Teks keisti pavadinimą

Užvakar desovietizacijos komisija, remdamasi istorikų pažyma, nusprendė, kad Klaipėdoje S. Nėries vardo gatvė turi būti pervadinta.

Anot komisijos pirmininko Vito Karčiausko, argumentų tokiai išvadai daugiau nei pakankama.

Ir po to, kai savivaldybė gaus Lietuvos gyventojų rezistencijos ir genocido tyrimų centro vadovo raštą, per tris mėnesius turės apsispręsti, kaip uostamiestyje bus vadinama S. Nėries gatvė.

S. Nėries politinio bendražygio L. Giros gatvės pavadinimas turėjo būti pakeistas dar pernai gruodį.

Tačiau Klaipėdos politikai klausimo svarstymą dėl šio sovietinio veikėjo atidėjo.

Esą šioje gatvėje gyvenantiems žmonėms (dienraščio žiniomis, raštą pasirašė apie 10 žmonių) netiko siūlomas istorinis Ernsto Vicherto (Ernst Wiechert) vardas, nors taip ši gatvė buvo vadinama prieškariu.

Tuomet miestiečių tribūnoje prieš tarybos posėdį išstojusi veikėja pareiškė nesutinkanti, kad L. Giros gatvei, kurioje yra vos septyni namai, būtų sugrąžintas istorinis E. Vicherto vardas.

Anot oratorės, pats prūsiškojo laikotarpio Klaipėdos teisėjas ir rašytojas E. Wiechertas tarnavo diktatoriui Otto von Bismarckui.

Ir po tokio pareiškimo miesto politikai šį klausimą atidėjo neribotam laikui.

Dabar jiems teks spręsti klausimą ne tik dėl L. Giros, bet ir dėl S. Nėries gatvės pervadinimo.

Nuostata: anot istorijos mokslų daktaro, klaipėdiečio D. Elerto, asmenys, kurie iš viešos tribūnos postringauja, kad E. Wiechertas buvo žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi jokio supratimo ir nesidomi praeitimi. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Prūsiška žalgiriečių drąsa

Sunku pasakyti, ar Klaipėdos tarybą staiga išgąsdino XIX a. Prūsijos ir Vokietijos politiko pavardė ir jo neapibrėžtos sąsajos su E. Wiechertu,  ar dėl kokių nors kitų priežasčių nenorėta skubėti.

O, pasirodo, Šilutės rajone, Žalgirių kaime, tą, kurį nuolat užlieja vanduo, ir iš viso yra tik keturios gatvės, viena jų pavadinta būtent O. Bismarko vardu.

Vietiniams tai nieko neįprasta, tačiau visai kitai Lietuvai šis faktas į paviršių išplaukė gana tragiškomis aplinkybėmis, kai lygiai prieš mėnesį, sausio 29-ąją, buvo rastas nuskendęs O. Bismarko gatvės gyventojas.

Pasigirdo kai kurių klaipėdiečių svarstymų, ar Žalgirių kaimo gyventojai už mus drąsesni: jie turi O. Bismarcko vardu pavadintą gatvę, o mes ne.

„Nežinau, ar O. Bismarko gatvės Klaipėdoje reikėtų, bet Moltkės liepas būtų galima pasodinti. Otto von Moltke buvo prisidėjęs prie Prūsijos tapsmo Vokietijos imperija. Kažkada Klaipėdoje buvo jo vardu pavadinta gatvė. Tai buvo žinomas žmogus krašte. Be to, ano meto miestiečiai ir kitaip pagerbdavo tą savo herojų, puoselėjo būtent jo vardu pavadintas liepas. Tokia yra istorija. Be abejo, su dabartiniais klaipėdiečiais jokių sąsajų nėra, bet tai rodo tam tikrą istorinį tęstinumą“, – kalbėjo istorikas Dainius Elertas.

Pasak jo, Prūsijos laikų klaipėdiečių sąmonė niekada negrįš, viską pakeitė istorinės, socialinės, kultūrinės aplinkybės, bet esą kodėl gi jų neįtraukus į miesto istorinę atmintį?

„Tai leistų mums suprasti, kad esame didesnio pasaulio dalis. Nes bet koks atsiribojimas, užsidarymas veda prie to, kad mes vieną dieną atsidursime prieš veidrodį ir kalbėsime patys su savimi“, – įsitikinęs D. Elertas.

Kodėl bijoma E. Wiecherto?

Kodėl Klaipėdoje baiminamasi L. Giros gatvę pervadinti į E. Vicherto? Istorikas išskyrė kelis aspektus.

Pirmiausia, nebuvo platesnio šio klausimo pristatymo miestiečiams.

Svarstymai, anot D. Elerto, vyko už uždarų durų, visuomenė nuo pat pradžių į tai įtraukta nebuvo ir apie rezultatą išgirdo iš antrų lūpų, galiausiai viską nubraukė vienas profaniškas pakalbėjimas iš miestiečių tribūnos.

„Jei E. Wiechertas būtų buvęs pristatytas plačiau, jei būtų išversti jo darbai, tarp jų ir skirtas Klaipėdai, pamatytume, kas buvo rašoma apie kraštą iki Ievos Simonaitytės. Be to, jis parašė ne vieną detektyvinio žanro romaną, kuriuos kūrė, remdamasis savo, kaip teisėjo, patirtimi, medžiagomis iš konkrečių klaipėdiečių bylų. Vokietijoje jo romanai priskiriami psichologinio detektyvo žanrui, kurio pradininkas jis faktiškai ir yra“, – teigė D. Elertas.

Pasak istoriko, kad perteiktų psichologinius nusikaltimo motyvus, jis smulkiai aprašė aplinką, analizavo, kodėl taip atsitiko.

Vienas jo romanas, kuriame aprašyti įvykiai Klaipėdoje ir Priekulėje, yra išverstas į lietuvių kalbą ir, D. Elerto teigimu, visai nedėkingai pamirštas.

„Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą. O tie, kurie iš viešos tribūnos postringauja, esą E. Wiechertas yra žmogus, tarnavęs „diktatoriui“ O. von Bismarckui, tiesiog neturi supratimo ir nesidomi praeitimi. Pradėkime nuo to, kad tuomet Klaipėda buvo Prūsijos karalystės, vėliau – Vokietijos imperijos dalis, natūralu, kad visi tarnautojai tarnavo tai imperijai. Galime prisiminti ir Joną Polovinską-Budrį, kuris tarnavo ir karjeros siekė Rusijos imperijoje. Ir ką? Bet jam grįžus jau į Nepriklausomą Lietuvą, jo nuopelnai nenuginčijami“, – dėstė istorikas.

Anaiptol ne diktatorius

E. Wiecherto atvejis esą panašus, tai yra žmogus, kurio vaikystė prabėgo Prūsijos karalystėje, o gyvenimas baigėsi Vokietijos imperijoje, valdant O. von Bismarckui.

„Galiausiai, kalbant apie kanclerį, O. von Bismarckui yra priskiriama socialinio draudimo idėja. Iki to visame pasaulyje socialinio draudimo nebuvo. O. von Bismarckas pasistengė, kad atsirastų aštuonių valandų darbo diena, kad būtų mažinamas vaikų, paauglių ir moterų darbas. Be abejo, jis siekė stabilumo, norėjo, kad socialinės įtampos būtų mažesnės. Tad yra dalykų, kurie verčia jį minėti ir geru žodžiu“, – pabrėžė D. Elertas.

Istorikas neslėpė, kad kancleris siekė unifikuoti imperijos gyventojus, tačiau joje gyvenantys lietuviai galėjo rinkti savo deputatus, siųsti peticijas, ginti savo teises, galėjo dalyvauti municipaliniuose rinkimuose, rengti savo šventes, statyti operas lietuvių kalba.

„Prisiminkime kitą imperiją (Rusijos – A. D.), kur lietuviai viso to negalėjo. Todėl kalbėjimai apie O. von Bismarcką, kaip diktatorių, rodo, kad žmogus net nebuvo atsivertęs enciklopedijos ir pasiskaitęs bendrojo pobūdžio informacijos, jau nekalbant apie istorijos išmanymą“, – pabrėžė istorijos mokslų daktaras D. Elertas.

Krašte – labiau įvertintas

E. Wiechertas (1831–1902) buvo teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi.

Viena žymiausių jo apysakų – „Šaktarpis“ (lietuvių kalba išleista 1929 m., pakartotas leidimas – 1981 m.), jos pagrindu 2000 m. sukurtas meninis filmas „Elzė iš Gilijos“ (rež. Algimantas Puipa).

E. Wiechertas rašė apie lietuvininkus ir propagavo jų gyvenimo būdą Klaipėdoje.

Bet vadovaujantis nelabai aiškia logika, jis buvo susietas su Antrojo reicho „režimu“ ir ketinimai jo vardu pavadinti gatvę sustabdyti.

O, pavyzdžiui, Priekulėje veikia E. Vicherto teatras.

2011 m. buvo įsteigta Priekulės kultūros centro E. Vicherto premija „Jaunasis talentas“, kurios tikslas yra pagerbti ir įamžinti šio žymaus Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo, krašto rašytojo, teisėjo, teatro įkūrėjo atminimą.

„Priekulėje bendruomenė yra labiau homogeniška, vientisesnė, nepaisant to, kad jie irgi labai skirtingi. Tų aktyvių žmonių ratas gal ir mažas, bet jie turi platesnį valdžios palaikymą ir jie atitinkamai gali priimti sprendimus. Klaipėdoje yra žymiai daugiau socialinių ir kultūrinių bendruomenių, bet tai nereiškia, kad Klaipėdoje valdžiai nėra galimybių dirbti su atskiromis suinteresuotomis žmonių grupėmis. Bėda ta, kad savo mieste mes turime valdininkus, kurie linkę valdyti, o tarnautojų nelabai yra“, – apgailestavo klaipėdietis.

Kiek mes dar turime mūsų krašto žmonių, kurie paliko platesnį ano laikmečio miesto vaizdo aprašymą.

Nemokame išnaudoti galimybių?

Pasak istoriko, per stebuklą, Vokietijos piliečio lietuviška pavarde Heinzo Radwillo (kuriam už nuopelnus Klaipėdai 1991 m. suteiktas miesto garbės piliečio vardas) dėka Teatro aikštėje sugrąžinta Anikės skulptūra, paskui atsirado Simono Dacho namai ir mokykla, tačiau apie šį iškilų poetą klaipėdiečiai nelabai daug ką žino, nes per mažai sklaidos.

„Mes turime reikšmingą barokinę figūrą – S. Dachą, bet nemokame jos išnaudoti. Tokių asmenybių Klaipėdoje buvo ir daugiau, tik jie nepelnytai užmiršti. Pavyzdžiui, iškilus Prūsijos istorikas Matas Pretorijus, kuris visą gyvenimą pabrėždavo, kad yra „memelensis“ (klaipėdietis), ir mes jam Klaipėdoje neskiriame jokio dėmesio. Tad, nepaisant, kas būtų miesto valdžioje ar taryboje, vis brukami kažkokie herojai, susiję su sovietine praeitimi arba netolima vakarykšte diena, tačiau tos figūros, kurios mus pakylėtų iki europinio konteksto, kažkodėl nutylimos“, – stebėjosi D. Elertas.

Anot istoriko, jeigu miestiečiams E. Wiechertas būtų deramai pristatytas, net nekiltų klausimo dėl jo vardo gatvės sugrąžinimo.

„O dabar jis pristatomas tarsi koks antiherojus. Žinoma, mums sveika žinoti ir antiherojus, tiesa, jie nėra sektini pavyzdžiai. Bet juos irgi reikia žinoti, nes nežinojimas gimdo nesusipratimus, žinojimas veikia kiek kitaip. Reikėtų kuo daugiau į panašias diskusijas įtraukti visuomenę, gaila, kad mūsų mieste nesusiformavo tradicija kalbėtis su žmonėmis. Bandymų buvo, bet nepavyko“, – apgailestavo D. Elertas.