Apie darbą

Darbas mano gyvenime reiškia labai daug. Nes jame yra visko – netekčių, skrydžių, pakilimų, nuopuolių. O aktoriaus darbas tarsi visa tai sugeria. Ypač kai išeini į sceną, virpantis nuo savo problemų ir net užtinusiomis nuo ašarų akimis, bet pasigirsta spektaklio muzika ir ta scena tarsi pasiima dalį tos tavo širdgėlos. Darbas padeda ištverti gyvenimą. Galiu teigti, jog būtent darbas man padėjo viską pakelti, nes gyvenimo skausmo išgyventi teko tikrai daug.

Apie šeimą

Šeima – ypač svarbus dalykas. Man teko laimė gyventi ne tik su mylimu žmogumi, bet jis man buvo ir artimas draugas, sielos bičiulis. Susilaukėme dviejų sūnų. Tačiau su pirmuoju vyru po 17 metų išsiskyrėme ir man tai buvo didelė netektis. Po to jis tragiškai žuvo. Po penkerių metų sutikau nuostabų žmogų – Laimutį Uksą. Man jis buvo tarsi dovana iš aukščiau, mes tapome šeima ir kartu išgyvenome 20 metų. Liūdna, bet ir Laimučio jau pusšeštų metų nebėra tarp mūsų. Jis man buvo gyvenimo džiaugsmas ir parama. O dabar esu laiminga su jaunąja karta dirbdama teatre – jaunesnysis sūnus Mantvydas yra Klaipėdos dramos teatro techninio padalinio vadovas, jo žmona, mano marti – Renata Idzelytė, puiki aktorė, turi daug vaidmenų. Didžiausias džiaugsmas – mažasis anūkas Ričardas. Mes visi labai gražiai sutariame.

Apie pomėgius

Kas yra pomėgiai? Kai mano darbe buvo prastovos, o jų tam tikru metu buvo nemažai, ypač kai teatras laikinai buvo perkeltas į Žvejų rūmus, taip nutiko, kad vaidmenų aš neturėjau. Ir tada ėmiau rengti savo kūrybinius vakarus, atsidaviau poezijos skaitymui. Skaičiau Rabindranato Tagorės, Henriko Nagio, Justino Marcinkevičiaus, Maironio eilėraščius. Dabar savo eilės laukia Rainerio Marijos Rilkės kūryba. Be to, po muzikinių spektaklių juk likdavo dainos. Aš tuose vakaruose galėdavau ir skaityti poeziją, ir dainuoti. Po spektaklio "Marlene", pamenu, vyras Laimutis pasakojo, kaip, pabudęs naktį, išgirdo mane miegančią vokiškai dainuojant. O aš juk tos kalbos nemoku. Savo kailiu esu patyrusi, kai į mane labai persismelkdavo vaidmuo, vykdavo kažkas nenusakomo. Po dviejų "Marlene" premjerų susilaužiau koją lygiai toje vietoje, kaip ir kažkada Marlene Dietrich. Kai po to gavau iš Amerikos jos dukters apie ją parašytą knygą ir pamačiau Marlenes nuotrauką su tuo gipsu, supratau, ką reiškia taip įsijausti. Turbūt fantomas kažkur iš viršaus persismelkė: "Jei nori pabūti manimi, būk iki galo." Šitai profesijai aš pašvenčiau savo gyvenimą ir tikrai žinau, kad tai – mano. Galbūt man ne viskas pavyko taip, kaip kitiems, bet aš iki šiol bandau.

Apie Klaipėdą

Gimiau Vilniuje, bet mano tėveliai ten gyveno labai trumpai. Vyko karas, tada Vilniuje dar buvo vokiečiai. Paskui mes kėlėmės iš vietos į vietą – į Molėtų apylinkes, į Debeikius, į Žaslius, į Panevėžį, į Kaišiadoris. O Klaipėdoje aš gyvenu 52 metus. Taigi Klaipėda yra mano miestas. Unikali vieta gal dėl to, kad jūra šalia, kuri nuplauna daug nuoskaudų, žmogus atsigauna, jis tampa stipresnis, pasisemia jėgų. Čia yra aišku, kas yra kas. Čia kiekvienas žmogus – kaip ant delno, ne taip, kaip Vilniuje, kur jie galbūt prisitaiko, apsimeta kažkuo, kaip televizijoje, kur laidų nešiotojas vaizduoja režisierių. O Klaipėdą man geriausiai atspindi Vytauto Brenciaus eilės: "Mūsų jūra ir mūsų likimai / Supuoja mus už druska apšerkšnijusių rankų, / Lyg ką tik užgimusius, / Kol jų pavydžiai neperskiria krantas."

Gyvenimo kredo

Reikia labai daug patirti, kol pagaliau suprasi, kad būtina tapti mažesniu. Ir tada suvoksi gyvenimo vertę be formulių, be apsimetinėjimo. Ir būsi toks, koks esi – atviras ir tikras.

Apie Metų klaipėdietę

Man labai graži ši iniciatyva. Tada miestas sujunda, žmonės balsuoja, kalba apie Metų klaipėdietę. Yra labai malonu, kad klaipėdiečiai prisimena kitų gerus darbus. Ir tos moterys išties visos vertos šio titulo.