Daugiau nei prieš dešimtmetį narkomanijos liūno dugnu braidžiojęs klaipėdietis Vladislavas Pocius prisipažįsta, kad jei ne kadaise jį sukrėtęs motinos poelgis, kažin ar būtų sugebėjęs išsilaisvinti iš priklausomybės. Šiandien vyras pats tiesia pagalbos ranką nuo kvaišalų priklausomiems lietuvių emigrantams Anglijoje.

Įkūrė centrą emigrantams

„Žmogus vis tiki, kad jis gali kontroliuoti priklausomybę. Tačiau visas gyvenimas gali subyrėti akimirksniu. Man atrodė, kad tai tik nekalta pramoga, o netrukus aš jau buvau prasiskolinęs, prasidėjo vagystės, smurtas. Žiemą leidau laiptinėse ant kojoms valytis skirto kilimėlio, glausdamasis prie radiatoriaus. Daug kartų mėginau kabintis į gyvenimą, bet ir vėl „atkrisdavau“. Vieną dieną mama man padavė virvę ir pasakė, kad manęs šeima daugiau nebenori priimti. Tai buvo taškas“, – apie savo paties gyvenimo lūžį prabilo jau 12 metų narkotikų nevartojantis V.Pocius.

Dabar klaipėdietis vadovauja vieninteliam Londone lietuviams emigrantams įkurtam priklausomybės ligų reabilitacijos centrui "Alfa" ir padeda bedaliams.

„Pačiam teko patirti įvairių nuopuolių. Kartu su priklausomybe sekė manipuliacijos net pačiais artimiausiais žmonėmis, buvo melo ir apgavysčių. Tuo metu už vagystes ir nusikaltimus man buvo tekę pabuvoti visuose Klaipėdos policijos karceriuose – izoliatoriuose“, – širdį atvėrė Londone gyvenantis 37-erių V.Pocius.

Vienuoliai nepriėmė

„Mano pirma dozė buvo išmėginta tuomet, kai vieną vakarą, užuot atnešusi degtinės butelį, draugė parnešė folijos lankstinuką. Tada labai pykau, kodėl neparnešė butelio. Bet pirmą kartą parūkius heroino, kitą dieną neskaudėjo galva“, – prisiminė vyras.

Buvęs klaipėdietis tikino, kad potraukis narkotikams atsirado nejučia.

„Pats organizmas reikalauja dozės. Atrodo, jog gali padaryti viską, kad tik patenkintum tą kūno poreikį. Tačiau po patirtų baisiausių išmėginimų atėjo laikas, kai reikėjo pasirinkti – arba gyventi, arba mirti“, – prisipažino vyras.

Apsisprendęs išsivaduoti iš narkotikų, uostamiestyje rimtos pagalbos jis negavo.

„Kreipiausi į vienuolius pranciškonus Kretingoje. Jie buvo ką tik įkūrę savo centrą. Tačiau ten tebuvo 6–7 vietos ir visos jos buvo užimtos. Tuomet pagalvojau, jei jau Dievas prieš mane, tai kas man gali padėti?“ – prisiminė V.Pocius.

Tuomet prieglobstį vyras rado vienoje Kauno bendruomenėje.

Į Londoną – pinigų skoloms

Kadaise buvęs nustumtas į užribį, dabar V.Pocius gerai supranta, kiek svarbi yra pagalba nuo kvaišalų priklausomiems žmonėms.

„Viename reabilitacijos centre kurį laiką dirbau socialiniu darbuotoju. Mano draugas pasiūlė atvažiuoti padirbėti į Angliją. Norėjau išmokėti savo skolas. Pradžioje dirbau statybose. Bet pamačiau, kad Londone lietuviai susiduria su ta pačia bėda, kurią patyriau namuose“, – tikino vyras.

Pasak jo, Anglijoje priklausomybę nuo kvaišalų turinčiam žmogui suteikiama gyvenamoji vieta, jie gauna  metadono, o kaip žmogus toliau kapstysis – niekam nerūpi.

Užsienyje įkūręs reabilitacijos centrą lietuviams, V.Pocius išgirdo begalę širdį veriančių istorijų.

„Anglijoje mes turime didelę bėdą, bet labai mažas patalpas. Metams galime priimti 13 žmonių. Šiuo metu pas mus gyvena 12 lietuvių, – pasakojo V.Pocius. – Jei žmogus tikrai apsisprendė išsivaduoti nuo priklausomybės, jam būtina atsiriboti nuo įprastos aplinkos, senų draugų, keisti mąstymą ir įpročius.“

12 mėnesių programai pasiruošęs žmogus turi pereiti 4 etapus.

Pirmojo, trunkančio 2 mėnesius, etapo metu buvusiam narkomanui draudžiama bendrauti su aplinkiniais.

„Tai – nekontaktinė fazė. Siekiama, kad galvoje nurimtų minčių chaosas, žmogus turi atgauti ramybę. Antrame etape, kuris trunka 4 mėnesius, žmogus gali 4–5 valandoms su daugiau pažengusiais centro gyventojais išvykti į miestą“, – apie centro programą pasakojo vyras.

Centro gyventojai lanko paskaitas, daug sportuoja ir keliauja.

Trečiajame 4 mėnesių etape savaitgaliais galima išvykti pas šeimą. Ketvirtajame etape žmogui padedame integruotis į visuomenę, surandamas būstas, ieškoma darbo.

„Į priklausomybės liūną patenka įvairiausi žmonės. Vieni lietuviai Anglijoje patyrė vaiko netektį. Tuoj pat atsirado draugas, kuris pasiūlė narkotikų. Kitų priežastys būna įvairios – nelaiminga meilė, nuopuoliai, praradimai“, – kalbėjo V.Pocius.

Išgelbės nutraukti ryšiai

Neseniai pirmagimio susilaukęs V.Pocius kuria planus visam laikui su šeima sugrįžti į Lietuvą ir pradžiai baigti vidurinę mokyklą.

Vyras jau žino, kuo čia užsiimtų – Marijampolėje įkūrė dar vieną reabilitacijos centrą, kuriam dabar vadovauja jo bičiulis.

V.Pocius įsitikinęs, kad reabilitacijos centrai nuo narkotikų priklausomiems žmonėms turėtų būti kuo atokiau nuo jų įprastinės gyvenamosios aplinkos.

„Jei žmogus neturi įgūdžių, per pirmąjį pusmetį gali vėl sugrįžti prie senų įpročių. Gydytis savo gimtajame mieste yra labai sunku. Visi draugai, pažįstami ir narkotikų taškai – čia pat.

Sunku net praeiti pro gerai žinomas laiptines. Todėl aš priklausomybės norintiems atsikratyti klaipėdiečiams patariu važiuoti gydytis kuo toliau nuo savo namų", – tikino V.Pocius.

Reabilitacijos – į kitas apskritis

Tačiau uostamiesčio gyventojai ir neturi kito pasirinkimo. Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovas Liudas Andrikis pripažino, kad mūsų mieste nėra nė vieno reabilitacijos centro buvusiems narkomanams.

„Mūsų centre teikiama tik sveikatos priežiūros paslauga. Tačiau nėra aišku, kas toliau, kur žmogus turi gauti reabilitaciją? Narkomanas yra ištraukiamas iš užburto rato, bet tolimesnės pagalbos Klaipėdoje  šiems žmonėms nėra“, – kalbėjo L.Andrikis.

Priklausomybės ligų centro darbuotojai tikino, kad po maždaug pusantro mėnesio, praleisto jų globoje, pacientus tenka siųsti į Kėdainių, Kauno, Šiaulių ar kitus rajonus, kur yra įkurti reabilitacijos centrai.

Spacialistai pasakojo, kad kelis tokius centrus šalyje yra įkūrę su priklausomybe praeityje kovoję žmonės.

„Jei ne tokios bendruomenės, mūsų darbas nebūtų užbaigtas iki galo. Lietuvoje nėra sistemos, kuri realiai padėtų ištrūkti iš priklausomybės“, – pastebėjo centro vadovas.

Kvepia reorganizacija

Pasigirdus politikų iniciatyvai penkis šalyje veikiančius priklausomybės ligų centrus sujungti į vieną bendrą, specialistai ėmė svarstyti, kiek realiai pasikeis padėtis.

„Vienas valstybės išlaikomas reabilitacijos centras veikia Vilniuje, tačiau jau pasigirdo kalbų, kad socialiniai darbuotojai jame neva tris mėnesius negauna atlyginimų. Psichosocialinė pagalba gali likti tik gairėse“, – svarstė L.Andrikis.

Uostamiestyje veikiantis Priklausomybės ligų centras neturėtų patalpų ir lėšų reabilitacijai.

„Vieninga politika sprendžiant šią problemą yra būtina, tačiau kol kas Vyriausybės nutarime numatytos lėšos tik Vilniaus centrui“, – tikino L.Andrikis.

Šiuo metu Klaipėdos priklausomybės ligų centre gydoma 40 pacientų. Per metus jų skaičius gali siekti ir iki 100.

„Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tai skaičius žmonių, kurie tikrai apsisprendė gydytis. Problemos mastai yra kur kas gilesni“, – aiškino įstaigos vadovas.

Prieš dvejus metus Priklausomybės ligų centrui pradėjęs vadovauti L.Andrikis nusistebėjo susipažinęs, kokias patalpas valdo įstaiga.

„Mūsų centras įsikūręs pirmajame daugiabučio namo aukšte, o ketvirtame pastato aukšte gyvena butus nusipirkę gyventojai. To paties pastato penktame aukšte veikia stacionaras. Patalpų katastrofiškai trūksta. Kai psichologas priima kabinete pacientą konsultacijai, kolega turi išeiti už durų. Situacija yra apverktina“, – pripažino L.Andrikis.

Pasak mediko, kitą kartą Priklausomybės ligų centro darbuotojų entuziazmą palaiko tik viena kita sėkmės istorija. Darbuotojai mena vieną klaipėdietį, kuris artimųjų kone prievarta buvo atvežtas į centrą. Mažai vilčių teikęs pacientas, visų nuostabai, sėkmingai įveikė detoksikaciją, pakeitė gyvenimo būdą, susirado darbą ir atrado kitokį gyvenimą.