Uostamiesčio valdžiai ėmus kurti burlaivio „Meridianas“ išgelbėjimo planus, 34 metus Lietuvos jūrų muziejuje laivybos istoriku dirbantis Romaldas Adomavičius garsiai priminė kolegos buriuotojo idėją, kad Klaipėdos simboliu vadinamam laivui gražiausia baigtis būtų – atgulti jūros dugne.

Iš laivo negalima tyčiotis

– Kodėl iškėlėte mintį, kad „Meridianą“ būtų geriau nuskandinti?

– Laivas – toks daiktas, kuris vienas pats negali apsieiti, nors jis ir turi savo dvasią. Jei neprižiūrėsi, negyvensi su laivu, jis – sugrius. Todėl manau, kad iš laivo yra tyčiojamasi. „Meridianas“ – ne runkelių krūva, jis turi savo dvasią. Laivą norima iškelti į krantą. Jei bus brigada, kuri jį dieną-naktį prižiūrės, gal jis ir gyvens. Pastačius jį po stogu, impregnavus, jį gal dar galima būtų išlaikyti. Suomiai turi XVII amžiaus eksponatą, kuriam buvo pastatytas specialus namas. Tačiau kiek milijonų tam buvo paaukota? Nemanau, kad taip būtų daroma Lietuvoje. Kiek žinau, iš laivo nuolat pumpuojamas vanduo, vadinasi, jis jau yra nestabilus. Jei esame neįgalūs išlaikyti šį laivą, jo vieta yra jūroje.

– „Meridianui“ nematote vietos šalia Jūrų muziejaus saugomų laivų?

– Iš mano patirties ir kyla tokios mano išvados. Juk laivas krante rūdija, genda mediena. Mūsų muziejaus saugomuose laivuose kai kur net naujos vairinės pastatytos. Nes senosios jau surūdijo. Jei laivas vis dar plaukioja, nori ar ne, bet privalai jį prižiūrėti. O man skaudu žiūrėti į krante paliktus laivus. Spėju, kad ir „Meridiano“ laukia toks likimas.

Ne uostamiesčio simbolis?

– Klaipėdiečiams ir atvykėliams šis laivas asocijuojasi su uostamiesčiu. Kodėl skeptiškai vertinate tai, kad jis vadinamas miesto simboliu?

– Simboliu jis tapo „iš reikalo“. Miestui sukanka 760 metų, o jo simbolį mes atrandame pastarajame istorijos penkiasdešimtmetyje. Suprantu, kad žmonės grožisi šiuo laivu, tačiau jis niekada neplaukiojo su Lietuvos vėliava. Tai labiau Stalino pergalės simbolis. Juk suomiams pralaimėjus karą Stalinui, jie buvo priversti pastatyti 90 tokių burlaivių. Kiek žinau, keturiuose iš jų buvo įrengti restoranai. Vienas buvo Estijoje, vienas – Juodojoje jūroje ir vienas restoranas veikė Tolimuosiuose Rytuose. Nepriklausomybės laikais jis juk buvo viešojo maitinimo įstaiga, tik tiek, kad virš jo iškėlė Lietuvos vėliavą. Mūsų istorijai šis laivas – visiškas nulis. Asmeniškai jis gal kam nors ir yra brangus. Istoriniu laivu jį galima vadinti, nes jis atspindi tą laikotarpį. Tačiau tokiu atveju istoriniu laivu turėtų būti vadinama ir velionio prezidento Algirdo Brazausko jachta. Juk prezidentas plaukiojo šiuo laivu.

Laivų statytojai pamokė ES

– Per kokį laiką, būdamas krante, laivas subyra?

– Per 15 metų. Ir jokie dažymai nepadės, jis tiesiog sunyksta. Juk prie muziejaus buvo eksponuojama dorė. Ji visiškai sunyko, ir mums teko į jos vietą pastatyti naują. Įdomu tai, kad senoviniu būdu laivai buvo impregnuojami pušų šaknų derva. O tai vieną dieną papiktino ES. Tuoj buvo pradėta rengti direktyva, kad ši derva esą yra baisus nuodas ir ją reikia uždrausti. Tai išgirdę viso pasaulio istorinių laivų statytojai sukilo į kovą. Kaip tuomet išlaikyti senąsias technologijas? Negi XVII–XVIII amžiaus laivus būtų tekę lakuoti? Politikai nedrįso priiminėti tokio sprendimo.

– Kaip pasaulyje prižiūrimi tokie istoriniai laivai?

– Vien Olandijoje yra 1,5 tūkst. paminklinių laivų. Laivai, kurie įgijo paminklo statusą, turi lengvatų, daugybė jų – privatūs. Teko dalyvauti Amsterdame vykusiame laivų parade. Uostas tuo metu visiškai uždaromas, o į paradą suplaukia apie 5 tūkst. laivų. Nustebino, kad laivai, statyti 1903 m., 1895 m., puikiai išsilaikę ir iki šių dienų. Ne kartą laivuose mačiau vaikų ir paauglių, tačiau nė vieno nemačiau dėvinčio gelbėjimosi liemenę. Pas mus to niekada nebus. Olandija – valstybė, kurioje gyvuoja šimtametės jūrinės tradicijos, o vandens kultūra teka gyslomis. Juk dauguma klaipėdiečių – atvykėliai. Todėl pas mus ir nėra vandens kultūros.

Laivų parade – trispalvė

– Kaip švenčiama Amsterdamo laivų parade?

– Pirmą kartą parade dalyvavau 2000 m. Nemačiau nė vienos lietuviškos vėliavos. O juk plaukė japonai, latviai, estai ir daugybė istorinių laivų iš viso pasaulio. Toks laivų paradas vyksta kas penkerius metus. Parašėme paraišką ir 2005-aisiais plaukėme šiame parade kurėnu. Laivą į Olandiją nugabenome sunkvežimiu, o Amsterdamą pasiekėme kanalais. Beplaukiant susipažinome su šalimi. Žmonės gyvena laivuose, daugybė parduoda butus, perka laivus ir juose gyvena – tokia tūkstantmetė tradicija. Kanaluose veikia net šviesoforai, pasiekus greitkelį, tiltas pakeliamas ir sustabdomas eismas, nes laivams reikia plaukti kanalu.

– Kaip galima apibūdinti olandų vandens kultūrą?

– Jų tradicijos ir gyvenimas ant vandens ir suformuoja vandens kultūrą. Nemačiau šiukšlių ir plastiko butelių, kurių pilna po mūsų švenčių Danės upėje. Jie moka gerbti savo istoriją. Mačiau, kaip į Amsterdamo laivų paradą žmonės plaukia specialiai pasiruošę. Vienas laivas atplaukė su durpių kroviniu, nes jis anksčiau tam tarnavo. Kiti laivai kanalu plaukė su piramidės forma sudėtomis kopūstų galvomis. O pas mus nėra jūrinės savimonės. Vienoje konferencijoje išgirdau mintį, esą lietuviai stengiasi, kad atplauktų kuo daugiau kruizinių laivų, atgabentų turistų, o šie savo pinigus paliktų mieste. Tad kam reikalinga jūra? Pasirodo, tam, kad kažkas uždirbtų pinigų. Lietuvis turi prekeivio savimonę.

Vertė J.Zembrickio istoriją

– Kaip vertinate laivų kopijas?

– Vadinamoji senovinio laivo replika gali būt verta tiek pat, kiek ir originalas, jei laivas statytas pagal tuometes technologijas. Jei nebus atstatomi tokie laivai, prapuls istorinė atmintis. Muziejai tam ir skirti, kad šiuolaikinis žmogus pamatytų, kad pasaulis ir laikmetis neapsiriboja tik tuo, ką jis prisimena. Jei nežinai praeities, esi kaip vaikas. Aš istorija buvau priverstas domėtis. Esu į lietuvių kalbą išvertęs tris J.Zembrickio knygas. Teko daug kuo papildomai domėtis.

– Planuojate pats išleisti knygą?

– Turiu vilčių, kad pavyks surinkti ir išleisti knygą. Šiuo metu kaupiu duomenų banką apie Klaipėdos jūreivius ir laivus. Noriu į vieną krūvą surinkti visą informaciją apie klaipėdiečių jūrininkų ir jų laivų likimus. Tarpukariu nebuvo daug kapitonų, šturmanų, upeivių.

Gimė toli nuo jūros

– Jūs gimėte ir augote Kėdainių rajone. Iš kur ta trauka jūrai?

– Kai baigiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, gavau paskyrimą į Klaipėdą. Tuo metu jūrų muziejaus atidarymas vis buvo atidedamas, nes sunkiai pavyko surinkti komandą. Darbuotojų ieškojo visokiais keliais. Taip ir nutiko, kad teko laivus prižiūrėti.

– Kaip prasidėjo pažintis su istoriniais laivais?

– Dar 1989 m. sutvarkėme pirmąjį kurėną. Jis iš Latvijos buvo parvežtas į Nidą ir ankstesniojo savininko buvo nesėkmingai restauruotas. Savininkas iš pradžių juo dar plaukiojo, tačiau vėliau atsisakė juo užsiimti. Muziejus jį priglaudė, negi iškelsi į krantą ir paliksi? Kurėnas juk ne jachta, juo plaukiojant mažai pramogų, o priežiūrai reikia daug darbo. Taip aš buvau priverstas išmokti juo buriuoti.

– Jūrų muziejuje dirba visa jūsų šeima?

– Sūnus pasuko mano pėdomis, nors aš jo neverčiau. Jis susidomėjo istorija, o po to ir buriavimu. Tapęs jachtos „Lietuva“ įgulos nariu, sūnus Romualdas ir žmoną jūroje susirado. Šiais metais jis „Ambersail“ jachta buriavo Karibuose. Žmona dirba muziejuje dailininke. Nežinau, ar gerai, ar ne, bet tenka dirbti kartu su šeima. Kartais tai padeda. Vis dėlto smagu, kad sūnus dirba šalia. Svarbu, kad turime bendrą tikslą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1955 m. gruodžio 12-ąją Kėdainių raj.

1978 m. baigė Vilniaus universitete Istorijos fakultetą.

Nuo 1978 m. gavo paskyrimą į Klaipėdoje tuomet dar kurtą Lietuvos jūrų muziejų, kur tebedirba Laivybos istorijos skyriuje.

1989 birželio 28 d. Į Kuršių marias nuleistas pirmasis Jūrų muziejaus plaukiojantis eksponatas – kurėnas.

2000–2001 m. pastatyta Kuršių marių žvejų burvaltė – kurėnas.

2002 m. liepos 20 d. įrengta istorinių valčių ekspozicija Kopgalio tvirtovės kieme.

Žmona – Audronė Adomavičienė, dailininkė, dirba Jūrų muziejuje.

Užaugino dukras Indrę, Austėją, sūnų Romualdą. Sūnus dirba Jūrų muziejuje muziejininku-istoriku.