Keli tūkstančiai tremtyje gimusių vaikų, amžinojo įšalo žemėje besigalynėjančių su skurdu ir utėlėmis, sunkiai įsivaizduojančių, kad sodai žydi ir vaisius mezga ne tik rojuje. Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis buvo vienas jų. Jis gimė ir ūgtelėjo lietuvių tremtinių Golgotos viršūnėje – už poliarinio rato.

Poliarinė vaikystė

Dabar V.Andriukaitis norėtų, kad Gedulo ir vilties diena – didžiųjų tautos netekčių diena – taptų visuomenės solidarumo, atleidimo už padarytas skriaudas ir susitaikymo diena.

„Šiandieninėje Lietuvoje jaučiuosi taip, tarsi gyvenčiau pafrontės valstybėje – pavargau nuo visuomenės susiskaldymo, nesibaigiančių rietenų, kaltinimų, didėjančios valdžios ir visuomenės priešpriešos. Norėčiau, kad juodu kaspinu prie vėliavos pažymėta diena taptų mūsų valstybėje gyvenančių žmonių vienijimosi, susitaikymo diena“, – sakė V.Andriukaitis.

Jo tėvai, pedagogas ir pašto tarnautoja, su dviem mažamečiais vaikais 1941 m. birželį buvo ištremti į Sibirą prie Uralo, o po metų – nuplukdyti prie Laptevų jūros. Ten buvo siunčiami per Tit Ary, Trofimovsko, Kisiūro, Buluno salų šalčio ir bado pragarus, kur prabėgo ir ankstyvoji Vytenio vaikystė.

„Aš buvau penktas vaikas šeimoje – gimiau tik po dešimties metų nuo tremties pradžios, tačiau šioje platumoje vasarą saulė, kaip ir anksčiau, sukosi ratu 24 valandas – tai poliarinė diena. Rudenį ji artėjo prie horizonto, ir oras vis šaltėjo – artinosi 24 valandų poliarinė naktis, kuri trukdavo visą gruodžio mėnesį. Poliarinės dienos ir poliarinės naktys buvo mano gyvenimo įprasta, normali dalis", – prisiminė V.Andriukaitis.

Atrodė tarsi pasaka

„Kai 1955 m. su šeima persikraustėme į Jakutijos pietus, sugriuvo mano vidinės laiko koordinatės – negalėjau atsistebėti tuo, jog, pavyzdžiui, saulė leidžiasi ir kyla visai kitomis paros valandomis, nedingsta mėnesiui iš horizonto. Pirmą kartą tada išgirdau nuo stulpo prabylantį garsiakalbį, pamačiau sunkvežimį, paragavau obuolio. Šios permainos mums, vaikams, įpratusiems prie atšiauraus Jakutijos klimato, atrodė nuostabios. Kaip gyvenimas Lietuvoje, apie kurį pasakodavo tėvai“, – teigė V.Andriukaitis.

Kai tėvai jam pasakodavo apie Lietuvą, baltais žiedais pavasarį apsipilančias obelis ir slyvas, skanėstus, augančius žemėje ir ant medžių, krūmų šakų, apie medų ir kitus gardumynus, kvapus, miškus ir žolynus, ta tolima tėvų šalis atrodė lyg tikrų tikriausia pasaka, nes tai, ką mažasis Vytenis matė savo ledo gimtinėje, nė kiek nepanašėjo į tą tolimą rojaus šalį prie Baltijos jūros.

Lietuviška „knyga“

Vaikai nekantriai laukdavo iš darbo, žvejybos ar iš šunų kinkinio važnyčiojimo grįžtančių tėvų, tų akimirkų, kai jie vėl ką nors papasakos apie Lietuvą, jaunystės dienas joje, padainuos.

„Iš mamos ranka perrašytų tekstų mokėmės lietuviškų raidžių. Kadangi neturėjome jokių lietuviškų knygų – tik rusiškas ir jakutiškas, mama sąsiuvinyje buvo prirašiusi lietuviškų eilėraščių. Tai buvo mūsų vaikystės lietuviška mokykla, o pirmą tikrą lietuvišką knygą pamačiau Lietuvoje, būdamas septynerių. Tėvai mus tremtyje auklėjo tautiškai, sekė pasakas, sakmes, kalbėjo apie šalį, kurioje gera lyg danguje. Tuo tarpu blakės, utėlės ir tarakonai mums buvo įprastas gyvenimo barakuose užpoliarės Jakutijoje „zoologijos“ fonas. Maža to, tuos mūsų kankintojus priversdavome mus linksminti, pakinkę, pavyzdžiui, armiją tarakonų į „nartas“ – tuščią degtukų dėžutę. Tai būdavo labai smagios lenktynės, teikdavusios mums, vaikams, gerų emocijų“, – prisiminė V.Andriukaitis.

Nelinki likti be Tėvynės

Tremtyje šiaurėje gyveno įvairių tautų žmonės. Vaikai tarpusavyje kalbėjosi gal net septyniomis kalbomis, o namie, žinoma, lietuviškai – to ten niekas nedraudė. Maža to, kiekviena šeima, tauta turėjo savo tradicijas, šventes, maldas.

„Tai matydami, sugyvendami su kitataučiais savo likimo broliais, puikiausiai supratome, kas yra tautiškumas. Gyvendami svetimoje, necivilizuotoje erdvėje, keli tūkstančiai lietuvių sudarė Lietuvą, estai – Estiją, suomiai – Suomiją. Tautinius lietuvių jausmus žadino Maironio, Vinco Kudirkos dainos. Tėvai dainuodavo, o mes, klausydami jų, labai norėjome kada nors sugrįžti į tėvynę. Paradoksas, bet už poliarinio rato ištremti iš Lietuvos žmonės, ko gero, jautėsi labiau lietuviai, nei dalis dabar gyvenančiųjų gimtinėje Lietuvoje. Nejaugi reikėtų iš kai kurių atimti trumpam Tėvynę, kad suprastų, kas ji yra ir ką tai reiškia? Tik aš to niekam nelinkiu“, – apgailestavo V.Andriukaitis.

Pašnekovo nuomone, šiuo metu Lietuvoje labai trūksta Baltijos kelio dvasios, vilties. Trūksta ir tautos vienybės. Todėl, V.Andriukaičio nuomone, būtina baigti visas rietenas, kaltųjų paieškas ir bendromis visų Lietuvoje gyvenančių žmonių pastangomis pastatyti bendrą kryžių visoms netektims atminti ir Viltį gaivinti pagarbos kiekvieno mūsų kančiai dvasia.

Faktai

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą. Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. šios šalies piliečių.

Iki šiol nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus.

Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.

Iš viso per 1940–1953 metus iš Lietuvos į tremtį ir GULAG‘o lagerius buvo išvežta daugiau nei 280 tūkst. žmonių.