Bandė verbuoti KGB

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines, šiais metais R. Praleikai suteiktas Laisvės gynėjo vardas ir įteiktas Laisvės gynėjo ženklas.

Šis statusas suteikiamas tiems, kurie tarnauti nepriklausomai Lietuvos valstybei prisiekė nuo 1990 m. kovo 11-osios iki 1991 m. sausio.

„Nuo 1990 m. pradėjau tarnybą Valstybės saugumo departamente. Tada prisiekėme Lietuvos Respublikai. Tai buvo 1990 m. lapkritį. Kaip patekau į saugumą? Tai nutiko amžiną atilsį Rimanto Ulevičiaus dėka. Niekada negalvojau tokioje struktūroje dirbti. Paradoksalu, bet dar besimokant vidurinėje mokykloje mane buvo išsikvietęs sovietinis saugumas (KGB). Ko norėjo? Turbūt kad dirbčiau jiems“, – pasakojo R. Praleika.

Klaipėdietis prisimena, jog jam tada kalbėjo, kad eitų į sovietų kariuomenę, o jau paskui būtų viską suderinę, kas ir kaip.

„Pamenu, tėvo pamokytas jiems atsakiau, kad nenoriu miegoti su naganu po pagalve. Dar paklausinėjo, kokie mano ateities planai. Pasakiau, kad ketinu mokytis Jūreivystės mokykloje. Jie man pažadėjo, kad matysiu jūrą tik nuo kranto, tuo ir baigėsi mūsų pokalbis“, – prisiminė R. Praleika.

Šeimoje – idėjinė prieštara

Paklaustas, kas būtų buvę, jei būtų sutikęs bendradarbiauti su KGB, R. Praleika teigė, jog vargu, ar tai buvo įmanoma.

„Mano tėvų šeima buvo labai savotiška. Tėvas kategoriškai nusiteikęs prieš tarybų valdžią, jam ir miške su partizanais teko pabūti. Tiesa, labai trumpai, tik porą savaičių, paskui mano senelis, jo tėvas, jį parsivarė namo. O štai mano mamos pažiūros buvo labai raudonos iki pat Sąjūdžio. Ji buvo banko partijos sekretorė. Natūralu, kad šeimoje dėl politikos nuolat kildavo pykčiai“, – pasakojo vyras.

R. Praleika prisiminė, kad vyko kažkokia visų uostamiesčio įstaigų ir įmonių partijos sekretorių konferencija, kurios metu buvo akcentuota, kad tarybų valdžia Klaipėdoje nepatenkinti tik du žmonės – Vilius Šepštas (mokytojas – A. D.) ir Danielius Praleika (R. Praleikos tėvas – A. D.).

„Tada, prisimenu, namuose dėl to buvo triukšmo kaip reikiant. O tėvas nuolat klausėsi „Amerikos balso“ radijo, uždraustas knygas skaitė. Jas slėpdavo, pamenu, susiradau namie A. Solženycino „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, perskaičiau ir nesupratau, kodėl šita knyga draudžiama. Žinoma, atsinešiau knygą į klasę, savame rate padarėme aptarimą, ir jau visi nebesupratome, kas čia slapta“, – teigė R. Praleika.

Jis teigė, kad savo klausimais istorijos mokytoją išvesdavo iš kantrybės.

„Klausinėdavau, kodėl rusai okupavo Lietuvą, kodėl įvedė Raudonąją armiją. Senelis buvo paskutinis nepriklausomos Lietuvos pasienio posto viršininkas, todėl daug ką žinojau iš jo pasakojimų apie pirmosios okupacijos įvykius. Mano mamos tėvas irgi buvo karininkas, tik, atrodo, jis tarnavo specialiose sovietų struktūrose. Žodžiu, viskas labai painu“, – neslėpė R. Praleika.

Pats R. Praleika turėjo išaugti tikru sovietiniu žmogumi, bet tėvo nuostatos buvo stipresnės, nepaisant aplinkos, kurioje vyravo rusų kalba ir sovietinės vertybės.

„Vis dėlto, kai tapau nepriklausomos Lietuvos saugumo tarnybos pareigūnu, tėvas irgi nebuvo labai patenkintas. Gal kad jis su sovietų struktūromis turėjo daug reikalų ir todėl visas saugumo tarnybas movė ant vieno kurpalio. Jau vėliau radau jo bylą KGB, buvo surašyta charakteristika, be kita ko, pabrėžta, kad verbavimui netinkamas“, – pasakojo R. Praleika.

Pradžia: R. Praleika buvo vienas pirmųjų laisvės gynėjų, Lietuvos Respublikai prisiekęs prieš kelis mėnesius iki tragiškų sausio įvykių 1991-aisiais. / „Europeana.eu“ nuotr.

Demaršas lokomotyvų depe

Tad nekeista, kad, kilus Atgimimo sąjūdžio bangai, R. Praleika atsidūrė aktyvistų gretose.

O kitądien, kai buvo paskelbta apie Nepriklausomybės atkūrimą, vyras, kaip įprasta, ėjo į darbą Klaipėdos lokomotyvų depe.

„Mano šilumvežis stovėjo depo angare, iš budinčiojo pasiėmiau maršruto lapą, praėjau medicininį patikrinimą, persirengęs nuėjau į laukimo kambarį, kuriame būriavosi pamainą baigę ir į darbą atėję mašinistai. Lietuviai sveikino vienas kitą, juokavo, jedinstvininkai stengėsi kuo greičiau atiduoti maršrutų lapus ir dingti. Nuėjau prie šilumvežio, akims užkliuvo SSRS herbas, kabantis ant kabinos šono. Pastačiau kopetėles, pasiėmęs veržlinį raktą nusukau tarybinį herbą“, – pasakojo klaipėdietis.

Pasak R. Praleikos, laukti ilgai nereikėjo, atbėgo naktį dirbęs depo budintysis A. Lebedevas, aršus jedinstvininkas, ir į pamainą atėjęs kiek ramesnis karo veteranas N. Holodovas, prie šilumvežio pradėjo rinktis vyrai, atbėgo instruktoriai.

„Aš užrakinau kabinos duris ir demonstratyviai ant pulto padėjau ilgakotį plaktuką. Per radijo stotį pranešiau stoties dispečeriui, kad esu pasiruošęs darbui. Depo vartai neatsidarė, sėdėjau ir laukiau, kas bus toliau, o toliau pasirodė transporto milicija, prokuratūros darbuotojas ir, aišku, keli vyrukai, kurie ėmė visiems vadovauti, fotografuoti mane ir šilumvežį be tarybinio herbo. Bandė išvaryti ir vyrus, kurie buvo Sąjūdžio nariai, bet vyrai nepasitraukė“, – prisiminė R. Praleika.

Po to pasirodė instruktorius Vaclovas Dirgėla, geras R. Praleikos tėvo draugas.

„Pavydžiu tavo drąsos, bet atrodo, kad jie nusiteikę labai rimtai. Apie tavo poelgį jau žino Rygos vadovybė, o gal ir toliau. Iš jų kalbų žinau, kad tau jau iškelta baudžiamoji byla už tyčinį socialistinio turto naikinimą, jie nori, kad išeitum iš kabinos. Einu, paskambinsiu tavo tėvui, na, o tu daryk, ką nusprendęs. Laikykis. Taip kalbėjo V. Dirgėla“, – prisiminė R. Praleika.

Paskui nežinia, kas įvyko, bet po penkių valandų laukimo depo vartai atsidarė, ir traukinys išvažiavo į stotį.

„Paprašiau dispečerį paleisti mane prie sąstato pirmuoju, keleiviniu keliu. Važiavau lėtai, stoties perone stovėjo žmonės, laukiantys keleivinių dyzeliukų. Niekas nepastebėjo, kad pro juos važiuoja pirmas šilumvežis be tarybinio herbo“, – pasakojo R. Praleika.

Kur slėpti V. Landsbergį?

Paskui buvo priesaika Lietuvos valstybei. Ir tai buvo tik pradžia.

Labiausiai įtemptas metas buvo per sausio įvykius, per kuriuos dar tik pradėję dirbti jaunos Lietuvos saugumo pareigūnai turėjo pasirūpinti valstybės vadovų saugumu.

Po daugiau nei 35 metų paaiškėjo, kad Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį pradžioje buvo planuota išskraidinti į Lenkiją, paskui nuspręsta paslėpti Kretingos vienuolyne, kur nuo senų laikų buvo katakombos.

Tuo metu įėjimą į jas ne visi žinojo, tad manyta, kad tai būtų saugi vieta.

„Jis pats nusprendė niekur neskristi ir nesislėpti. Tiesą sakant, jo apsauga buvo gana stipri, per lavonus būtų reikėję eiti iki jo kabineto. Tik, kaip čia aiškiau pasakius, kiekvienas momentas turi savo lūžio tašką. Sprendimas neskristi iš Lietuvos buvo priimtas, kai faktiškai baigėsi šaudymas ir žmonių traiškymas“, – teigė R. Praleika.

Užgesino bręstantį maištą

Po sausio 13-osios įvykių kitas kritinis momentas buvo Maskvos pučas 1991 m. rugpjūtį.

Jam sėkmingai pasibaigus, nuspręsta nelaukiant įžengti į Klaipėdos KGB būstinę.

Tačiau dalis KGB darbuotojų staiga užsidarė techniniame skyriuje.

„Jie ten ir kulkosvaidį buvo nusivilkę, ir automatus, ir šovinių, bet šviesios atminties Vaclovas Stropus (tuometis Klaipėdos KGB vadovas – A. D.) tą jų maištą nugesino. Jie jį labai gerbė. Tai buvo aukštos erudicijos žmogus. Jis neparodė jiems tada, kieno jis pusėje. Stropus buvo Stropus, tai buvo senas lapinas. Tai buvo kiečiausias kontržvalgybininkas, kokį pažinojau. V. Stropus mums labai daug padėjo. Mes dar Sąjūdžio laikais supratome, kad jis mūsų pusėje. Tai, kad sausio įvykių metu čia nebuvo kraujo, ir jo didelis nuopelnas“, – kalbėjo R. Praleika.

R. Praleika teigė, jog pažinojo visus mieste dirbusius KGB karininkus.

„Jų buvo 163. Kai mes po pučo įėjome į jų būstinę Taikos prospekte, tiesą sakant, pamačiau labai daug pažįstamų veidų, kurie mane nustebino. Niekada anksčiau nebūčiau pagalvojęs, kad kai kurie jų dirba KGB. Tada ten susirinko beveik visi. Tas patalpų perėmimas vyko palyginti lengvai. Budėjau pačią pirmą naktį, kai įėjome į KGB pastatą. Tada jų ten buvo penki, o mes trise – policininkas, savanoris ir aš. Jie buvo ginkluoti, iš mūsiškių pistoletą turėjo tik policininkas, o mes su savanoriu galėjome tik delnais paploti“, – šypsojosi R. Praleika.

Pasak jo, iškart visus kabinetus užplombavo, tuo metu pastate buvo KGB budėtojai – du lietuviai ir trys rusai.

Ta pirmoji naktis neapsiėjo be kuriozų.

„Ketvirtą valandą ryto prasidėjo telefono skambučiai. Skambinėjo jiems žinomas agentas Albertas ir rėkė į ragelį, kad jie praš**o šalį. Veikėjas akivaizdžiai buvo neblaivus. Paskui ryte, kai tas sovietų „patriotas“ užmigo, kagėbistai pradėjo jam skambinėti ir klausė: tai ką, niekše, miegi?“ – prisiminė R. Praleika.

„Daug pamačiau gyvenime“

Pasiteiravus, ar KGB darbuotojai noriai atidavė visus turimus dokumentus, R. Praleika teigė, kad dar gerokai prieš pučą svarbiausi dokumentai buvo išgabenti į Kaliningradą ir kitur.

„Beje, buvo keli žinomi Lietuvos veikėjai, kurie ieškojo čia savo bylų. Dėl to tarp mūsų kilo didelis konfliktas, nes nieko neleidome išvežti, viskas buvo užplombuota. Pareiškėme, kad bus komisija, kuri ir spręs, ką toliau daryti“, – teigė R. Praleika.

Vyras teigė, kad pirmas rimtas sukrėtimas saugumo tarnyboje buvo būtent po šių įvykių, kai žmonės, kuriuos jis iki tol gerbė, nusprendė keršyti nepriklausomos Lietuvos saugumiečiams, jiems už nugaros kurdami alternatyvią, to meto politikams paklusnią saugumo tarnybą.

Tai buvo skaudžiausia.

„Nesigailiu, kad dirbau šį darbą. Daug pamačiau gyvenime. Visada buvau įvykių sūkuryje. Esu kažkada prasitaręs, kad mano gyvenimo, ko gero, būtų užtekę ir trims žmonėms“, – šypsojosi R. Praleika.