prireikia scenoje. Man labai padėjo ir padeda literatūros ir teatro pamokos. Šie užsiėmimai gelbsti suprasti kūrinius. Kartais pasiimi pjesę, skaitai ir tuo metu viskas atrodo aišku, bet kai pradedi gilintis, supranti, kad nėra taip, kaip atrodė“, – sakė vaikinas.

Kartais gyvenimas virsta teatru, o žmonės – aktoriais. L.Alsys tikina, kad bandydamas išsisukti iš įvairių gyvenimiškų situacijų aktorinio meistriškumo nenaudoja.

„Triukų kasdienybėje nepasitelkiu. Tiesą pasakius, net nemanau, jog tokia vaidyba būtų natūrali. Juo labiau kad realiame gyvenime vaidinti nesinori“, – kalbėjo teatralas.

Liks Lietuvoje

Pasirinkęs nelengvą, bet labai įdomų artisto kelią, klaipėdietis šio sprendimo nesigaili. Šiemet vaikinas įstojo Vytauto Didžiojo universitetą, kur tobulins aktorinį meistriškumą. Vaikinui patiko ir universiteto aplinka, ir žmonės.

Aktoriaus karjera – sena klaipėdiečio svajonė, tačiau jis pripažįsta, kad iš pradžių Lietuva nebuvo svajonių šalis, kurioje norėtų studijuoti.

„Ketinau mokytis užsienyje, bet likau Lietuvoje. Iš pradžių gal ir buvo kiek skaudu, tačiau, geriau pagalvojus, ši specialybė yra orientuota į publiką ir žmones. Mes, lietuviai, esame kuklūs, drovūs, visą laiką susimąstę žmonės. Tuo metu Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje, kur žmonės visada šypsosi ir juokiasi, nors kartais taip puikiai ir nesijaučia, manau, mokytis būtų gana sunku. Lietuvoje esame pripratę žiūrėti komediją, iš kurios gali pasijuokti, bet sykiu turi progą susimąstyti apie labai rimtus dalykus. Lietuva – mano gimtinė, todėl džiugu, kad galiu likti čia ir studijuoti. Tikiuosi, kada nors galėsiu pasigirti, kad esu vienas žinomiausių aktorių Lietuvoje, o tai vilioja mane“, – pasakojo vaikinas.

Pradžia – „Aušroje“

L.Alsys puikiai atsimena epizodą, dėl kurio jo gyvenimo kelias pasuko aktorystės link. Šeštoje klasėje į vokiečių kalbos pamoką atėjo į prancūzą ar italą panašus pedagogas, kuris užsiminė apie teatro meno pamokas.
Tą pačią dieną vaikinas nukeliavo į Klaipėdos „Aušros“ teatrą. Pirmasis lemtingas susitikimas buvo su režisieriumi Antanu Miliniu.

„Aušros“ studijoje pasimokiau metus. Atėjau su būriu draugų, tačiau po kurio laiko likau vienas. Vėliau susikūrė trupė, prasidėjo spektaklių kūrimas. Taip nuo šeštos klasės ir tebeinu į „Aušrą“. Šiuo metu vyksta paskutiniai spektakliai su režisieriumi Mindaugu Valiuku. Matyt, taip ir turėjo susiklostyti mano gyvenimas, kad jį susiečiau su aktoryste“, – teigė pašnekovas.

Kiekvienas aktorius yra priklausomas nuo režisieriaus, tačiau L.Alsys tikina, kad per daug ginčytis su kuriančiu vadovu nėra verta.

„Kažkas yra sakęs, kad aktorius turi būti truputį kvailas. Jis privalo nesipriešinti ir paklusti režisieriui. Žinoma, turi turėti savo nuomonę ir gali ją reikšti. Esu tik už tai, kad su režisieriumi būtų bendraujama ir tariamasi. Tačiau režisierius regi daugiau nei aktorius. Visą spektaklį jis mato plačiau ir supranta, kokio personažo reikia. Nė vienas režisierius, su kuriuo teko dirbti, nėra uždraudęs kažko daryti“, – tikino pašnekovas.

Prisimena pirmąjį vaidmenį

Vienas iš įsimintiniausių L.Alsio vaidmenų – paauglys, vasarą dirbantis benzino kolonėlėje, I.Radojevo pjesėje „Benzino kolonėlėje“.

„Tai buvo pirmasis sukurtas personažas. Galbūt tai buvo prasčiausias iš visų mano suvaidintų vaidmenų, tačiau jis buvo pirmas. Vaidmeniu didžiuojuosi ir jis labiausiai man įsiminė. Beje, kaip tik vakar tvarkydamasis radau senus pjesės lapus. Buvo labai smagu juos išvysti“, – prisipažino vaikinas.

Kai kuriems aktoriams svajonių vaidmuo yra Hamletas, kitiems – vaikystės herojus Tarzanas. L.Alsio svajonių vaidmuo – lietuviškasis Liudas Vasaris ir šekspyriškasis Otelas.

„Liudas Vasaris – maištininkas. Tylus, bet stiprus. Mane itin domina vidinė žmogaus kova. Manau, tai labai įdomus personažas. O Otelą norėčiau įkūnyti tikriausiai todėl, kad domiuosi pačiu V.Šekspyru ir „Otelo“ kūriniu“, – siekiais dalijosi pašnekovas.

Misija – skleisti žinią

Paklaustas, kur mieliau vaidinti – komedijose, tragedijose ar spektakliuose vaikams, L.Alsys prisipažino, kad labiausiai jam patinka tragikomedijos.

„Viena režisierė yra sakiusi: duok žiūrovui pasijuokti, o po to trenk jam netikėtai per galvą, kad išeitų susimąstęs. Tai mane ir žavi. Negalima sakyti, kad drama, komedija, tragedija – statiški žanrai, bet juose galima nutuokti, kuo baigsis istorija. O tragikomedija yra laisvesnis žanras, kai nežinai, kas gali įvykti“, – sakė aktorius.

Menininkai dažnai yra draskomi vidinių prieštaravimų, kad kažką galėjo padaryti geriau. Tačiau jaunuolis yra patenkintas vaidmenimis, kuriuos šiandien įkūnija, bei idėjomis, kurias perteikia scenoje.

„Esu laimingas, kad nešu žinią, idėją, bet tik tuo atveju, kai kas nors iš žiūrovų pritaria arba nepritaria išsakytoms mintims. Pagrindinis meno principas – paveikti žmogų. Ir visai nesvarbu – teigiamai ar neigiamai. Didžiausia padėka aktoriui – kai žiūrovas išeina iš spektaklio, pamąsto apie tai, kas vyko scenoje, ir tai sugretina su savo gyvenimu“, – tvirtino L.Alsys.

Užsidirbti įmanoma

Jaunasis aktorius, kuriam jau teko vaidinti ir keliuose Audros Lenkauskienės režisuotuose vaidybiniuose filmuose mokyklos teatre, mano, kad iš aktorystės galima neblogai pragyventi.

„Manau, užsitikrinti materialinę gerovę galima tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Jeigu esi imlus, veržlus, turi noro – kodėl gi ne? Visi keliai yra atviri. Nebent esi idėjinis menininkas, besikoncentruojantis tik į savo sumanymus. Tada ir reikalavimai yra kiti – darai tik tai, ką mėgsti. Kitu atveju, manau, tikrai gali gerai gyventi“, –  sakė klaipėdietis.

Paklaustas apie šiandieninę teatro misiją, vaikinas įsitikinęs: „Manau, kad ji nepakito – išliko tokia pati, kaip ir buvo antikos laikais – spektakliu nešti žinią, idėjas bei idealus“.