Laivams vietos nėra

Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centro direktorius Bartas Markevičius teigė, kad šis laivas, o tiksliau jo korpusas, yra įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo registrą.

Tai reiškia, kad be leidimų jachtoje nieko negalima daryti.

Prieš keletą metų jūrinės istorijos ir kultūros klubas "Budys" devynis kultūros paveldo registre registruotus laivus, įskaitant ir medinę jachtą, perdavė Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centrui.

Tai yra visiškai užburtas ratas.

Pasak  B.Markevičiaus, iš karto buvo susidurta su šių laivų laikymo problema. Uostamiestyje neradus vietos, septyni laivai buvo išvežti į Švėkšną.

"Iki išvežimo kreipėmės į visas įmanomas institucijas, nuo savivaldybių iki pat Kultūros ministerijos. Tačiau nė vienos savivaldybės teritorijoje neatsirado vietos šių laivų laikymui", – tvirtino B.Markevičius.

Jo teigimu, į prašymus atsiliepė viena Vilniaus savivaldybės darbuotoja, kuri rado laivams vietą netoli Nemenčinės.

"Turbūt suprantate, ką reiškia pervežti 10 laivų į Vilnių. Ir tai laikinai, nes po to istorija vėl kartotųsi ir reikėtų ieškoti kitos vietos", – teigė centro direktorius.

Neranda sprendimo

Anot B.Markevičiaus, medinės jachtos, kuri iki šiandien tebestūkso Klaipėdos piliavietėje, iškelti kur nors kitur nepavyksta.

"Būklė yra avarinė, kritinė. Jos negalima nei transportuoti, nei ką nors su ja daryti, nes, vos pabandžius pakelti, ji sulūžtų ir būtų sunaikinta", – teigė B.Markevičius.

Pasak jo, kultūros paveldo objektų naikinti negalima, galima tik stabilizuoti būklę ir aptvarkyti.

Pokyčiai: tris dešimtmečius trūnijęs istorinis laivas dabar nė iš tolo neprimena tos šlovingos jachtos, kuri žavėjo kelias lenkų kartas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Kadangi šios jachtos judinti nevalia, lieka vienintelė išeitis – sutvirtinti tam tikras konstrukcijas ir apdengti.

Tačiau, centro direktoriaus teigimu, tam reikia gauti tvarkybos sąlygas iš Kultūros paveldo departamento, į kurį buvo kreiptasi jau ne vieną kartą. Marinistinės kultūros išsaugojimo centro turimus sertifikatus vis atmesdavo.

"Pasakė, kad mūsų sertifikatai netinkami, nes nėra pripažįstami Kultūros paveldo departamento. Klausėme, kas gali išduoti tokį sertifikatą. Atsakė, kad Lietuvoje nėra nė vieno atestuoto medinio laivo restauratoriaus, kuris galėtų patikrinti projektą ir dalyvauti laivo restauravimo tvarkybos darbuose", – pasakojo B.Markevičius.

Jo teigimu, padėtis – be išeities.

"Norint stabilizuoti laivą, reikia gauti leidimą. Leidimą gali išduoti tik atestuotas specialistas, kurio Lietuvoje nėra. Pripažinti kitos šalies specialistą taip pat nėra galimybės, nes ta pripažinimo procedūra – labai ilga. Tai yra visiškai užburtas ratas", – kalbėjo B.Markevičius.

Kilis dar tvirtas

Negana to, buvo susidurta su dar viena problema.

Pasak dabartinio jachtos savininko, uždengti laivo negalima ir todėl, kad nėra žinomas žemės, ant kurios stovi jachta, savininkas.

"Negalime uždengti laivo, nes tai ne mūsų žemė. Dėl to kreipėmės į Mažosios Lietuvos istorijos muziejų, tačiau ten pasakė, kad ši žemė ne jų. Tada kreipėmės į Klaipėdos savivaldybę, iš kurios sulaukėme tokio pat atsakymo", – piktinosi pašnekovas.

Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centro direktorius neslėpė, kad vis tiek viliasi, jog laivą pavyks išsaugoti.

"Jis jau prastovėjo šimtą metų ir dar nesubyrėjo, o laivas miršta tada, kai netenka kilio. Kol kas šios jachtos kilis tvirtai laikosi", – tvirtino B.Markevičius.

Įžvalga: jachtos savininko B.Markevičiaus manymu, lieka vienintelė išeitis – sutvirtinti laivo konstrukcijas. Tačiau įgyvendinti tokius ketinimus nevalia, nes tam reikia leidimų, kurių neįmanoma gauti. (Asmeninio Barto Markevičiaus archyvo nuotr.)

Tačiau neslėpė, kad pagalbos iš valstybinių institucijų jau nebesitiki sulaukti. Taip pat piktinosi, kad laikas švaistomas bandymui susikalbėti su biurokratais, kai būtų galima stabilizuoti vieną ar kitą objektą.

"Sakyčiau, didžiausia gėda yra pačiai Klaipėdai, kad ji neranda vietos laivų eksponavimui, nors yra uostamiestis", – sakė savininkas.

Jachtą įamžino daina

Jūrinės istorijos ir kultūros klubo "Budys" vadovas Kostas Frankas teigė, kad šis laivas turi didingą istoriją.

Jo teigimu, ši jūrinė jachta, pastatyta 1922 m. Suomijoje, pirmiausia buvo pavadinta "Turo" vardu.

"Kitais metais šiai jachtai bus lygiai šimtas metų, bet jūs negalvokite, kad kas nors pastebės. Niekam tai nerūpi", – neslėpė K.Frankas.

Pasak jo, jachtą prieš karą iš Suomijos esą nusipirko Vilniaus merginų skaučių klubas.

1934 m. liepos 29 d. Lenkijoje ši 12 m ilgio jachta perkrikštyta nauju vardu "Grażyna". Teigiama, kad ji skirta septynių žmonių įgulai, joje buvo visa reikalinga įranga plaukioti jūroje.

Lenkijos šaltiniai teigia, kad iki Antrojo pasaulinio karo jachta naudota lenkų skautų jūreivystės mokymams.

Jachta ir jos išlaikymas buvo finansuojamas iš skautų savanoriškų įnašų. Savo dalį turėjo ir tuometis Silezijos vaivada Michałas Grażyńskis, iš kurio ir kilęs vardas "Grażyna".

Teigiama, kad laivas turėjo keturias bures, kurių bendras plotas – 76,5 kv. m.

Ši jachta Lenkijoje tapo tikra legenda. Apie ją 1935 m. vieno audringo kruizo po Baltijos jūrą dalyvė Maria Bukarówna net parašė dainą "Pod żaglami "Grażyny" (liet. po "Gražinos" burėmis), vėliau išpopuliarėjusia kaip "Pod żaglami "Zawiszy".

Viena šios dainos versijų ir šiais laikais vis dar yra populiari. Interneto "YouTube" kanale yra sulaukusi per 84 tūkst. perklausų.

Apie šią istorinę jachtą Maria Appelt išleido ir knygą, kuri taip pat vadinasi "Pod żaglami "Grażyny". Vienas jos leidimų pasirodė 1997 m. Poznanėje.

Naujas vardas – lyg patyčios

Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiams subombardavus Gdynės uostą, "Grażyna" buvo atgabenta į tuometį Mėmelį.

Čia sovietmečiu ji jau pavadinta "Krasnaja zvezda" (liet. raudonoji žvaigždė).

Įamžino: M.Appelt apie istorinę jachtą parašė knygą, kuri vadinasi taip pat kaip ir daina – "Po "Grażynos" burėmis". (allegro.pl nuotr.)

Lietuvos marinistinės kultūros išsaugojimo centro direktorius B.Markevičius stebisi, kaip niekam neužkliūva sovietinis kažkada buvusios legendinės jachtos pavadinimas.

"Ar nėra makabriška situacija, kai uostamiesčio centre stovi Lietuvos kultūros registro saugomas objektas, kurio pavadinimas – "Krasnaja zvezda"?" – klausė centro direktorius.

Plaukiojo pirmoji kapitonė

Anot B.Markevičiaus, jachta "Grażyna" Baltijos jūrą perplaukė iš Trakų kilusi Jadwiga Wolffowa-Neugebauerowa, kuri yra pirmoji pasaulyje moteris, gavusi jachtos kapitono laipsnį. Įgulą taip pat pirmąkart sudarė vien moterys.

"Žiūrint per laiko prizmę, viskas yra sumalama į vieną vietą. Dabar sunku pasakyti, ar Jadwiga Wolffowa buvo lenkė, ar vis dėlto lietuvė. Mes darome prielaidą, kad tai buvo lietuvių skautė. Nepaisant to, kad lenkai tuo metu buvo okupavę Vilniaus kraštą, lietuviai gi nebuvo ištremti", – samprotavo B.Markevičius.

Apie J.Wolffową-Neugebauerową žinių nėra daug.

Teigiama, kad kapitono licenciją ji gavo 1933-iaisiais. Po metų ji jau vadovavo "Grażynos" įguloms ir rengė skautų plaukiojimus po Baltijos jūrą.

J.Wolffowa-Neugebauerowa legendinės jachtos kapitone buvo iki 1935 m.

Tais laikais tai buvo itin nepaprastas dalykas ir net savotiškas laikmečio pasiekimas, nes moterų į laivų įgulas neįleisdavo dėl vyravusių papročių ir prietarų.

Iš Sibiro – į Japoniją

Antrąja "Grażynos" kapitone tapo išskirtinio likimo skautų judėjimo veikėja Jadvyga Skąpska-Truscoe. Jachtos kapitone ji buvo nuo 1935 iki 1939 m.

Apie J.Skąpska-Truscoe žinių yra daugiau. Ji gimė 1907 m. rugsėjo 13 d. Sibire, o mirė 1996 m. spalio 12 d. Didžiojoje Britanijoje.

Šaltiniuose nurodoma, kad tai skautų aktyvistė, pirmųjų vandens stovyklų Lenkijoje iniciatorė ir pirmųjų buriavimo kruizų organizatorė. Vadovavo moterų įguloms, tarp jų – ir "Grażynos", kuri apibūdinama kaip pavyzdinė lenkų moterų buriavimo jachta.

XIX a. į Tolimuosius Rytus buvo tremiami 1831 ir 1863 m. sukilimų dalyviai. Tokių tremtinių palikuonio duktė užaugo lenkų našlaičių namuose Vladivostoke.

Vaikams ten buvo leista užsiimti vandens sportu, o 1917-aisiais susikūrė ir Sibiro skautų būrys, kuriam priklausė tada 10-metė J.Skąpska.

Niūriais Rusijos pilietinio karo laikais, 1919 m., padedant Raudonajam Kryžiui, lenkų vaikai laivais buvo atgabenti į Japoniją, atvyko į Tokiją ir Osaką. Teigiama, kad juos šiltai sutiko pati imperatorienė Sadako Kujō.

Kai Lenkija atgavo nepriklausomybę, vaikai grįžo į savo kilmės šalį. Sudėtingą lenkų vaikų grąžinimo operaciją globojo ne tik įvairios organizacijos, bet ir Józefas Piłsudskis bei JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas, o išlaidas padengė Japonijos vyriausybė.

J.Skąpska baigė Varšuvos Centrinį kūno kultūros institutą ir 1930 m. buvo paskirta į skautų štabo Kūno kultūros skyriaus buriavimo skyrių.

Stovyklų metu merginos plaukiodavo burlaiviais.

1935 m. tapusi "Grażynos" kapitone, J.Skąpska šia jachta iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios kas dvi savaites vykdė mokomuosius kruizus. Ji vadovavo pirmosioms lenkų moterų įgulų jūrinėms kelionėms, taip pat į Daniją ir Švediją (1937 m.).