Klausinėja to paties

"Jau baigiu pamiršti savo tikrąjį vardą. Kartą ligoninėje ilgai pralaukęs eilėje taip ir nebuvau pakviestas, nes darbuotoja nesugebėjo jo ištarti", – atsiminė Jamaika.

Nuolat besišypsantis 33-ejų A.Achouras uostamiestyje – apie septynerius metus ir, skirtingai nei dauguma kitų atvykėlių, puikiai kalba lietuviškai.

Gal todėl, kad išskirtinio dėmesio tunisiečiui mūsų šalyje netrūksta. Daugumai smalsuolių įdomu, ką egzotiškos išvaizdos vyras veikia Lietuvos pajūryje.

Dažniausiai žmonės prašo kartu nusifotografuoti, paliesti susivėlusius dredus ir užduoda vienodus klausimus: kuo vardu, iš kur atvyko, ar patinka Lietuvoje.

"Jaučiu į mane nukreiptus aplinkinių žvilgsnius, tačiau patyčių dėl rasės nesu patyręs. Tiesa, kartais tas dėmesys būna įkyrus. Kadangi dirbu padavėju, turiu atsakinėti į tuos pačius lankytojų klausimus. Sezono metu jų būna šimtai, turbūt net kantriausiajam įgristų kartoti tą pati per tą patį", – šyptelėjo pašnekovas.

Neretai jis sulaukia ir komplimentų dėl savo gero lietuvių kalbos mokėjimo.

Dažnai girdžiu, kad Klaipėdoje daug metų gyvenantis rusas taip gerai nekalba lietuviškai, kaip aš.

"Dažnai girdžiu, kad Klaipėdoje daug metų gyvenantis rusas taip gerai nekalba lietuviškai, kaip aš", – prasitarė A.Achouras, dažniau vadinamas Jamaika. Išmokti lietuviškai jam padėjo žmona, be to, jis dažnai žiūri televizorių, daug bendrauja darbe.

Nustebino sniegas

Tunisietis puikiai prisimena tą 2009-ųjų dieną, kai pirmą kartą apsilankė Lietuvoje ir palietė sniegą.

"Buvo labai gili žiema, jei gerai pamenu, spigino 20–25 laipsniai šalčio. Tuo metu Tunise – beveik 40 laipsnių karščio. Įsivaizduokite, kaip keistai jaučiausi. Gerai, kad žmona man patarė į lagaminą įsimesti šiltesnių drabužių, tai nespėjau mirtinai sušalti", – įsijautęs pasakojo pašnekovas.

Pirmoji viešnagė atmintyje išliks dar ilgai. Beveik tris mėnesius Jamaika lindėjo namuose, nes išeiti į lauką, jo žodžiais, buvo keista. Ir, suprantama, labai labai šalta.

Vedė lietuvę

Jamaika yra kilęs iš Hamameto – poilsiautojų pamėgto kurortinio miesto šiaurės rytų Tunise.

Augo keturių vaikų šeimoje, o baigęs mokyklą nutarė studijuoti su viešbučiais ir turizmu susijusią specialybę – rengė nuotaikingus pasirodymus, vaidino, užimdavo atostogautojų vaikus.

Su klaipėdiete Vilma jis susipažino 2008 m. savo gimtajame mieste. Kaip dauguma to krašto gyventojų, dirbo viešbutyje, kur atostogoms buvo apsistojusi lietuvė.

"Sutikau Vilmą restorane. Pradėjome bendrauti, o po beveik pusės metų draugystės apsimainėme žiedais. Vestuvės įvyko Tunise. Jei myli, nėra ko laukti. Jau beveik aštuonerius metus esame kartu", – skaičiavo vyras.

Tunisas – musulmoniška arabų valstybė Šiaurės Afrikos Viduržemio jūros pakrantėje. Ten pagrindinis vietinių pragyvenimo šaltinis – nenutrūkstantis turizmas, kitaip tariant, pramogos ir linksmybės. Todėl daugumai kyla klausimas, ar Lietuvoje A.Achouro neužklumpa gimtinės ilgesys.

"Labai pasiilgstu. Hamamete nebuvau dvejus metus. Ten liko mano mama ir du broliai. Dar vienas brolis su žmona šiuo metu gyvena Prancūzijoje. Prieš trejus metus mirė tėtis, tuo metu buvau Lietuvoje ir negalėjau greitai sugrįžti. Bilietai į Tunisą buvo per brangūs, kainavo beveik 3 tūkst. litų", – atviravo vyras.

Biurokratinėse pinklėse

Jamaika kartais pasvajoja, kad jo mama su broliais kada nors galėtų atvykti pas jį į Lietuvą. Nors puikiai susivokia, kad migrantams prasigyventi čia nelengva.

Savo ateitį sieju su Lietuva.

"Norėčiau atsivežti savo jaunesnį brolį, bet kitataučiams sąlygos Lietuvoje labai sudėtingos. Kad gautum nuolatinio gyventojo statusą, reikia įveikti biurokratines kliūtis, daug popierizmo. Ir dabar, per septynerius čia praleistus metus, turiu tik leidimą laikinai gyventi ir dirbti. Dėl to mano galimybės veikti labai ribotos. Bandysiu ieškoti pagalbos Vilniuje esančiame Migracijos departamente. Savo ateitį sieju su Lietuva ir noriu būti visavertis šios šalies pilietis", – tvirtino tunisietis.

Nepaisant biurokratinių trukdžių, gyventi Lietuvoje jam patinka. Klaipėdoje jis susirado draugų, pažįstamų, su kuriais leidžia laisvalaikį.

"Kiek teko girdėti, Lietuvoje per visą šį laiką buvo penki, gal šeši tunisiečiai. Klaipėdoje, mano žiniomis, jų nėra. Turiu vieną draugą iš Alžyro, kuris ketverius metus gyvena uostamiestyje ir vairuoja autobusą. Visai atsitiktinai susitikome prekybos centre. Išgirdau jį kalbant arabiškai, pasisveikinau, taip ir pradėjome bendrauti", – prisiminė pašnekovas.

Rado svajonių darbą

Įsitvirtinti Lietuvoje tunisiečiui nebuvo lengva. Iš pradžių Jamaika sporto klube dirbo treneriu, o kai pramoko kalbos, įsidarbino bare.

Akivaizdu, kad vyras – itin gabus kalboms.

"Pirmi metai buvo sunkiausi. Negalėjau iš karto įsidarbinti restorane, nes nekalbėjau lietuviškai. Kai kurie darbdaviai reikalaudavo ir rusų kalbos, kurią, gyvendamas Klaipėdoje, irgi spėjau pramokti. Dar suprantu arabiškai, prancūziškai, angliškai, labai nedaug itališkai ir lenkiškai. Juk į viešbutį, kur dirbau Tunise, turistai atvyksta iš įvairių pasaulio šalių, reikėdavo kažkaip su jais susikalbėti", – aiškino Jamaika.

Tačiau lietuvių kalba, kaip pastebėjo, – pati sunkiausia: "Jei labai pavargstu, viską pamirštu", – tarstelėjo jis.

Vasarą tunisietį galima sutikti Šventojoje, o šaltuoju metų laiku jis – padavėjas viename uostamiesčio restorane.

"Trejus metus turėjau terminuotą darbo sutartį sporto klube. Bet greitai mokiausi ir po kelerių metų įsidarbinau netoli jūros esančiame bare. Labai dėl to džiaugiuosi, nes tai – mano svajonių darbas. Jame aš pailsiu. Tenka daug bendrauti su žmonėmis, linksminame lankytojus, rengiame įvairius pasirodymus. Žiemą dirbu restorane", – pasakojo optimizmo nestokojantis Jamaika.

Mitai ir realybė

Vyras nustemba, kokių keistų stereotipų apie jo tautybės žmones turi susikūrę lietuviai. Nors, kaip daugelis tunisiečių, yra musulmonas ir išpažįsta islamą, savo žmonos mesti krikščionybę neskatina.

"Kadangi Tunisas daug metų buvo Prancūzijos kolonija, esame gana laisvi. Nereikia aklai tikėti viskuo, kas rodoma per televiziją. Tarkime, kad moterys ten neturi jokių teisių. Priešingai, pas mus moterys yra vertinamos labiau už vyrus. Mano žmonai nereikia dėvėti tradicinių apdarų ar kitaip keisti savo aprangos. Aš savo ruožtu niekada negalėčiau jos išduoti ar turėti kitų moterų", – tikino Jamaika.

2011 m. Tunise vyko perversmas. Ši musulmoniška Viduržemio jūros valstybė, nuvertusi ilgametį šalies diktatorių, įkvėpė sukilimus visame regione ir paskatino Arabų pavasario revoliucijas.

Po ilgai trukusių ginčų 2014 m. buvo priimta naujoji šalies konstitucija, kuri laikoma viena pažangiausių arabų pasaulyje. Dvejus metus rengtas dokumentas įtvirtino tikėjimo laisvę ir moterų teises.

Per šį laikotarpį šaliai teko susidurti su dideliu nedarbu, protestais, teroristinėmis atakomis, politinėmis žmogžudystėmis bei politiniais veikėjais, kurie labiau rūpinosi savo karjera, o ne tuo, kad būtų parengta konstitucija.

"Žiniasklaidos galia labai didelė. Sekiau visus įvykius internetu, skaičiau apie susišaudymus, labai bijojau, kad Tuniso iš viso nebeliks. Skambinėdavau mamai ir klausdavau, ar viskas gerai. Net grįžau į gimtinę, kad savo akimis įsitikinčiau – viskas po senovei, saulė šviečia kaip švietusi, oro uoste pilna žmonių, važiuoja taksi, problemų tarsi nebūta. Žinoma, daugumos negerų dalykų plika akimi nepamatysi", – samprotavo A.Achouras.

Ir dabar jam skaudu girdėti apie visame pasaulyje garsiai eskaluojamą pabėgėlių krizę, tačiau gyvenimas, jo žodžiais tariant, juda į priekį.

"Apskritai, lietuviams reikėtų daugiau šypsotis. Visi gyvenime patiriame sunkumų. Nepaisant to, aš neapkraunu kitų savo problemomis. Ką tai pakeistų?" – retoriškai klausė migrantas.

Palygino kainas

Per tuos septynerius metus Lietuvoje vyras keliskart buvo patekęs į konfliktines situacijas. Kartą įtartinas vaikėzas jį pasekė iki namų. Laiptinėje nutaikęs tinkamą progą plėšikas įrėmė peilį ir pareikalavo pinigų.

"Nieko negalėjau padaryti, todėl griebiausi psichologinės taktikos. Iškart pastebėjau, kad nepažįstamasis – labai jaunas, todėl pasakiau, kad jį pažįstu. Labai nustebo, kai prakalbau lietuviškai, ir išsigandęs pabėgo", – juokdamasis prisiminė.

Ne tokios juokingos jam atrodo lietuviškos kainos.

Jei anksčiau Tunise su 10 eurų kišenėje galėdavo gyventi savaitę, tai dabar, jo žodžiais, su tokia suma Lietuvoje nieko nenuveiksi.

"Tunise nebrangu, kilogramas vištienos kainuodavo du eurus. Nežinau, kaip yra dabar, tačiau anksčiau minimali alga per mėnesį siekdavo apie 150 eurų. Tiek gaudamas jau galėjau normaliai gyventi. Ypač kai tavęs nesmaugia mokesčiai, susimoki už vandenį, elektrą, ir viskas. O čia žmogui sunku", – įsitikinęs A.Achouras.

Vyras vis dar negali atsitokėti, kaip staiga po euro įvedimo Lietuvoje brango prekės ir paslaugos.

Tikras siaubas – kas buvo litais, dabar eurais.

"Tikras siaubas – kas buvo litais, dabar eurais. Kartais aplankau brolį Prancūzijoje, tai ten kainos, išskyrus būsto nuomą, mažesnės nei Lietuvoje. Nors minimalus atlyginimas Prancūzijoje siekia 1,3 tūkst. eurų. Nenuostabu, kad brolis gyvena puikiai ir pinigų neskaičiuoja: turi butą, naują automobilį, gali dažnai skraidyti į Tunisą", – akcentavo Jamaika.

Kaip bebūtų, savo sprendimo likti Lietuvoje tunisietis nesigaili, nes turi mėgstamą darbą, supa draugiški žmonės. Dabar didžiausias jo noras – gauti ilgalaikį leidimą gyventi šalyje.