Šis, gilų sovietmetį menantis laivas, daugiau nei 18 metų skrodęs vandenynų ir jūrų bangas, garsėjo kaip socialistinio darbo veteranas, 1980 metais buvo perduotas Jūrų muziejui ir 1986 metais įkurdintas sausumoje.

„Gyvas“ sovietmečio liudininkas

Muziejaus istorikas Dainius Elertas pasakojo, kad „Dubingiai“ – vienintelis likęs „gyvas“ iš šimtų tokių laivų, 1960–80 metais priklausiusių Lietuvos žvejybos laivynui. To laivyno, kaip žinome, nebėra. „Dubingiai“ – vienintelis jo liudininkas.

Pasak istoriko, šis laivas garsėjo puikiais laimikiais: 1972 metais pasiekė Okeaninės žvejybos laivyno bazės rekordą – per reisą sugavo net 30 tonų žuvies. Nenuostabu, kad būtent jame sukurta ekspozicija atspindi Sovietinės Lietuvos žvejo kasdienybę.

Pasak ekspozicijos kūrėjo Dainiaus Elerto, joje atskleidžiama, kas skatino žvejus rinktis katorgišką darbą uždaroje laivo erdvėje ir kokia buvo tikroji sūriu prakaitu įsigytos valiutos ar legalių ir nelegalių „dovanų iš jūros“ kaina.

– Didžiulis kelių šimtų laivų sovietų Lietuvos žvejybos laivynas tinklais vagojo jūras tarp Europos, Afrikos, Amerikos žemynų, – pasakojo istorikas. – Laikraščiai rašė, kad sugaunama žuvies daug. Tačiau parduotuvių lentynos buvo pustuštės. Jose puikuodavosi tik ilgo galiojimo pigių konservų piramidės. Ekspozicijoje pateikiama oficiali ir neoficiali versija, kur „išgaruodavo“ didžioji žvejų laimikio dalis.

Lietuvos laivynas – be lietuvių kalbos

Sovietų Lietuvos žvejybos laivynas nebuvo tiesiogiai pavaldus Lietuvos Respublikai. Raštvedyba vesta ir oficialiai bendrauta tik rusų kalba. Laivuose naudota tik TSRS simbolika. Laivo pavadinimai ir laivo uostas ant borto rašomi tik rusiškomis raidėmis. Sovietų Lietuvos žvejybos laivynas buvo tiesiogiai valdomas iš Rygos ir tuometinio Leningrado (Sankt Peterburgas). Jo sužvejoti laimikiai buvo skirti visos TSRS poreikiams.

Istorikas pasakojo, kad Sovietų Lietuvos žvejybos laivynas nebuvo aprūpintas moderniausia navigacine, technologine, žuvies paieškos įranga. Siekdami gausaus laimikio, žvejai buvo verčiami naudotis gamtos resursus alinančiomis žvejybos priemonėmis: žvejodavo tralais, elektrožūkle. Vandenynų plotai greitai likdavo tušti, o žvejai buvo priversti ieškoti vis naujų. Ekspozicijoje apie XX a. užsimenama ir apie žvejybos laivų naudojimą kariniams tikslams.

Darbą ir poilsį planavo partija

Iki šiol gyvas žvejybos jūreivio stereotipas – pinigais į dešinę ir į kairę besitaškantis, linksmas, nuolat išgėręs, nevaržomo elgesio plevėsa. Jis susidarė stebint pavienius epizodus grįžus į krantą. Tačiau, pasak Dainiaus Elerto, realybė buvo visai kitokia. Kaip ir kitose srityse, žvejo darbinę veiklą lėmė planai ir direktyvos, kurias tvirtino TSRS partinė vadovybė. Darbo diena, „einant žuviai“, trukdavo iki 12 valandų. Buvo dirbama visą parą – pamaina skirstyta į 4 ir 8 arba 6 ir 6 darbo valandas. Miegui, valgiui, skalbimui, laiškų artimiesiems rašymui, asketiškiems pomėgiams likdavo 6–8 val. per parą. Ilgi reisai trukdavo iki 9 mėnesių. Juose žvejai atsikvėpdavo pakeliui iki žvejybos vietos ir grįžtant atgal. Kelių dienų vizitas užsienio uostuose ar pusiaujo kirtimo šventė – didžiausios neoficialios įgulos šventės. Pasivaikščiojimą užsienio uoste apkartindavo griežtos instrukcijos, kur apsipirkti, kaip elgtis ir budriai stebinti KGB akis.