Klaipėdietis Aurimas Miknius, kuriam netrukus sueis 28 metai, neatlygintinu kraujo donoru save gali vadinti jau aštuonerius metus. Biofizikos bakalauro ir Techninių informacinių sistemų magistro studijas Klaipėdos universitete baigęs vaikinas tikina, kad donorystė jo gyvenimui suteikia prasmę, motyvuoja ir padeda jaustis naudingam.

Paskatino netektys

– Kada pirmą kartą padovanojote kraujo? Kokie įspūdžiai liko atmintyje?

– Apie donorystę galvojau dar mokykloje. Tačiau kadangi mano gimtasis miestas yra Telšiai, apie tokią galimybę tuo metu buvo galima tik pasvajoti. Pirmą kartą kraujo daviau dar 2005 metais, kai įstojau į Klaipėdos univesitetą. Matyt, kaip ir kiekvienas žmogus, darantis kažką naujo bei nepatirto, jaučiau jaudulį ir nežinomybę, tačiau kartu ir stiprų norą nesustoti. Pamenu maloniai keistą savijautą po procedūros, nes žinojau, kad kažkam galėjau padėti.

– Ar esate skaičiavęs, kiek kartų tapote neatlygintinu kraujo donoru?

– Niekados nesistengiau skaičiuoti, bet kiekvieną kartą nuėjus duoti kraujo medicinos darbuotojos primena, kelintą kartą atvykstu. Be to, donoro kortelėje kaskart yra nurodomas tas aukojančiam žmogui malonus skaičiukas, kurį vis norisi didinti ir didinti.
– Kas paskatino paaukoti kraujo?

– Tikrai negalėčiau išskirti vieno vienintelio gyvenimo atvejo ar priežasties, kodėl nusprendžiau tapti donoru, nes jų yra daug. Viena tokių – artimų žmonių mirtys: mamos, močiutės, draugų, kita – pilietiškumo, patriotiškumo ugdymas, trečia – suvokimas, kad gyvybė yra neįkainojama.

Mitus paneigė

– Kaip tai tapo gražia tradicija? Ar dažai duodate kraujo?

– Tradicija tai tapo, matyt, jau po pirmo karto. Užsibrėžiau tikslą – kol galiu ir leidžia sveikata bei aplinkybės, kas tris mėnesius sistemingai duosiu kraujo.

– Visuomenėje galima išgirsti visokių mitų. Vieni sako, kad dažnai kraujo duoti negalima. Ką galėtumėte atsakyti į tokias kalbas?

– Sustabarėjusioje visuomenėje sklando daugybė mitų. Juos griauti ir yra mūsų jaunos bei laisvos kartos pareiga. Aš pats girdėjau visokių kalbų ir prietarų, bet visus juos labai paprastai padėjo paneigti bakalauro biofizikos studijos, kurių metu daug dėmesio buvo skirta žmogaus organizmo sistemų darbui.

Moralinis pasitenkinimas

– Kodėl pasirinkote aukoti neatlygintinai? Daugelis bando iš šio užsiėmimo gauti ir finansinę naudą.

– Man net nekilo minčių apie pinigus. Tarsi savaime suprantamas dalykas – gyvybė neįkainojama. Greičiausiai tokį požiūrį suformavo keli mano buvę ir savo darbui atsidavę mokytojai.

– Teko skaityti, jog gyvenime susidūrėte su onkologine mamos liga ir jos netektimi. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą ir požiūrį į žmogaus sveikatą?

– Tai sustiprino mano charakterį, požiūrį ir motyvavo siekti užsibrėžtų tikslų. Nelinkėčiau to niekam, bet taip susiklostęs gyvenimas ir skaudžios patirtys labai užgrūdino, paruošė svarbiausiam žmogaus tikslui – gyvenimui.

– Kas jums yra kraujo aukojimas?

– Tai – galimybė! Galimybė realizuoti save, galimybė padėti kitam, galimybė tikėti ateitimi.

– Kokią naudą jums duoda kraujo aukojimas?

– Naudą? Tai teikia moralinį pasitenkinimą, stiprina pasitikėjimą savimi. Juokaudamas sakau, kad aukojant kraują kaskart tarsi įsimylint suplazda drugeliai širdyje.

Pavyzdžiai – užkrečia

– Ar žmonės jau suvokia donorystės svarbą, jos idėją, mintį?

– Dabar žmonės mokosi suprasti ir suvokti donorystės sąvoką. Tik nedidelė dalis žmonių tai daro „iš idėjos“, nes daugeliui stimulas ar impulsas tapti kraujo donoru būna artimojo nelaimė.

Tikiuosi, jog ateinanti jaunoji karta ne tik supras, bet ir pradės propaguoti neatlygintiną donorystę ir kiekvienas galintis bus donoras savanoris.

– Kaip paskatinti žmones tapti neatlygintinais kraujo donorais?

– Tikriausiai yra tik vienas būdas – kalbėti apie neatlygintiną kraujo donorystę ir savo darbais rodyti pavyzdį. Ne veltui sakoma, kad darbais reikia pagrįsti savo žodžius ir kad geri darbai yra geriausia liga, kokia tik gali sirgti žmogus.

– Daugelis neduoda kraujo, nes paprasčiausiai bijo. Iš savo praktikos turbūt galite pasakyti, kokios tai baimės ir kaip jų atsikratyti?

– Baimių yra daug ir įvairių. Vieni labai bijo pamatyti kraują, kiti – adatos dūrio, treti – kad bus silpna po procedūros. Lengviausia nugalėti šias baimes – motyvuoti save, jog tu gelbsti gyvybes, ir stoti į kovą akistaton su savo sąmonės ar pasąmonės demonais.

– Kiek ilgai dar planuoji būti donoru?

– Tikiuosi juo būti kaip įmanoma ilgiau. Viskas priklausys nuo mano organizmo sveikatos, kuri ir nulems tolimesnę ateitį.

– Kas gali tapti kraujo donoru?

– Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, savanoriškai duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių. 17 metų asmuo gali tapti kraujo donoru tik turėdamas notaro patvirtintą tėvų sutikimą arba į kraujo centrą atvykęs su vienu iš tėvų ar globėju. Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kilogramų.

– Kokius dokumentus privalo turėti kraujo donoru norintis tapti žmogus?

– Žmogus, norintis duoti kraujo, privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – asmens tapatybės kortelę, pasą ar vairuotojo pažymėjimą.

– Kaip pasirengti kraujo donorystei?

– Prieš duodamas kraujo donoras privalo būti pailsėjęs, pavalgęs. Negalima kraujo duoti nevalgius, nes tai gali sukelti silpnumą. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių: mineralinio vandens, sulčių, arbatos. Nepatartina duoti kraujo po įtempto darbo, naktinės pamainos.

– Ar teigiamą Kell antigeną turintis žmogus gali būti kraujo donoras?

– Kell antigeną turintis asmuo gali būti kraujo donoras.

– Kaip įvertinama būsimojo kraujo donoro sveikatos būklė?

– Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą. Gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę. Kraujo donoru leidžiama tapti įvertinus žmogaus sveikatos būklę.

– Kiek kartų per metus galima duoti kraujo?

– Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – penkis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.

– Kaip elgtis po kraujo davimo?

– Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 valandas, jo negalima drėkinti. Kraujo davęs donoras turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių. Labai retai dėl jaudulio prieš procedūrą, adatos dūrio baimės, nepailsėjus ar nepavalgius kraujo davimo metu ar po procedūros gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna. Jei pajutote nors vieną iš šių simptomų, nedelsdami pasakykite tai kraujo centro specialistams. Jie pasirengę jums padėti. Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo. Davus kraujo rekomenduojama daugiau nei įprastai vartoti skysčių, valgyti lengvą maistą, nepatariama gerti stipraus alkoholio.