Parodą skyrė jubiliejams

Laikrodžių muziejuje atidaryta šventinė paroda, skirta Liublino unijos 450 metų jubiliejui ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms paminėti.

Parodos skiriamasis ženklas – Lietuvos valstybės simbolis Vytis – įamžintas dokumentuose, antspauduose, monetose, vėliavose, grafikos darbuose ir kitur.

Pati netikėčiausia vieta, kur rastas Vyčio ženklas, – tai XVI a. koklis, kuris dabar yra restauruotas.

Tą laikrodį galėjo užsakyti pagaminti Lenkijos ar Lietuvos didikai, kurie norėjo paminėti buvusios valstybės didybę.

O šios parodos ašis – pirmasis Lietuvos dailės muziejaus laikrodžių rinkinio eksponatas – laikrodis su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) herbu – su lenkiškuoju karaliaus ereliu ir lietuviškuoju didžiojo kunigaikščio vyčiu.

Jis įspūdingas tuo, kad yra su ATR herbu. Tokio eksponato Laikrodžių muziejaus fonduose dar nebuvo.

Laikrodis įsigytas šią vasarą iš privataus Vilniaus kolekcininko už 10 tūkst. eurų.

Užsakymas – po sukilimo

Muziejininkams pavyko nustatyti, kad laikrodis su vienu svarbiausiu Lietuvos simboliu pagamintas Karališkojoje Meisseno porceliano manufaktūroje.

Porcelianinį laikrodžio korpuso modelį 1745 m. sukūrė vieni žymiausių šios manufaktūros meistrų – dailininkas Johannas Joachimas Kaendleris (1706–1775) ir modeliuotojas Johanas Friedrichas Eberleinas (1695–1749).

Tai patvirtina ant porcelianinio laikrodžio korpuso apačios esantis modelio numeris "452" ir Meisseno karališkosios manufaktūros ženklas "Mėlyni sukryžiuoti kardai".

Laikrodžio porceliano dalys lipdytos ir tapytos rankomis. Ant laikrodžio korpuso nugarinės dalies metalinių durelių vidinės pusės išgraviruota monograma "Aloys Seidel in Meissen" nusako šio laikrodžio laikrodininko autorystę.

Laikrodžio mechanizme yra užrašas "Lenzkirch". Tai laikrodžių įmonė, kurioje buvo pagamintas mechanizmas. Įmonė buvo įkurta 1851 m. Vokietijoje, Badeno Lenzkircho kaime, ir veikė iki 1932 m.

Remiantis Meisseno manufaktūros gaminio modelio numeriu bei sukryžiuotų kardų ženklo modifikacija ir užrašu ant mechanizmo, muziejininkai padarė išvadą, kad šis laikrodis buvo pagamintas Meisseno porceliano manufaktūroje laikotarpyje nuo 1850 iki 1924 m.

Pagrindinis laikrodžio akcentas – ATR (1569–1791) herbas su vyčiais susiformavo ATR pirmojo valdovo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto valdymo laikais.

Manoma, kad eksponuojamas laikrodis buvo pagamintas pagal specialų užsakymą vienam iš XIX a. ATR jubiliejų paminėti. Jis galėjo būti pagamintas 1869 m. Liublino unijos 300 metų jubiliejaus proga.

Taigi buvo praėję tik penkeri metai po 1863–1864 m. sukilimo, kurį žiauriai numalšinus caro valdžiai, buvo panaikinti bet kokie Lietuvos ir Lenkijos valstybės ženklai, ir staiga kažkas užsakė brangų daiktą su ereliais ir vyčiais.

Klausimas kabo ore

Klausimas – kas užsakė tokį laikrodį? Akivaizdu, kad tai turėjo būti turtingi asmenys, kuriems rūpėjo ATR valstybingumo grąžinimas, kad tie asmenys veikiausiai veikė emigracijoje, nes nei Lietuvoje, nei Lenkijoje, ypač po sukilimo, toks akibrokštas caro valdžios būtų buvęs netoleruotas.

"Vytis dingsta iš arenos panaikinus ATR, tačiau vis dėlto vienoje viešoje vietoje jis išliko – ant Aušros vartų, ant Vilniaus miesto išorinės sienos. Vyčio simbolis ten net sovietmečiu taip ir nebuvo panaikintas. Reikėdavo pakelti akis ir dar jo gerokai paieškoti. Vytis mums labai brangus simbolis, o buvo laikas, kai mes jo visiškai viešai nematėme", – kalbėjo Lietuvos dailės muziejaus vadovas Arūnas Gelūnas.

Tad jau tada, kai ATR neteko valstybingumo, visi jos simboliai buvo panaikinti ir draudžiami. Vytis taip pat.

Todėl eksponuojamo laikrodžio unikalumas yra tas, kad jis užsakytas jau po valstybės žlugimo ir yra išlikęs iki šių dienų, nors porcelianas itin trapi medžiaga.

"Tą laikrodį galėjo užsakyti pagaminti Lenkijos ar Lietuvos didikai, kurie norėjo paminėti buvusios valstybės didybę. Gal tai turėjo reikšti, kad kažkas puoselėjo viltis atgaivinti Lietuvos – Lenkijos valstybę. Kas užsakovas – kol kas paslaptis", – teigė Laikrodžių muziejaus vyr. muziejininkė Giedrūda Kazonienė.