Iš girios – į kabinetą

– Sutapimas, jog pokyčiai jūsų karjeroje vyksta kas šešerius metus. Ar labai skiriasi buvęs darbas Šernuose nuo dabartinio Kretingoje?

– Tiesa, 2010 m. tuomečio Kretingos miškų urėdo A.Baranausko iš Lenkimų buvau perkeltas į Šernų girininkiją, kur dirbau iki šių metų. Naujoje vietoje jaučiu didesnę atsakomybę – vis dėlto tenka vadovauti ne vienai, o keturiolikai girininkijų. Dvylika jų yra žemyno – Skuodo, Kretingos, Klaipėdos rajonų teritorijoje, kitos dvi priklauso Kuršių nerijai. Faktiškai tai yra visas pajūris: nuo Mažeikių iki Šilutės. Taigi, laukia nauji iššūkiai. Anksčiau tekdavo daugiau laiko praleisti miške. Tapus Kretingos miškų urėdu atsirado daugiau biurokratinių reikalų, organizacinės veiklos. Žinoma, stengiuosi neatitrūkti ir nuo gamtos, kuri man – labai svarbi. Iš kabineto mane vis traukia atgal į mišką.

– Kas jame yra tokio magiško, mistinio, jog taip nesinori palikti?

– Miškas man padeda atitrūkti nuo išorinio pasaulio ir pasijausti gamtos dalimi. Kartu su savimi veduosi ir dukrytę Austėją, kuriai šiuo metu septyneri. Vaikas jau spėjo atsidžiaugti žvėreliais, yra mačiusi bebrą, briedį, elnią ir daugelį kitų. Nors nesu užkietėjęs medžiotojas ir retai ką nors nušaunu, tačiau šis užsiėmimas man irgi yra savotiškas atsipalaidavimo nuo kasdienės rutinos ir įtampos būdas.

– Gal ir jūsų tėvų veikla kaip nors susijusi su gamta?

– Ne, visoje giminėje esu vienintelis ir pirmasis miškininkas. Ir dabar nė vienas iš brolio vaikų ar pusbrolių neplanuoja juo būti. Račalių kaime, kur gimiau ir užaugau, miškelis buvo už gero puskilometrio nuo namų, su mama ar seserimi dažnai eidavome grybauti. Brolis, kuris už mane 19 metų vyresnis, yra agronomas. Gal tai šiek tiek nulėmė mano sprendimą. Iš pradžių dvejojau, kur stoti, o dabar šio savo sprendimo visiškai nesigailiu. Pakliuvau ten, kur ir turėjau būti.

Vos nesibaigė tragiškai

– Dauguma miško nepažįstančių žmonių turi įvairių baimių. Kokių įsitikinimų turite jūs?

– Vienas jų yra susijęs su Visų Šventųjų diena. Lenkimuose, taip pat Šernų girininkijoje yra daug apleistų ar mažai kam žinomų karių, gyventojų kapinaičių. Pavyzdžiui, 1831 m. sukilėlių kapinės. Yra ir tūkstančio metų senumo senkapių. Todėl tradiciškai lapkričio 1-ąją uždegu žvakutę už visus toje girininkijoje palaidotus žmones. Turime ir laukinių gyvūnėlių kapinių. Šernuose jų yra net keletas: priešais Lėbartų kapines, taip pat pačiame miške, atsiranda ir trečia vieta. Žmonės atvažiuoja šeimomis, su vaikais, ašaroja, lanko savo augintinius, net stato kryželius su vardais, gimimo ir gyvenimo pabaigos metais. Galbūt tai kelia šypseną, bet kai kuriems yra nepaprastai svarbu. Juk vaikui nepasakysi, kad išmetei jo mylimą šunelį į konteinerį. Taip atsiranda savotiška kultūra, gal net vertėtų pagalvoti apie oficialias gyvūnų kapines. Taip pat širdis vis traukia į pirmąją darbovietę – Lenkimus, kur teko išgelbėti skęstančią mergaitę. Ta vieta man taip ir liko ypatinga, kelia nostalgiją.

– Už šį jūsų žygdarbį tuometis šalies prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Kaip viskas buvo?

– Tai nutiko Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Tik ką su žmona Žaneta buvome įsigiję dviračius ir birželio 1-ąją nutarėme juos išbandyti. Skuodo rajone esančiuose Lenkimuose, netoli girininkijos, yra įrengta poilsiavietė. Anksčiau ten buvo seni tvenkinukai, kuriuos urėdija sutvarkė, išvalė, suremontavo žmonių poilsiui. Žaneta pavargo ir grįžo namo, o aš nutariau miške apsukti dar vieną ratą. Kadangi pasitaikė graži, saulėta diena, užsukau į tą poilsiavietę. Joje pamačiau žaidžiančius du berniukus ir mergaitę. Mano paties nuostabai mergaitė plaukiojo vandenyje, kuris buvo gana vėsus. Širdį apėmė keistas nerimas. Kai vėl atsisukau, mergaitė buvo dingusi, tik pamačiau iš vandens kilstelėjusią plaštaką. Sunkiai atsimenu, kas vyko vėliau. Žinau tiek, kad nusimečiau batus ir, ko gero, su rūbais šokau į tvenkinį. Vaiko kūnas jau buvo apie pusantro metro nugrimzdęs į dugną. Sugriebęs ją ištraukiau į krantą. Buvo beveik be sąmonės. Greitai atlikau dirbtinį kvėpavimą, ir po poros bandymų mergaitė atsigavo. Kaip vėliau paaiškėjo, septynerių metų vaikas toli gražu nesimaudė – berniukai sumąstė paišdykauti, pagriebė jos lankelį ir įmetė į vandenį. Na, o mergaitė šoko pasiimti. Visiškas atsitiktinumas, kad ten atidūriau, nes tuo metu poilsiavietėje lankytojų nebuvo. Nuo to laiko su mergaite, kuri šiuo metu jau yra paauglė, jos mama palaikome gerus santykius.

Medžiai – irgi pensininkai

– Kas dabar labiausiai kelia nerimą miškininkams? Su kokiais pavojais susiduria gamta?

– Jų yra nemažai – šiukšlinimas rekreacinėse, gyvenamosiose zonose. Tačiau kelerius metus iš eilės pastebime gerų pokyčių, ypač kai sodų bendrijose buvo įvestas privalomas šiukšlių išvežimas. Kita baimė, susijusi su žmonių gausa, yra gaisrai. Ši problema aktuali Kuršių nerijai ir Klaipėdos priemiesčiams, nes, bent jau kol kas kaimiškose vietovėse gaisrų pavyksta išvengti. Juk miške kas pusšimtį metrų vietų rūkymui neįrengsi. Jei mieste rūkalių nesukontroliuoja, tai kaip miške juos suvaldysi? Tačiau, palyginti su tuo, kas dėjosi anksčiau, akivaizdu, kad žmonės tampa sąmoningesni. Dažnas išsiveža savo šiukšles ir dar surenka svetimas. Ir degtindarių miške neberandame.

– Ar sulaukiate "žaliųjų" priekaištų dėl kertamų miškų?

– Vienas pagrindinių valstybės siekių – didinti miškingumą, ypač ūkininkų nedirbamų žemių teritorijose. Dažnas kokius nors pokyčius pastebi tik tada, kai nukertama jam pažįstama miško dalis. Tokiu atveju žmonėms stengiamės paaiškinti, kad miškas turi ne tik augti. Jis, kaip ir žmogus, sulaukia pensijos – 70–120 metų, priklausomai nuo medžio rūšies. Tuomet mediena yra vertingiausia. Vadovaujamės principu: jeigu mišką iškirtai, būk mielas, žmogau, jį atsodink. Privalome tai padaryti ne vėliau kaip per trejus metus. Malonu, kad ir privatus sektorius pradeda tuo rūpintis. Dažniausiai atsodiname 5 proc. daugiau ploto nei iškertame. Taip pat nemažai investuojame į atsodintų naujų miškų apsaugą, medelių priežiūrą. Kai 1998 m. pradėjau mokytis Lietuvos žemės ūkio universitete, šalies miškingumas buvo apie 29,7 proc. Šiandien jis siekia beveik 33 proc. Žmonės turi suprasti, kad irgi yra vartotojai ir dažniausiai tie, kurie labiausiai piktinasi, yra ne ką taupesni už kitus.

Erkės – ne baubas

– Ar atsiranda norinčiųjų apsigyventi miške? Turbūt tai nėra legalu?

– Tai kone kasdienis klausimas – norinčiųjų gyventi miške, kaip ir ant jūros kranto, yra labai daug. Tačiau tai neįmanoma. Tikimės, kad įstatymai nepasikeis, nes priešingu atveju netektume daug miško. Yra pasitaikę atvejų, kai buvo pradėtos nelegalios statybos miške, tačiau, kiek žinau, nė vienam dar nepavyko.

– Per ilgą laikotarpį, praleistą giriose, miško žvėrių turbūt nebijote. O kaip dėl erkių?

– Prisipažinsiu, nors miškuose šių žvėrių daugėja, bet man dar neteko matyti vilko. Tiesa ir tai, kad dauguma miške nesirodo vien dėl to, kad bijo erkių. Mano nuomone, ta baimė virto į didelį baubą. Tiesa, šį pavasarį buvo tikras erkių bumas, grįžęs iš miško ant rūbų rasdavau net po 10 ar 15. Tačiau nė viena man nebuvo įsisiurbusi. Neprieštaraučiau faktui, jog tuose gąsdinimuose slypi komercija ir noras pasipelnyti.

– Kas jums padeda orientuotis miške?

– Visoje Lietuvoje jie yra suskirstyti į maždaug 25–50 hektarų miško kvartalus ir turi savotišką adresą, pavyzdžiui, 6 kvartalas, 15 sklypas. Nepaisant to, žmonės vis tiek patenka į kuriozines situacijas. Kartą išbėga į kelią vyras, mojuodamas rankomis: ir pats pasiklydo, ir žmonos neberanda. Klausiu, kurioje vietoje jie išsiskyrė. Žino tik tiek, kad miške, kuris – gal 2 tūkst. ha ploto. Gerai, kad žmona turėjo mobilųjį, šiaip taip atsekėme. O vieną vakarą jau visai temstant išlekia vyriškis, rankose – pilni kibirai grybų, sako, kad niekaip negali rasti savo mašinos. Pusdienį grybavo, bet esą toli nenuėjo. Paskui paaiškėjo, kad laiko nuovoką praradęs žmogus nužingsniavo net 15 km nuo savo automobilio.

Austrės nelabai žavi

– Ar turite namuose augintinių?

– Su šeima gyvename Stučių kaime, turime du šunis, keturis kačiukus. Kadangi esame įsikūrę vienkiemyje, Sibiro laika saugo namus, na, o katės atsirado natūraliai. Užsiminėme pažįstamiems, kad ieškome, ir štai vieną dieną skirtingi žmonės atvežė netgi keturis kačiukus. Ką darysi, juk nepaliksi likimo valiai, tai taip ir auginame visus.

– Ką veikia jūsų žmona Žaneta?

– Ji inspektorė, dirba Klaipėdos miesto aplinkos apsaugos agentūroje. Taigi, bendrų temų netrūksta ir nuo gamtos nė vienas mūsų nesame nutolę. Vis kalbame apie įstatymų pasikeitimus. Pastaruoju metu prieš miegą tenka paskaitinėti teisinius aktus, kurie mūsų šalyje keičiasi kas antrą savaitę.

– Ką manote apie žaliavalgystę? Pats gaminate?

– Balta mišrainė be mėsos man – ne mišrainė. Jei rimtai, kiekvienas turi savo požiūrį į gyvenimą ir renkasi, kokiu keliu eiti. Nesu nei prieš, nei už. Esminių skirtumų tarp mūsų nematau: galbūt aš apkūnesnis, jie lieknesni, tik tiek. Pats namuose gaminu, nėra sunku nei burokėlių sriubą išvirti, nei kopūstienę pagaminti. Mėgstu tradicinę lietuvišką virtuvę. Austrėmis manęs nelabai pamaloninsi. Geriau cepelinai, keptos bulvės, prie kurių esu pratęs dar nuo studentavimo laikų. Vienas mėgstamiausių patiekalų yra blynai, kuriuos irgi dažniausiai pats kepu, moku ir obuolių pyragą pagaminti. Kad tik laiko užtektų, nes grįžti namo tenka daug vėliau, nei oficialiai baigiasi darbas.

Vizitinė kortelė

Gimė 1980 m. liepos 2 d. Mažeikių rajone, Račalių kaime.

2002 m. įgijo miškininko specialybę tuomečiame Lietuvos žemės ūkio universitete, dabar – A.Stulginskio universitetas.

2004 m. tame pačiame universitete baigė miškininko magistrantūros studijas.

2014–2016 m. Lietuvos miškininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininkas.

Buvęs Lietuvos miškininkų sąjungos Girininkų bendrijos tarybos narys.

2004 m. pradėjo dirbti Lenkimų girininko pavaduotoju Kretingos urėdijoje.

Nuo 2010–2016 m. Šernų girininkijos girininkas.

Šių metų rugpjūtį pradėjo eiti Kretingos miškų urėdo pareigas.

Už skendusios septynmetės išgelbėjimą apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones.

Vedęs. Žmona Žaneta, dukra Austėja.