Balta tapo pilka

Klaipėdietis susitiko su buvusiais įkaitais, aplankė memorialais virtusias tragedijų vietas ir pabrėžia – su teroristais derybos neįmanomos.

2023 m. spalio 7 d. per šabą ir Simchat Toros šventę iš Gazos Ruožo pradėtas Pietų Izraelio užpuolimas, paleidžiant į šalį apie 5 tūkst. raketų.

Tai buvo didžiausia ataka nuo pat Nepriklausomybės karo.

Tuomet įsiveržę teroristai brutaliausiu būdu nužudė apie 1,2 tūkst. civilių ir paėmė įkaitais apie pustrečio šimto žmonių.

Netrukus sukaks lygiai metai po šių šiurpių įvykių. Dalis įkaitų ir šiandien vis dar yra nelaisvėje.

Beveik iškart po tragedijos Tel Avive Menininkų aikštė pervadinta Įkaitų aikšte, ten atsirado didelis elektroninis laikrodis, kuris skaičiuoja valandas, minutes ir sekundes nuo nuo tos akimirkos, kai buvo paimti įkaitai.

Kūrėjai labai greitai pastatė instaliaciją – simbolinį ilgą baltą šventinį stalą su taurėmis ant jo ir kėdėmis greta.

Tai reiškė, kad visa tauta mintimis ir maldomis yra su įkaitais, kad visi laukia jų sugrįžimo.

„Kurį laiką stalas buvo baltas, visi laukėme įkaitų sugrįžimo, bet po pusmečio šitą stalą menininkai nudažė pilkai, nes pasiekdavo informacija apie įkaitų žūtis, tikėjimas jų sulaukti sumenko, ir viltis, kad visi pagrobtieji kada nors susės prie šio simbolinio stalo bendroms vaišėms, beveik išblėso“, – apgailestavo F. Puzemskis.

Dar vienas savaiminis memorialas – įspūdingas Izraelio vėliavų ir žuvusiųjų nuotraukų skaičius – įrengtas toje vietoje, kur buvo nužudyta daugybė jaunimo muzikos festivalio dalyvių.

Viltis: 28-erių įkaito A. Troufanovo mama pati teroristų nelaisvėje išbuvo iki šių metų vasaros. Nežinia, koks jos sūnaus Alexanderio likimas. / F. Puzemskio asmeninio archyvo nuotr.

Po nelaisvės neatsitokėjo

F. Puzemskis dalyvavo keliuose seminaruose Izraelyje, kur supažindinta su situacija žydų valstybėje.

Seminarų metu jis galėjo pabendrauti su tų kruvinų įvykių liudininkais, su išvaduotais įkaitais.

Klaipėdietis pasakojo apie susitikimą su moterimi, kuri buvo paimta į nelaisvę ir vėliau išgelbėta, tačiau jos 28 metų sūnus liko pas teroristus įkaitu.

„Ji su vyru gyveno pasienio kibuce, vyrą nužudė iškart, jos akivaizdoje. Moteris galvojo, kad žuvo ir sūnus, kuris gyveno greta, kitame name, nes matė, kaip jis po šūvių parkrito, bet, pasirodo, jam tik peršovė kojas, o paskui paėmė įkaitu. Ši moteris daugiau nei pusmetį buvo nelaisvėje, ji teigia, kad su ja teroristai elgėsi pakenčiamai. Vis dėlto, tai mažai tikėtina, nes daugumos liudijimai ir patirtis buvo siaubinga“, – tvirtino F. Puzemskis.

Visai tikėtina, kad moteris, viešai pasisakydama, sąmoningai buvimo nelaisvėje neeskalavo, nes tuo metu teroristų rankose tebebuvo jos sūnus, kuriam ji akivaizdžiai nenorėjo pakenkti.

Tiesa, buvusi įkaitė pripažino, kad buvo verčiama priimti islamą, nes esą tai vienintelė pasaulio religija.

Teroristai žmones spaudė grįžti į tas valstybes, iš kurių jie atvyko į Izraelį, tačiau moteris tvirtino, jog neturi, kur grįžti, nes Ukrainoje, iš kur ji atvyko, vyksta karas.

„Panašu, jog ji dar tebėra šoko būsenos. Ji nuolat kalba tik apie sūnų, kuris yra pas teroristus, beje, ji ir žuvusio vyro kapo dar neaplankė, sakė, grįš sūnus, tada nueis kartu. Ir, keisčiausia, ji nori vėl sugrįžti į tą patį kibucą. Teko kalbėtis su daugeliu žmonių, kurie išgyveno teroristų smurtą ir žudynes. Jie nori grįžti ir gyventi savo namuose, ten, kur ir gyveno, ten, kur juos užklupo banditai. Kiek teko girdėti, panašiai jaučiasi ir ukrainiečiai, kurie stengiasi grįžti į savo buvusius namus. Tokia turbūt žmogaus psichologija“, – kalbėjo F. Puzemskis.

Anot klaipėdiečio, visi buvę įkaitai vis dėlto atrodo nenatūraliai, ne visai adekvačiai, daug šypsosi, matyti, kad išgyveno milžinišką šoką ir lig šiol dar neatsitokėjo.

Puikiai suvokiu, kad Izraelio vadovybei labai sunku priimti sprendimą dėl įkaitų vadavimo, bet tokia jau vadovams tenka našta.

Aukojosi dėl kitų

Tas pirmąsias kelias valandas, kai „Hamas“ teroristai įsiveržė į Izraelį, daugybė žmonių parodė neįtikėtiną didvyriškumą, netgi nepaisydami pavojaus dėl savo pačių gyvybių.

„Teko susitikti su žmogumi, kuris gyveno pasienio kibuce. Jame jau dauguma namų buvo sudeginta užpuolikų, jis laukė neišvengiamos mirties, nes aplink buvo tik ugnis, griuvėsiai ir kraujas. Teroristai artėjo ir prie jo namo, tačiau jį išgelbėjo kaimynas, garbaus amžiaus vyras, kurį visi laikė tiesiog sodininku, o, pasirodo, jis – specialiųjų pajėgų veteranas. Nukreipęs ataką į save, jis nukovė ne vieną teroristą, deja, gelbėdamas kitus, pats žuvo. Ir tokių didvyriškų pasiaukojimo atvejų tomis valandomis buvo daugybė“, – tikino klaipėdietis.

Neretai stebimasi, kodėl tuomet nevyko civilių evakuacija, tačiau teritorija Izraelis dar mažesnis nei Lietuva, žmonės susitelkę palei pakrantę, tad trauktis nebuvo nei laiko, nei galimybių.

„Paradoksalu, bet dar prieš metus iki tų įvykių lankiausi tame pasienyje, tada gidai tikino, kad viskas yra saugu, viskas gerai, situacija kontroliuojama. O pasirodė, kad jokios vaizdo kameros neveikia, sudėtingą apsaugos sistemą galima atjungti“, – kalbėjo F. Puzemskis.

Feliksas Puzemskis / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Su teroristais – jokių derybų

F. Puzemskis pasakojo, kad Torose parašyta, jog visus įkaitus – tautiečius – žydai privalo išpirkti, bet tame pačiame Talmude parašyta, kad negalima permokėti.

Visus tuos metus įkaitų artimieji spaudė vyriausybę, kad bet kokia kaina sugrąžintų jų vaikus, tėvus, brolius, seseris, vyrus ir žmonas.

„Po teroro išpuolio Izraelyje pernai spalio 7-ąją, didžioji dalis šalių palaikė ir užjautė Izraelį. Tačiau šalis negalėjo neduoti atkirčio teroristams. Tada pasaulis pasidalino į dvi stovyklas. Ta pati situacija yra net ir pačiame Izraelyje. Puikiai suprantamas įkaitų giminaičių noras bet kokia kaina grąžinti namo artimuosius, bet gerai žinome, ką reiškia derybos su teroristais. Kai pastarąjį kartą vieną Izraelio kariškį belaisvį išmainė į tūkstantį teroristų, matome, kuo visa tai baigėsi“, – kalbėjo klaipėdietis.

Likusieji: praėjus beveik metams, nelaisvėje tebėra likę dešimtys įkaitų, pagrobtų pernai spalio 7-ąją iš Izraelio teritorijos, dalis jų – gyvi, o žuvusieji, kurių kūnai nesugrąžinti į tėvynę, pažymėti juoda juostele. / Izraelio vyriausybės plakatas

Teroristai suvokė, kad įkaitai tapo savotiška preke ir ginklu, jie suprato, kad gali imti belaisvius ir iš to gauti naudos.

„Kalbos apie tai, kad su teroristais negalima derėtis, veikiausiai yra teisingos. Puikiai suvokiu, kad Izraelio vadovybei labai sunku priimti sprendimą dėl įkaitų vadavimo, bet tokia jau vadovams tenka našta. Matau, kad premjero B. Netanyahu įspėjimai dėl terorizmo, išsakyti dar 2006 metais, išsipildė“, – kalbėjo F. Puzemskis.

Iki šiol buvo išvaduota 250 gyvų įkaitų, dar 101 yra pas teroristus. Kai kurie jų jau mirę, bet jų kūnai nesugrąžinti į tėvynę, todėl traktuojama, kad jie tebėra nelaisvėje.

Šie duomenys patvirtinti Izraelio žvalgybos.

Klaipėdiečio F. Puzemskio, kuris labai daug laiko praleidžia Izraelyje, teigimu, izraelitai neturi jokio priešiškumo arabų tautybės žmonėms.

„Patikėkite, mes labai norime gyventi draugiškai. Ir Izraelyje visa tai daroma, čia yra dvikalbystė, mokyklose mokoma taip pat ir arabų kalba. Visos viešos iškabos yra trimis kalbomis – arabų, anglų ir hebrajų, bet spėju, kad didelis pinigų troškimas kai kuriuos veikėjus verčia daryti tokius nusikaltimus. Kažkas labai suinteresuotas kiršinti mūsų tautas“, – įsitikinęs klaipėdietis.