Senelio pėdsakas – Lietuvoje
– Įdomu sužinoti apie jūsų lietuviškas šaknis.
– Mano senelis, tėčio tėvas, buvo lietuvis, jo pavardę, gautą per savo tėvą, turėjau ir aš iki 23 metų. Ją pakeičiau, kai ištekėjau. Labai gaila, bet apie savo senelį mažai ką žinau. Mano tėčiui buvo vos aštuoneri, kai 1938 metais senelį Rusijoje suėmė ir sušaudė. Kodėl ir kaip jis apsigyveno Rusijoje, galima tik spėlioti. Žinau, kad dirbo portjė vienoje Sočio sanatorijoje. Mano tėtis gimė Krasnodare, būtent ten senelis ir buvo suimtas. Jo šeima nė nežinojo, kas jam atsitiko, namiškiai ilgai galvojo, kad jis ištremtas. Tik po daugelio metų sužinojome, kad buvo sušaudytas netrukus po suėmimo. Tikėtina, kad žuvo tik todėl, kad buvo lietuvis, svetimšalis. Žinau, kad rusiškai jis kalbėjo su akcentu. Šeimoje išliko pasakojimas, kad senelis buvo labai įdomaus likimo žmogus, jis buvo parašęs didelę prisiminimų knygą apie savo gyvenimą, kurią skyrė savo sūnui, mano tėčiui, bet suimant NKVD paėmė visus jo raštus ir sunaikino. Po daugelio metų gavome dokumento kopiją, kurioje buvo parašyta, kad dalyvavo kontrrevoliucinėje latviškoje nacionalistinėje diversinėje ir teroristinėje organizacijoje. Kaltinimą paliudijo ypatingoji „troika“, o tai įrodo kaltinimų absurdiškumą. Visas senelio turtas buvo konfiskuotas. O 1955 metais senelis buvo reabilituotas neįrodžius kaltės. Kad ir kiek ieškojau, žinių apie jį Lietuvoje nepavyko rasti. Paaiškėjo vienintelis faktas – buvo kilęs iš Panevėžio rajono. Tai liudijantį dokumentą gavau archyve, kuris tapo pagrindu man gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
– Gal tėtis pasakojo ką nors apie senelį?
– Iš jo sužinojau, kad senelis, gimęs 1890 metais, iš savo tėvų namų išvažiavo būdamas viso labo 13-os. Pasirodo, nesutarė su pamote. Žinau, kad kurį laiką dirbo Latvijoje. Senelio dokumentuose buvo parašyta Iosif Iosifovič, galima spėti, kad jo vardas buvo Juozas. Aš nuo mažens žinojau, kad turiu lietuviškas šaknis, Rusijoje niekas nesugebėjo teisingai parašyti mano pavardės. Dabar jau žinau, kad Meškonis yra vyriška pavardė, bet ten nebuvo supratimo, kad mergaitė turėtų kitaip vadintis. Kadangi ryšiai labai seniai nutrūko, jokių giminaičių aptikti nepavyko. Pasaulyje yra labai daug Meškonių, bet nė vienas kalbintas nieko nežinojo apie mano senelį.
Namiškė: dabar Olgos namuose laukia tik kurilų bobteilų veislės katė Zemfira. / Vestos Jašinskaitės nuotr.
Perspektyvos ten nėra
– Esate gyvenusi ir Suomijoje?
– Mano antrasis vyras buvo pantomimos artistas. Du dešimtmečius jis gastroliavo Tarybų Sąjungoje, „perestroikos“ metu buvo išvykęs į Ameriką, o kai grįžo, mes įsigijome namą ir šešerius metus kartkartėmis gyvenome Suomijoje, prie pat sienos su Rusija. Nuo Peterburgo buvo vos pora šimtų kilometrų. Po to porą metų gyvenome Vengrijoje. Dar vėliau sugalvojome nuolat apsigyventi mentaliteto požiūriu mums artimesnėje Lietuvoje.
– Kokį įspūdį jums paliko Suomija?
– Labai patiko. Tai nuostabi šalis socialine prasme. Nuo tų laikų turiu daug draugų suomių.
– Koks jūsų ryšys su menais?
– Esu baigusi menų akademiją Peterburge, tapau menotyrininke, prieš tai – muzikos koledže fortepijono specialybę. Toks išsilavinimas man labai pravertė. Daug metų Peterburgo universitete Menų fakultete dėsčiau meno istoriją. O dar prieš tai „perestroikos“ laikais trejus metus dirbau žurnaliste daugelyje leidinių. Įgijau didžiulę patirtį šiuolaikinio meno srityje. Daug metų kūriau projektus, kurių metu mene įsisavindavome naująsias technologijas.
Nusprendžiau, kad turiu gyventi.
– Kas jus sieja su suomiais?
– Būtent Suomijoje įvairiausiose kūrybinėse dirbtuvėse mokėmės visokiausių technologijų. Labai įdomu buvo išmokti pasigaminti rankų darbo popierių ir iš jo kurti kūrinius. Mokėmės spaudos grafikos ir daugybės kitų įdomių, naujų dalykų. Rusijoje tokių galimybių niekada nebuvo. Jei kas ir turėjo įrangą panašiems dalykams, kitų kūrėjų neprileisdavo. Labai įdomiai klostėsi mano pažintys su suomių kūrėjais. Visiškai atsitiktinai susipažinau su viena menininke, kai paaiškėjo, kad mes abi gimėme tame pačiame suomių miestelyje. Mat mano tėtis buvo karo gydytojas ir mano gimimo metu mūsų šeima gyveno pasienyje su Suomija. Ši mano bičiulė atsiuntė eksponavimui mano modernaus meno galerijoje nuostabius darbus iš popieriaus. Su drauge panorome išmokti šios technikos, važinėjome į Suomijoje rengiamas kūrybines dirbtuves.
– Kokių turėjote planų kuriant meną?
– Mano pažintys su užsienio kūrėjais plėtėsi ir galiausiai 2003 metais Peterburgo jubiliejaus proga aš surengiau naujųjų technologijų festivalį. Mes kūrėme draugystės tiltus su kitų šalių menininkais, šie saitai plėtėsi ir stiprėjo. Tada turėjome vilčių, kad ir mes, kaip suomiai, švedai ar olandai, kursime, dalyvausime renginiuose, sulauksime pripažinimo ir būsime vyriausybės remiami. Akivaizdu, kad nieko panašaus neįvyko, visos viltys žlugo. Tai – politika, ji sprendžia savo problemas, o jos nesusijusios su kultūra. Peterburge buvo labai daug žmonių, kurie bandė veikti kažką panašaus, kaip menininkai užsienyje. Galiausiai visi jie išvažiavo iš Rusijos, nes ši valstybė nemato jokios naudos iš kultūros vystymo, jokios perspektyvos ten nėra. Net galvoti apie tai skaudu. Bet tai ne vieninteliai skaudūs mano gyvenimo įvykiai.
Neteko artimiausiųjų
– Ar kalbate apie artimus žmones?
– Pradėsiu nuo to, kad, kaip sakiau, antrą kartą buvau ištekėjusi už mimo. Mūsų šeima buvo neįprasta, nes mano vyro brolis buvo vedęs mano dukrą. Romaną Shustrovą pažinojau labai seniai, bičiuliavomės, jis buvo menininkas, darėme bendrus projektus. Jis buvo ypatingas papjė mašė meistras, kūrė lėles. Peterburge 2012 metais jo darbas „Peterburgo angelas“ laimėjo mažųjų miesto skulptūrų konkurse. Romano sukurtas žmogelis su knyga rankoje sėdi ant suoliuko atkaltės Izmailo sode prie Fontankos upės. Skulptūra tapo miesto simboliu, prie jos rikiuojasi eilės norinčių nusifotografuoti. Beje, dukrą Mariją su Romanu supažindinau aš, ji tapo Romano mokine. Nepaisant 26 metų skirtumo, jie pamilo vienas kitą. Pradžioje nuo manęs savo santykius slėpė. Tuo metu aš susipažinau su Romano broliu, pantomimos artistu Aleksandru, ir po kiek laiko aš už jo ištekėjau.
– Jūsų pasakojimo pradžia – romantiška. Tik ar tęsinys toks pat?
– Galiausiai mūsų ketvertas buvo kaip viena neperskiriama šeima. 17 metų mes buvome visur ir visada kartu. Jaunystėje mano vyras pasirodymų metu atlikdavo daug akrobatikos elementų, todėl buvo patyręs daug traumų, kaulų lūžių. Kai mes su Saša pradėjome drauge gyventi, išryškėjo patirtų traumų pasekmės, prireikė ne vienos operacijos, jis dažnai sirgo. 2018 metais mudu Klaipėdoje nusipirkome butą ir jau gyvenome čia, o 2020 metais atvažiavome į Peterburgą dar vienai operacijai. Ir čia mus visus užklupo kovidas. Pirmasis užsikrėtė mano vyras. Mes nė nesupratome, kuo jis serga. Slaugydami jį užsikrėtė jo brolis Romanas, aš ir mano dukra. Aleksandras mirė, po trijų savaičių netekome jo brolio. Mano dukrą ši netektis taip paveikė, kad ji susirgo depresija. Daug mėnesių nuo jos nesitraukiau, man taip pat buvo be galo sunku būti ten, kur netekome brangiausių žmonių. Lyg tyčia atėjo laikas gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje kortelę. Marija mane patikino, kad jai viskas gerai, ir aš galiu ramiai važiuoti. Išvykau. Buvo lygiai metai, nuo Romano ir Aleksandro mirties, kai mano dukra pasirinko išeiti iš gyvenimo.
Atminimas: Romano Shustrovo skulptūrėlė, pavadinta liūdnuoju angelu, vėliau Peterburge virto paminklu nuo kovido mirusiems gydytojams. / Vestos Jašinskaitės nuotr.
– Likote visiškai viena?
– Mano mamai jau buvo 91-eri, atsivežiau ją į Klaipėdą. Nors tokio amžiaus žmogui apsiprasti naujoje vietoje sunku, jai labai patiko jaukus ir ypatingą istoriją turintis miestas, netoli esanti jūra. Šių metų balandį išlydėjau anapilin ir ją. Man tai buvo labai skaudi patirtis, mačiau jos išėjimą. Visų mano artimųjų pelenai išbarstyti jiems mielose vietose. Kapų nematome prasmės turėti. Kas juos prižiūrės? Viena mano sesuo gyvena Naujojoje Zelandijoje, dukterėčia – Australijoje. Tai artimiausios mano giminaitės.
Muziejuje – šviesa ir tvirtybė
– Kaip jums dabar sekasi po tokių skaudžių netekčių?
– Pasirinkimo neturiu. Galėčiau sėdėti ir verkšlenti. Nusprendžiau, kad turiu gyventi, nieko jau nebepakeisi. Atvirai pasakius, trejus metus vartojau vaistus, sunkiai susivokiau aplinkoje. Todėl kilo problemų, pavyzdžiui, nepastebėjau, kada baigėsi vairuotojo pažymėjimo galiojimas. Skaudu, kad asmeninės aplinkybės visiškai neįdomios valdiškoms institucijoms.
– Ar Klaipėdoje turite su kuo bendrauti?
– Taip. Viena draugė – unikalus žmogus – ornitologė visiškai atsidavusi savo pašaukimui, stebuklingai mokanti bendrauti su augalais, vabzdžiais, paukščiais. Kartą po mano laiptine radome mamos paliktus neseniai gimusius šešis ežiukus. Bičiulė juos užaugino, pipete maitindama katės pienu. Susipažinau su keliais menininkais, dalyvavau keliuose projektuose, kūrybinėse akcijose.
– Ar su Peterburgu jus dar sieja kokie saitai?
– Kai įvyko tie siaubingi dalykai, apie kuriuos pasakojau, ir aš atvažiavau į Peterburgą laidoti savo dukros, jos ir Romano dirbtuvėse, kur jiedu kūrė ir gyveno, liko daugybė jų darbų. Nusprendžiau šioje dirbtuvėje įsteigti muziejų, baigiau kai kuriuos Marijos pradėtus daryti kūrinius, nors nežinojau, kokią idėją dukra turėjo. Mano draugės padėjo įgyvendinti šią idėją. Pavadinome jį Peterburgo angelų muziejumi. Jis tapo labai populiarus, be jokios politikos, neigiamų emocijų, vien šviesa ir tvirtybė. Lapkritį bus minima šio muziejaus trejų metų sukaktis. Kartu bus atidengiama dar viena skulptūra, pagal paskutinį, nebaigtą Romano darbą.
Vestos Jašinskaitės nuotr.
Jaučia kraujo ryšį
– Ar kūryba jums suteikia galimybę čia išgyventi?
– Klaipėdoje turiu kelis mokinius, kuriuos mokau groti pianinu. Viena mergaitė – iš mano namo. Tai ukrainiečių šeimos vaikas. Pas mane pradėjo lankytis vos penkerių. Aš labai laiminga, kad šiemet ji įstojo į muzikos mokyklą. Labai įdomu dirbti su suaugusiais žmonėmis, kurie trokšta išmokti groti. Akivaizdu, kad jie tai daro savo malonumui.
– Ar čia yra jums patinkančių renginių?
– Atradau vasarą Kretingos bažnyčioje vykstantį senosios muzikos festivalį, Plungėje – M. Oginskio festivalį, vargonų muzikos festivalį Klaipėdos Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje. Rusijoje negalėjau nė svajoti apie ką nors panašaus, o čia juose galima lankytis dar ir nemokamai.
– Gal radote čia ir daugiau įdomios veiklos?
– Vos atvažiavusi į Klaipėdą pradėjau mokytis lietuvių kalbos ir Raudonojo Kryžiaus rengiamuose kursuose susipažinau su mokytojomis Erika ir Alina. Kažkada Suomijoje lankiau chorą, todėl, kai išgirdau, kad Alina dainuoja chore, paprašiau ją nusivesti ten ir mane. Tada nežinojau, kad „Cantare“ yra geriausias mieste choras, bet mane priėmė. Dar nemokėjau lietuvių kalbos, stengiausi išsiversti tekstus. Repeticijos tapo milžinišku stimulu mokytis kalbos. Dabar esu visavertė choro narė, man nusišypsojo laimė šiemet dalyvauti Dainų šventėje, tai buvo nepakartojamas potyris ir laimė. Taip pajaučiau lietuvių kalbos melodiką. Dainuojant pasąmonėje kirba mintis – mano senelis kalbėjo šia kalba. Jaučiuosi kur kas labiau lietuvė nei tie, kurie visą gyvenimą gyvena šioje šalyje ir neturi lietuviškų šaknų. Su siaubu matau žmones, kurie gyvendami čia nemoka lietuvių kalbos ir yra priešiški viskam, kas lietuviška.
Naujausi komentarai