Sužavėjo baletas

– Gimėte ir baigėte mokyklą Sibire, kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Baigusi studijas Omske gavau paskyrimą į Klaipėdą. Čia atvykau būdama 21-erių ir iškart pradėjau dirbti bendrovėje "Klaipėdos laivų remontas" kaip gimnastikos trenerė. Organizuodavau mankštas darbuotojams, kurios anksčiau būdavo privalomos.

– Ar visa jūsų vaikystė prabėgo Sibire? Ką veikė jūsų tėvai?

– Sibire pragyvenau iki įstojimo į universitetą. Buvau vienturtė, tėvelis dirbo anglių šachtoje, o mamytė, kuri – labai išsilavinusi moteris, buvo ekonomistė.

– Kuo jus sužavėjo gimnastika?

– Nuo pat mažų dienų man neapsakomai patiko baletas. Besimokydama mokykloje viena eidavau į pionierių rūmus, kitaip tariant, moksleivių namus žiūrėti pasirodymų. Juk televizoriaus neturėjome. Ieškojau būdų, kaip priartėti prie baleto. Kurį laiką užsiiminėjau sportine gimnastika, o institute perėjau prie meninės. Tai visiškai skirtingos kryptys. Dabar mano treniruojamos mergaitės, galima sakyti, šoka baletą, nes meninė gimnastika aprėpia daug baleto elementų, labai svarbi choreografija. Treniruočių metu bent vieną valandą skiriu klasikiniam šokiui. Žiūrovams tai gražus renginys, o joms – alinantis darbas.

– Pati jaunystėje šokote?

– Anksčiau buvau nebloga gimnastė, priklausiau Sovietų Sąjungos rinktinei, bet atstovavau ne meninei, kuri apima choreografiją, baletą, muziką, o sportinei gimnastikai.

Močiutės namas – Giruliuose

– Kaip klostėsi gyvenimas atvykus į Klaipėdą? Kur sutikote savo būsimą vyrą?

– Klaipėdoje. Mano vyras buvo jūrininkas, šiuo metu jis yra pensijoje. Tik atvažiavusi į uostamiestį supratau, kad liksiu čia visam laikui, taip patiko. Netgi atrodo, jog tolimi mano giminės yra gimę Lietuvoje. Vėliau į Klaipėdą atsivežiau ir savo tėvus, kurie iki pat dabar gyvena su manimi. Įdomu tai, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, laimėjus rusams, mano senelė buvo atvežta į sugriautą Klaipėdą, kad atstatytų miestą. Jie turėjo namą Giruliuose. Taigi, padirbėjusi "Klaipėdos laivų remonte" perėjau dirbti į "Viesulo" sporto centrą, kur mokiau mergaites sportinės gimnastikos. Kadangi neužteko valandų, pradėjau organizuoti meninės gimnastikos būrelį, kuris vėliau išaugo į klubą "Barbė". Jame mokytis pradeda 4–5 metų būsimos gimnastės. Vėliau, priklausomai nuo jų gabumų, siekių ir perspektyvų, tęsia sportinę karjerą "Viesule" arba ne. Vyresnės merginos į "Barbę" nepriimamos, nes nebūtų vietos treniruotėms. Bėda ta, kad Klaipėdoje mažai sporto salių, o nuomotis patalpas labai brangu. Tiesiog neturime tokių galimybių. Todėl dirbame su viena grupe mergaičių du tris kartus per savaitę. Dukra Viktorija, kuriai dabar 32-eji, pasekė mano pėdomis, irgi yra gimnastikos trenerė. Ji baigė mokslus Klaipėdos universitete, o šiuo metu drauge darbuojamės sporto centre.

– Kaip atrandate talentus, išskirtinius mergaičių gebėjimus?

– Tiesą sakant, reikia ne talento. Reikia daug juodo darbo, disciplinos ir bendrų trenerių, tėvų ir mokinių pastangų. Turime siekti vieno tikslo, tik taip pavyks tapti geriausiomis. Pasitaiko ir ašarų, ir džiaugsmų, kai mergaitės nori pirmos vietos, bet užima ketvirtą. Galime didžiuotis savo mokine – Lietuvos gimnastikos suaugusiųjų čempione Veronika Proncenko. Mat šiame sporte dalyvauti suaugusiųjų varžybose merginos gali nuo šešiolikos. Taip pat neseniai Izraelyje vykusiame Europos čempionate gerai startavo Julija Ivanova, jos rezultatai buvo geriausi iš visų lietuvių. Džiaugiamės, kad kol kas Klaipėdos gimnastės rodo geriausius rezultatus šalyje. Treji, ketveri metai būtent uostamiesčio mergaitės buvo pirmos Lietuvoje. Iš pradžių čempione tapo Neda Šerniūtė, vėliau Anastasija Grišanina, o šiuo metu – V.Proncenko. Nė vienai iš jų gauti čempionės titulą nebuvo lengva, treniruojamės kasdien po tris keturias valandas. Čia yra ne "noriu", o "reikia". Ko gero, esu griežta trenerė.

Leidžia valgyti viską

– Kalbant apie griežtą discipliną, ar mergaitėms ribojamas ir maisto racionas?

– Ne, valgyti galima viską, bet po nedaug. Normalu, kad mergaitės mėgsta saldumynus ir torto gabalėlio neatsisako. Tačiau svarbu jausti saiką.

– Su savo auklėtinėmis esate išnaršiusios kone visą Europą, Rusiją. Šįsyk išvykstate į Japoniją. Kas jūsų ten laukia?

– Pasaulio gimnastikos čempionatas, atstovausime Lietuvos gimnastikos federacijai. Važiuoja klaipėdietės V.Proncenko, J.Ivanova ir Miglė Varnaitė iš Kauno. Manau, kad viskas bus gerai ir auklėtinėms pavyks pasiekti gerų rezultatų.

– Tokios kelionės turbūt nėra pigios. Kas jas finansuoja?

– Na, pavyzdžiui, J.Ivanovai kelionės į Japoniją išlaidas apmokėjo mama, V.Proncenko skyrėme lėšų iš klubo "Barbė" iždo. Svarbiausia rasti pinigų lėktuvo bilietui, nes nuvykus į vietą nakvynė viešbutyje ir maitinimas nekainuos.

– Apskritai kalbant, meninė gimnastika yra brangi sporto šaka?

– Labai brangi. Vienas kostiumėlis kainuoja apie 300–400 eurų, o gimnastei neužtenka turėti vienus apdarus. Reikia bent trijų. Mergaitės greitai auga, praeina metai ir jau, žiūrėk, nebetinka. Siunčiamės kostiumus iš Rusijos, Baltarusijos. Taip pat nepigios šokdynės, kaspinai ir kiti gimnastikos atributai, ypač geresnės firmos.

– O kada gimnastės baigia sportinę karjerą?

– Kai kurios nustoja treniruotis tik perkopusios antrą dešimtį, pavyzdžiui, viena mano auklėtinė išėjo būdama 22-ejų, kai išvažiavo į Ameriką. Kitos baigia mokyklą ir meta sportą, bet pilnametystė nėra limitas. Štai viena garsi Ispanijos gimnastė Carolina Rodriguez rodo puikius rezultatus, dalyvauja olimpiadose, nors yra 30-ies. Visada sakiau, kad mes pirmiausia ruošiame ledi, amžius nėra toks svarbus. Pati nustojau sportuoti baigusi institutą.

Olimpiada – kitas lygis

– Kaip Lietuvos gimnastikos federacijos atstovė šiemet teisėjavote Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse. Kodėl į Braziliją vykote būtent jūs?

– Iš Tarptautinės gimnastikos federacijos sulaukėme pasiūlymo deleguoti savo narius ir mane pakvietė. Prieš ketverius metus laikiau egzaminą, kuris būtinas pretenduojant į šią poziciją. Kadangi neblogai sekėsi ir gavau gerą įvertinimą, mane pakvietė. Anksčiau teko teisėjauti Kijeve vykusiame pasaulio meninės gimnastikos čempionate, tačiau olimpiadoje – pirmą kartą. Kai pati sportavau, labai troškau į ją patekti. Deja, neišėjo. Tuomet nutariau olimpiadai paruošti savo auklėtines, bet irgi neišdegė. Na, galiausiai pavyko pačiai teisėjauti.

– Kaip tokio masto renginys atrodo iš vidaus?

– Pačios olimpiados nesulyginsi nei su Europos, nei pasaulinėmis varžybomis. Tai visai kitas lygis. Buvo labai sunku, išties neeilinė patirtis.

– Ar buvote vienintelė teisėja iš Lietuvos?

– Taip. Kalbant apie Baltijos šalis, dar buvo vienas kolega iš Talino. Gyvenome ne Rio de Žaneiro olimpiniame kaimelyje, o atskirai nuo sportininkų ir trenerių. Tiesiog tam, kad neatsirastų papirkimo galimybė. Visos dienos buvo užimtos. Septintą ryto keldavomės, sugrįždavome vėlai, o kambaryje gyvenau viena. Nė nebuvo su kuo normaliai pasikalbėti, pasidalyti įspūdžiais. O galvoje sukosi tiek minčių, patirtų įspūdžių. Turėjome ir ekskursiją po miestą, Brazilija – šalis, kurioje labai jaučiamas atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Tarkime, šalia prabangaus namo su aukšta tvora gali pamatyti visiškai skurdų kvartalą.

– Ką veikiate laisvu laiku?

– Kol turėjau šunį, mėgdavau ilgus pasivaikščiojimus. Auginau Kaukazo aviganį vardu Puma. Turime nuosavą namą netoli Gargždų, tad darbo niekada netrūksta. Taip pat pusantrų metų anūkėlį. Tiesa, sūnus Rygoje baigė universitetą, pagyveno Ispanijoje ir galiausiai susirado darbą Maskvoje. Todėl šiuo metu negyvena Lietuvoje.

Vizitinė kortelė

Gimė 1954 m. kovo 4 d. Sibire, kur baigė vidurinę mokyklą.

Omsko universitete studijavo kūno kultūrą.

Būdama 21-erių atvyko gyventi į Klaipėdą.

Klaipėdos sporto centro "Viesulas" gimnastikos trenerė.

Įkūrė meninės gimnastikos sporto klubą "Barbė".

Vienintelė Lietuvos meninės gimnastikos trenerė, teisėjavusi šiųmetėse Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.

Ištekėjusi, turi du vaikus.