Oficialaus pranešimo nebuvo

1981-ųjų lapkritis, kaip ir įprasta tokiam metų laikotarpiui, pajūryje buvo vėjuotas, lietingas ir su šlapdriba. Nepaisant permainingų orų, uostas gyveno įprastu ritmu. Atplaukdavo ir išplaukdavo laivai, krantinėse sukiojosi kranų strėlės, kilnodamos krovinius.

„Globe Asimi“ katastrofos epopėja prasidėjo, bent jau mums, tuometiniams Klaipėdos žurnalistams, netikėtai. Kiek atsimenu, lapkričio 21-ąja jau baigiantis darbo dienai man į namus paskambino geras bičiulis, „Tarybinės Klaipėdos“ korespondentas Vytautas Bajoras ir su jam būdingu pašmaikštavimu paerzino: „Tinginiauji! O uoste laivai skęsta!“

Anais laikais, kaip žinia, įmonės neturėjo savo atstovų spaudai, kurie sukeltų žurnalistus ant kojų dėl svarbios naujienos. Kita vertus, tuometinė cenzūra neleisdavo spausdinti blogų naujienų. Todėl Sovietų sąjungoje nekrisdavo lėktuvai, neskęsdavo laivai, nekildavo dideli gaisrai ir epidemijos.

Nieko keisto, kad žurnalistų niekas oficialiai neinformavo, kad uosto vartuose įvyko katastrofa, kurios pasekmės gali skaudžiai atsiliepti visam Lietuvos pajūriui. Bet tokia informacija nutekėjo. Tiesa, gerokai pavėlavusi. Jei ne katastrofos liudininkais buvę užsienio laivai, kurie vos išplaukę ištrimitavo visam pasauliui apie tai kas įvyko Klaipėdos uoste, ko gero, ši informacija ir Vakarus būtų pasiekusi ne iš karto.

Tik kitos dienos ankstyvą rytą televizijos, radijo, respublikinių laikraščių Klaipėdoje akredituoti ir vietiniai žurnalistai sulėkė į uostą. Prieš mūsų akis atsivėrė siaubingas vaizdas. Visa uosto pakrantė ir čia stovėję laivai buvo apnešti storu juodo mazuto sluoksniu. Toli prie šiaurinio molo galo matėsi iš vandens kyšančios laivo liekanos.

„Nelaimingų“ laivų statykla?

Tuomet apie katastrofą patyrusį laivą žinojom tik tiek, kad tai anglų tanklaivis, kurio pavadinimas „Globe Asimi“. Tik žymiai vėliau išsiaiškinome, kad tai buvo jau ne pirmos jaunystės laivas.

Tanklaivį 1960 metais pastatė Kadiso mieste seniausia, veikianti dar nuo XVIII šimtmečio vidurio, ir didžiausia Ispanijoje laivų statykla „Navantia Cadiz“. Loido registre buvo nurodyti tokie jo techniniai duomenys: ilgis 170 metrų, tonažas 12404, 1 dyzelinis variklis, maksimalus greitis 15 mazgų.

Šis tanklaivis tapo seniausios Ispanijos naftos bendrovės „Española de Petróleos“ nuosavybe. Jis buvo užregistruotas „Astorga“ vardu. Su tokiu užrašu bortuose ir Ispanijos vėliava tanklaivis plaukiojo iki 1980 metų.

Tada jau gerokai senstelėjusį tanklaivį nusipirko pusiau britų, pusiau graikų bendrovė „Cantabria Shipping Ltd“, registruota Gibraltare – Jungtinės Karalystės užjūrio teritorijoje. Tanklaiviui buvo suteiktas naujas pavadinimas „Globe Asimi“. Atrodo, kad dažnai besikeičianti ir nelabai kvalifikuota jo įgula gana atsainiai prižiūrėjo laivą. Tai išryškėjo katastrofos metu.

Įdomu, kad toje pačioje gamykloje, kur „gimė“ „Globe Asimi“, buvo pastatytas ir kitas nelaimingos lemties neišvengęs tanklaivis „Amoco Cadiz“. Jis 1978 metais užplaukė ant seklumos prie Prancūzijos krantų ir užliejo visą Bretanijos pakrantę naftos produktais.

Spąstai prie šiaurinio molo

Tanklaivis „Globe Asimi“ į Klaipėdą atplaukė lapkričio 19 dieną, kai rudeninė audra dar nebuvo įsisiautėjusi. Kitą dieną, kol vyko krovos darbai, kapitonas, vyresnysis mechanikas ir dalis įgulos, pasinaudodami laisvalaikiu išėjo į miestą. Jie linksmai leido laiką „šešioliktosios divizijos“ panelių draugijoje ir visai nesidomėjo kas dedasi už langų. O čia jau ūžavo štorminiai vėjai.

Klaipėdos meteorologai pranašavo, kad vėjas vis labiau stiprės. Kilo pavojus, kad netoli uosto vartų prie 3 krantinės prišvartuoto tanklaivio lynai neatlaikys audringų bangų sukelto traukūno. Paprastai tokiais atvejais visi dideli laivai, kol dar neįsisiautėjo audra, būdavo išplukdomi į jūrą, kad ten pralauktų kol nurims audra.

Krovos darbai tanklaivyje buvo sustabdyti, tačiau nebuvo kam jo išvesti į jūrą. Kapitonas su savo komanda vis dar linksminosi mieste. Laive buvo likęs tik kapitono vyresnysis padėjėjas ir 6 jūreiviai. Buvo aišku, kad su tokia įgula nepavyks išvesti laivo į audringą jūrą.

Graikų tautybės „Globe Asimi“ kapitonas į laivą grįžo tik lapkričio 21-osios paryčiais. Bet vis dar nesirodė vyresnysis mechanikas. Tuo metu vėjo gūsiai vis stiprėjo, jo greitis siekė daugiau kaip 22 metrus per sekundę. Pagaliau, kapitonas sutiko išvesti laivą ir be vyr. mechaniko, kuris vadovauja mašinų skyriui. Jau buvo vidurdienis, kai tanklaivis pajudėjo uosto vartų link.

Kaip vėliau mums, žurnalistams, pasakojo uosto kapitono tarnybos specialistai, tanklaivis neišvystė reikiamo greičio, kad įveiktų uosto vartus atakuojančias bangas. Jos ir nutrenkė tanklaivį ant šiaurinio molo akmenų. Laivas perlūžo ir iš jo tankų į marias plūstelėjo mazuto srautai.

Gelbėjo rizikuodami gyvybe

Svarbiausia buvo gelbėti beviltiškoje padėtyje atsidūrusią įgulą. Nuo šiaurinio molo gale buvusio bokštelio buvo nutiestas lynas iki tanklaivio antstato, jūrininkai buvo sodinami į pintinę ir traukiami ant molo. Tuos, kurie buvo vidurinėje tanklaivio dalyje, pavyko evakuoti. Kita įgulos dalis, susibūrusi laivagalyje, patyrė dar didesnį šoką. Mat po kurio laiko laivas lūžo pusiau ir laivagalyje buvę jūrininkai jau nebegalėjo pasiekti priekinio antstato, į kurį buvo nutiestas gelbėjimosi lynas. Į pagalbą atskubėjęs vilkikas negalėjo ten priplaukti. Teko tiesti kitą lyną, kad būtų išgelbėti ir likusieji įgulos nariai. Tik didvyriškų gelbėtojų pastangų dėka per šią katastrofą buvo išvengta žmonių aukų.

Vėliau gelbėtojai pasakojo kaip jiems teko šliaužti per nafta aplipusį molą, kad ištiestų pagalbos ranką sudužusio tanklaivio jūreiviams. Nors ir būdami prisirišę, jie rizikavo savo gyvybe. Bet kuriuo metu per molą besiritančios didžiulės bangos galėjo juos nuplauti. O aplinkui tyvuliavo lipni ištekėjusios naftos masė.

Paskutiniai avarijos pėdsakai

Iš tanklaivių triumų tiesiai į jūrą išsiliejo 16493 tonos mazuto. Teršalai audringų vėjų buvo išnešioti daugiau kaip 80 kilometrų pajūrio ruožu ir pasiekė net Latvijos krantus. Kaip vyko teršalų valymo darbai – tai jau atskira epopėja.

Nuskendęs tanklaivis „Globe Asimi“ ilgai gulėjo prie šiaurinio molo, keldamas pavojų laivybai. Negana to 1986 metų rugsėjo 24 dieną šalia tos vietos nuskendo Vokietijos laivas „Rudolf Breitscheid“. Atsimenu, kai mes su jachta išplaukdavome į jūrą arba grįždavome į uostą, visada turėdavome laikytis toliau nuo šiaurinio molo, kad neužplauktume ant šių laivų nuolaužų, gulinčių po vandeniu.

Paskutiniai šių laivų likučiai buvo pašalinti tik 2006 metais.