Dešinioji vado ranka

Kalbant apie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos operaciją, garsiausia asmenybė – jai vadovavęs žvalgybininkas ir diplomatas Jonas Polovinskas-Budrys.

Šiuo sudėtingu metu šalia jo buvo ne vienas labai patyręs ir Lietuvai atsidavęs karininkas.

Vienas jų – majoras J. Tomkus-Oksas, turėjęs neįkainojamą patirtį nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų, kovose su bolševikais Sibire Vytauto Didžiojo lietuvių batalione, paskui – Lietuvos Respublikos kariuomenėje ir, žinoma, Klaipėdos krašto prijungimo operacijoje.

Anot Lietuvos kariuomenės istorija ir jos didvyriais besidominčio žurnalisto, kolekcininko ir dokumentinių knygų autoriaus Viliaus Kavaliausko, J. Tomkus buvo labai nuotykinga, avantiūristinė asmenybė, kuri visuomet buvo tų įvykių sūkuryje, kur vyko konfliktas, kur liejosi kraujas.

Klaipėdos operacijos rinktinės vadas J. Budrys, gerai žinodamas J. Tomkaus dalykines savybes (dalyvavo kovose, buvo kuopos vadas, mokėjo skaityti karinius žemėlapius ir orientuotis vietovėje), pakvietė jį į sukilėlių štabo viršininko pareigas.

Tuomet kapitonas J. Tomkus nedvejodamas priėmė pasiūlymą ir tapo Mažosios Lietuvos savanoriu. Pasirinko slapyvardį Oksas.

Pasiskirstę į tris grupes, sukilėliai iškeliavo į Klaipėdą.

Mažosios Lietuvos savanorių štabas ir jo viršininkas kapitonas J. Tomkus-Oksas įsikūrė Klaipėdos apylinkėse esančiame Gindulių (Krucken Görgo) ūkyje.

Tragiško likimo karys

Klaipėdos operacijos bendražygių J. Budrio ir J. Tomkaus likimai buvo visiškai skirtingi.

Pirmosios sovietų okupacijos metu J. Budrys buvo toli nuo Lietuvos, jis dirbo diplomatinį darbą Jungtinėse Valstijose, o J. Tomkų raudonasis tvanas užgriuvo Lietuvoje.

J. Tomkaus areštas buvo tik laiko klausimas.

Majoras jau buvo įtrauktas į privalomų sunaikinti šaulių ir voldemarininkų sąrašą.

Grupei, atsakingai už šių nepriklausomos Lietuvos aktyvistų sąrašo parengimą, vadovavo saugumietis komunistas Icikas Dembo.

1940 m. naktį iš liepos 10-os į 11-ąją net aštuoni saugumiečiai keletą valandų krėtė Tomkų butą, ieškodami „inkriminuojančios medžiagos“.

Tą pačią dieną J. Tomkus buvo suimtas ir uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo 139-ąją kamerą, kur išgyveno kiek daugiau nei parą.

Po to paskelbta, kad esą nusižudė.

„Kaune sovietmečiu paskleistas melagingas gandas, kad J. Tomkus pats sau persipjovė kairės rankos kraujagysles. Tariamai taip galėjo užbaigti kančias ir apsaugoti žmoną, vaikus nuo susidorojimo. Komisija, ištyrusi mirties aplinkybes, savo akte apie smūgį į galvą kietu buku daiktu, taip pat peilio smūgiu perpjautą miego arteriją bei išlaužytus rankų pirštus net neužsiminė – lavonas buvo perrengtas, nepalikta jokių kraujo pėdsakų. Toks aktas surašytas po Antano Sniečkaus telefoninio skambučio, palaikus perduodant Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakulteto anatomikumui“, – savo publikacijoje apie J. Tomkų rašė juo domėjęsis kraštotyrininkas Vytautas Gocentas.

Atrado svarbią pažymą

J. Tomkaus asmenybė domina ir daugiau istorijos tyrinėtojų.

Du jų – medicinos profesorius Aleksandras Vitkus, išleidęs ne vieną istorinio pobūdžio veikalą, ir visuomenininkas, buvęs savanoris, šaulys, Lietuvos muitininkų veteranų asociacijos vadovas Gintautas Tamulaitis jau daugiau nei metus renka dokumentus knygai apie majorą J. Tomkų.

Būtent jiems į rankas, ieškant dokumentų Lietuvos ypatingajame archyve, pakliuvo sovietų žvalgybininko, agento, pasirašiusio Jefimo slapyvardžiu, 1940 m. liepos 14 d. pažyma Nr. 47 apie majoro J. Tomkaus savižudybę.

Tikėtina, kad agento Jefimo pažyma ne klastotė, jam nebuvo prasmės meluoti.

„1). Apie Lietuvoje tęsiamą k. r. (kontrrevoliucinių – A. D.) elementų suėmimą nuo liepos 12 iki 13 dienos. 7 val. ryte suimtas 91 žmogus. Pagal apskritis: Panevėžyje – 2 žmonės; Ukmergėje – 9 žm.; Vilniuje – 42 žm.; Šiauliuose – 33 žm.; Marijampolėje – 4 žm.; Kaune – 1 žmogus. 2). Apie Kauno kalėjime liepos 14 dieną įvykusią aktyvaus voldemarininko, atsargos majoro Tomkaus Juozo, Antano, gimusio 1896 m., savižudybę. Dėl kalėjimo prižiūrėtojų aplaidumo J. Tomkus lenktiniu peiliuku persipjovė gerklę. Imtasi priemonių, kad tai nepasikartotų“, – rašoma pažymoje.

Ši pažyma leidžia kelti prielaidą, kad J. Tomkus vis dėlto veikiausiai nusižudė, nes agento Jefimo dokumentas buvo skirtas jo vadams Maskvoje.

Tad mažai tikėtina, kad jame galėtų būti rašoma neteisybė ar jis būtų suklastotas.

Tyrėjai tvirtina, kad dėl J. Tomkaus mirties buvo atliktos dvi medicininės ekspertizės, viena jų – A. Sniečkaus, tik tapusio sovietinės Lietuvos saugumo direktoriumi, nurodymu, tačiau nė vienos šių ekspertizių aktai neišliko.

„Archyve yra ir daugiau agento Jefimo pažymų, kaip į Maskvą buvo vežami buvę Lietuvos ministrai, kas juos lydėjo. Tikėtina, kad šio agento pažyma apie J. Tomkaus savižudybę irgi ne klastotė, jam nebuvo prasmės meluoti“, – mano A. Vitkus.

Aleksandras Vitkus. A. Vitkaus asmeninio archyvo nuotr.

Kūnas – į prozektoriumą

Komunistai J. Tomkaus kūno palaidoti neleido, o perdavė į prozektoriumą, kad turėtų kuo praktikuotis medicinos studentai.

Okupantai bijojo, kad J. Tomkaus kapas netaptų sakraline vieta, kur patriotą kankinį garbins laisvės netekusi tauta.

Vis dėlto J. Tomkaus kūnas po daugiau nei metų deramai atgulė amžinojo poilsio.

„Jo palaikai saugoti VDU Medicinos fakulteto anatomikume, slėpti, o Antrojo pasaulinio karo pradžioje, pasikeitus aplinkybėms, iškilmingai pašarvoti Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei 1941 m. spalio 6 d., lydint tūkstantinėms kauniečių minioms, palaidoti Kauno Senosiose kapinėse karo lakūnų sklype, vėliau perlaidoti Kauno Šančių kapinėse. Virš velionio karsto pusiau nuleista kabėjo ir Sibiro Vytauto Didžiojo vardo lietuvių bataliono vėliava – ją į Lietuvą iš Sibiro buvo pargabenusi bataliono vado P. Linkevičiaus žmona Elžbieta Linkevičienė (1951 metais, keliant muziejaus eksponatus į Nemuno gatvę, vėliava dingo). Lieka nežinioje, kas ir kaip rūpinosi palaikų slėpimu, išsaugojimu, perlaidojimu“, – rašė kraštotyrininkas V. Gocentas.

Medicinos profesorius A. Vitkus, vienas būsimos knygos apie J. Tomkų bendraautorių, atmeta tikimybę, kad J. Tomkaus kūnas, kol buvo prozektoriume, galėjo būti panaudotas mokslo reikalams.

„Kai gaunamas kūnas, jis maždaug metus mirksta formalinu pripildytoje vonioje. Ir tik po metų jį galima naudoti. Tačiau šiuo atveju kažkas žinojo, kieno tai kūnas, ir kai tik į Lietuvą įžengė vokiečiai, pasirūpinta jo laidotuvėmis“, – kalbėjo A. Vitkus.

Kapo niekas nejudino?

J. Tomkus buvo palaidotas senosiose Kauno (Karmelitų) kapinėse, Lakūnų skvere, netoliese buvo palaidoti ir S. Darius bei S. Girėnas.

Kai buvo naikinamos Karmelitų kapinės 1958 m., valdžia liepė visiems išsikasti savo artimųjų palaikus ir perlaidoti kitur.

„Tam reikalui reikėjo kreiptis į Vykdomąjį komitetą, rašyti prašymą. Mes su A. Vitkumi peržiūrėjome archyvą ir jokio prašymo perlaidoti J. Tomkų nesuradome. Darome prielaidą, kad giminės bijojo prašyti perkelti J. Tomkaus, kuris buvo laikomas „liaudies priešu“, palaikus. Tad tie palaikai veikiausiai liko nepajudinti“, – mano G. Tamulaitis.

Dalis kitų velionių palaikų tuomet buvo perlaidota Šančių kapinėse, pradžioje manyta, kad J. Tomkus irgi buvo perlaidotas ten.

Vienas knygos apie J. Tomkų bendraautoris G. Tamulaitis dar prieš dvejus metus subūrė grupę entuziastų, kurie ėmėsi konkrečių J. Tomkaus-Okso kapo paieškos darbų.

Buvo išvaikščiotos Šančių kapinės, kur yra daugybė bevardžių, sunykusių paminklų, ten kai kurių įrašų įskaityti neįmanoma.

„Kreipėmės į Kapinių priežiūros tarnybą. Buvo peržiūrėti archyvai dėl perlaidojimo, tikintis ką nors rasti, nes J. Tomkaus artimieji emigravo į Ameriką. Kreipėmės ir į parapiją, kad peržiūrėtų bažnytinį archyvą. Tačiau apie J. Tomkaus perlaidojimą jokių įrašų nerasta. Keliame prielaidą, kad jis nebuvo perlaidotas“, – teigė G. Tamulaitis.

Tikimybė, kad perlaidojimo galėjo kas nors iš artimųjų imtis be tuometės valdžios leidimo, visiškai atmestina – niekas nebūtų rizikavęs.

„Atlikome nemažą darbą, patikrinome, ką galėjome. Nieko neradome, manytume, kad J. Tomkaus palaikai taip ir liko senosiose Karmelitų kapinėse“, – pabrėžė A. Vitkus.

Įamžins: apie vieną ryškiausių Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos operacijos vadų, tragiško likimo majorą J. Tomkų-Oksą baigiama parengti monografija. Redakcijos archyvo nuotr.

Netikėti atradimai

Dar viena sėkmė aplankė tyrėjus, kai jiems visai netikėtai pavyko rasti J. Tomkaus asmeninę biblioteką, kurią sudaro keli šimtai knygų.

Jos prieš dvejus metus netikėtai pateko į Kauno biblioteką.

„Kaip tos J. Tomkaus knygos ten atsidūrė, per daug neatviraujama. Tarp tų knygų yra įvairaus pobūdžio leidinių. J. Tomkus domėjosi ir biologija, ir muzika, ir filosofija, ir logika. Svarbiausia, kad knygos ženklintos jo asmeniniais spaudais arba parašais“, – teigė G. Tamulaitis.

Žinoma tik tiek, kad knygos į biblioteką atkeliavo iš Vilniaus apskrities.

Esą vienam žmogui išvykus gyventi iš Lietuvos, bibliotekai buvo pranešta, kad yra likusių „kažkokio žymaus žmogaus asmeninių knygų“, ir pasiteirauta, ar biblioteka jas priglaus.

„Tos knygos yra ir rusų, ir vokiečių kalba. Jos bus inventorizuotos ir visuomenei taps prieinamos“, – mano A. Vitkus.

A. Vitkus ir G. Tamulaitis per metus savo surinktą informaciją apie majorą J. Tomkų-Oksą baigia suguldyti į knygą.

Jau parašyta apie 200 puslapių, tikimasi, kad šiemet ją pavyks pabaigti ir išleisti, taip atiduodant duoklę iškiliam kariui, prisidėjusiam prie Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos.