Neliko nė savaitės iki liepos 27-ąją Londone prasidėsiančių svarbiausių pasaulio varžybų – olimpinių vasaros žaidynių. Didžiosios Britanijos sostinėje Lietuvos garbę gins dvi klaipėdietės lengvaatletės Lina Grinčikaitė ir Eglė Staišiūnaitė. Pastarosios sportininkės iškovotas kelialapis į olimpiadą buvo didelis netikėtumas, nes net šios sporto šakos specialistai buvo primiršę pastaraisiais metais Jungtinėse Amerikos Valstijose studijavusią bėgikę.

Berniukai likdavo už nugaros

– Kodėl tapote lengvaatlete, o ne, pavyzdžiui, krepšininke ar šaškininke?

– Nuo mažų dienų buvau greita. Kai mokiausi „Vyturio“ vidurinėje mokykloje, bėgimo testų metu nuolat aplenkdavau klasės draugus. Tiesa, iš pradžių teko paragauti karatė kovotojos duonos. Su broliu Juliumi ir draugu iš kiemo dvejus metus „Okinavoje“ mokėmės kiokušin karatė paslapčių. Kai buvau mažesnė, patikdavo „duoti į galvą“ berniukams. Kiek dalyvavau Klaipėdos varžybose, visas laimėdavau. Kai panorau važiuoti į Lietuvos čempionatą, medikai neleido. Apsiverkusi likau namie.

– Tai jus užpuolusiam chuliganui būtų riesta?

– Visus veiksmus primiršau – seniai buvo. Net atsispaudimus ant krumplių darydavau. Dabar – ne. Gal dėl to, kad bėgikei nereikia stiprių rankų.

– Kodėl netęsėte karjeros karatė šakoje?

– Tėvams buvo per brangus sportas. Juolab kai du vaikai lankė. Būdama 12-os metų pakeičiau sporto šaką. Į lengvosios atletikos maniežą pakvietė toje pačioje mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbęs garsus sporto karalienės specialistas Donatas Senkus.

– Kada pradėjo ryškėti, jog būsite bėgikė, šokinėjanti per barjerus?

– Iš pradžių vykdavo įvairiapusės treniruotės. Kai pirmą kartą dalyvavau 100 m barjerinio bėgimo varžybose, pasiekiau miesto jaunučių rekordą. Tai buvo lemtinga. Po tų varžybų dėmesį sukoncentravome į bėgimą per kliūtis.

– Ar ne lengviau bėgti be kliūčių?

– Man bėgant šokinėti per barjerus – įdomiau. Reikia daugiau technikos.

– Dažnai matome už barjerų užkliūvančius ir krentančius bėgikus. Ar teko patirti tokių nemalonumų?

– Per varžybas nesu kritusi, tfu, tfu... Per treniruotes nestipriai kritau. Mat bėgant trumpą distanciją, atletai dažniau liečia kliūtį, o bėgant 400 metrų, tai pasitaiko retai.

– 400 m distancija gana ilga, kaip paskirstote jėgas?

– Labai gerai pradedu distanciją, nesunkiai įveikiu pirmuosius 250 metrų, peršoku šeštą ir septintą barjerus. Paskutiniuosius 150 metrų bėgu paskutinėmis jėgomis. Tai mano sunkioji dalis.

– Apie ką bėgdama galvojate?

– Galvoju, kaip jaučiuosi. Reikia planuoti ritmą, kokia koja šoksiu per artimiausią barjerą. Tai nėra automatiškai ištreniruota. Kiekvienas startas – skirtingas.

– O takelis turi reikšmės?

– Turi, bet man – nelabai. Sunkiausia bėgti vidiniu takeliu, nes sunkiau per barjerą šokti. Aštuntu takeliu – lengviau, tačiau tada nematai varžovų.

– Iš kur turite bėgikės duomenų, gal tėvai – sportininkai?

– Giminėje žiauriai greitų bėgikų nebuvo. Tėtis Vilimas žaisdavo krepšinį, kilnodavo štangas, mama Aldona ir jos seserys bėgiodavo.

Gyvenimą pakeitė žalioji korta

– Devynerius metus mokėtės Amerikoje. Kaip nutiko, kad atsidūrėte užatlantėje?

– Kai buvau 14-metė, tėvai laimėjo žaliąją kortą ir išvyko gyventi į Jungtines Valstijas.

– Nemažai laiko esate svetur, tačiau kalbant nesijaučia amerikietiško akcento.

– Kartais pritrūkstu vieno kito lietuviško žodžio. Čikagoje ir priemiestyje Dauners Grove, kuriame mes gyvename, – daug lietuvių, todėl dažniausiai kalbame gimtąja kalba.

– Kaip sekėsi sportuoti Amerikoje?

– Buvo labai sunku. Lietuvoje, nors tu ir maža, jauna esi, į tave kreipia dėmesį, ten – ne. Mokyklose dirba treneriai, atvykę iš įvairių pasaulio kampelių. Jų kvalifikacija kelia abejonių. Pačiai reikėjo susirasti specialistą. Sugaišau metus. Toks laiko tarpas buvo ne į naudą. Tik paskutinėje mokyklos klasėje vėl buvau geros sportinės formos. Tai savotiškai padėjo įstoti į Viskonsino-Medisono universitetą.

– Į jį stojote dėl gerų sąlygų sportuoti ar būtent įgyti specialybę?

– Tai buvo vienodai svarbu. Mokslai man sekėsi – buvau tarp geriausių universiteto studentų. Dar gyvenant Lietuvoje mama lenkė prie knygų. Šiais metais baigiau bakalauro studijas. Per penkerius metus įgijau dvi specialybes – psichologės ir kineziterapeutės.

– Kodėl psichologija?

– Patinka studijuoti žmogaus mąstymą. Iš pradžių planavau būti tik kineziterapeute. Būnant vienoje psichologijos paskaitoje, kuri buvo privaloma, labai patiko ir paprašiau, kad leistų dar studijuoti psichologiją. Kineziterapija – tai žmogaus kūnas, raumenys, o psichologija – žmogaus vidus. Apskritai stodama į universitetą nebuvau apsisprendusi, ko noriu siekti. Amerikoje pirmaisiais metais gliaudai pagrindinius mokslus, o vėliau specializuojiesi.

– Kokių lengvatų universitete sulaukėte būdama lengvaatlete?

– Nereikėjo mokėti už mokslus ir kas mėnesį gaudavau pragyvenimui čekį, kuris įvestas į banko sąskaitą vėliau virsdavo doleriais.

– Ar savotiškai atidirbote universitete už studijas?

– Studentams sportininkams labai daug varžybų. Pagrindinės – vykstančios birželio mėnesį – nacionaliniai studentų čempionatai. Ten labai sunku rungtyniauti su juodaodėmis lengvaatletėmis. Prizininke nepavyko tapti, aukščiausią vietą, kurią užėmiau – 17-oji. Jei atvirai, per tas varžybas turi atidirbti juodai – kad universitetui pelnytum taškų, reikia dalyvauti įvairiausiose rungtyse. Taip sakant, „nusivarai nuo kojų“. Amerikoje priimta, kad studijuodamas penketą metų, universiteto garbę gali ginti ketverius. Tad šįmet jau nereikėjo atstovauti aukštajai mokyklai, todėl ir rezultatai, grįžus į Europą, buvo daug geresni.

Pavyko įvykdyti planą

– Jūsų pasirodymas buvo staigmena Lietuvos lengvosios atletikos specialistams.

– Planą, kurį turėjau mintyse, pradėjau įgyvendinti nuo rudens. Tikėjausi, kad universiteto baigimo proga tėvai, kaip dovaną, nupirks bilietą į Lietuvą, o per tą laiką – intensyviai treniruosiuosi. Kokio esu meistriškumo, norėjau gauti atsakymą per varžybas gimtinėje. Pergalės Lietuvos taurės varžybose, turnyre Latvijoje pakėlė ūpą. Patekau į Europos čempionatą Suomijoje, o jame įvykdžiau olimpinį normatyvą.

– Ar tikėjotės, kad pavyks jį įvykdyti?

– Mano planai dėl normatyvo buvo siejami būtent su Senojo žemyno pirmenybėmis. Visus metus strategavau, kad čempionate turiu būti sportinės formos pike.

– Suomijoje puikiai pasirodėte atrankos varžybose, tačiau pusfinalyje nepasisekė.

– Kad įvykdyčiau normatyvą, visą sveikatą atidaviau pirmą dieną, todėl nespėjau atgauti jėgų. Naktį net negalėjau užmigti. Visokios mintys lindo. Kažkas pagąsdino, kad normatyvo įvykdymas – dar ne šimtaprocentinė garantija dalyvauti olimpiadoje. Mano likimą turės nuspręsti Tautinis olimpinis komitetas. Žodžiu, norėjosi džiaugtis, bet trukdė neramios mintys.

– Ar prieš keletą metų leidote sau pagalvoti, kad dalyvausite Londono žaidynėse?

– Tai buvo mano svajonė. Ir ne tik mano, o daugelio. Paskutinieji metai universitete kėlė abejonių, kad nepavyks patekti į žaidynes, tačiau, grįžusi į Lietuvą, tvirtai tikėjau sėkme.

– Kada išvyksite į Londoną?

– Rugpjūčio 2 dieną. Labai gaila, kad nepamatysiu atidarymo ceremonijos, užtat dalyvausiu uždarymo iškilmėse.

– 23-eji tai – sportininkės karjeros pradžia. Gal dar sieksite kelialapio ir po ketverių metų?

– Jei galimybės leis. Nežinau, kaip susiklostys gyvenimas: kur dirbsiu, kokia bus šeiminė padėtis, gal turėsiu daug vaikų. Juolab kad kai nebūsiu studente, Amerikoje finansavimą sportui yra labai sunku gauti. Gal grįšiu dar ko nors studijuoti į Europą, kartu rasiu galimybių treniruotis šiame žemyne.

– Tačiau ateis ir diena, kai reikės kabinti startukus ant vinies. Ką toliau žadate veikti gyvenime?

– Traukia prie sporto – trenerės darbas, sporto psichologija, sporto medicina. Tiesa, dar nesu apsisprendusi.

– Kas patinka be sporto?

– Joga, sveikas gyvenimo būdas, važinėti dviračiu. Skaitau knygas apie sveiką maistą, nors pati kartais papiktnaudžiauju nesveikais patiekalais. Mėgstu šokti, susitikti su draugais, linksmai praleisti laiką. Patinka valgyti salotas, daržoves, vištieną, kalakutieną, varškę, kiaušinius. Vos ne alpstu pagalvojusi apie šokoladą ir saldainius. O kokia Lietuvoje skani plikyta duona! Vieną valgau! Amerikoje tokios nėra. Ir pyragaičiai Lietuvoje skanūs.

Vizitinė kortelė

Gimė 1988 m. rugsėjo 30 d. Klaipėdoje.

Turi brolį Julių, gimusį 1991 m.

1995–2003 m. mokėsi „Vyturio“ vidurinėje mokykloje.

2004–2007 m. mokėsi Dauners Grovo (JAV) vidurinėje mokykloje.

2008–2012 m. Viskonsino-Medisono universitete studijavo psichologiją ir kineziterapiją.

2012 m. Lietuvos taurės laimėtoja, Lietuvos čempionė 400 m bėgimo per barjerus rungtyje.

Pirmasis treneris – Donatas Senkus.