Nereikėtų skubotų veiksmų

Klaipėdos mero pavaduotojas Arvydas Cesiulis, kuruojantis krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio renginius, neslėpė sulaukęs iniciatyvų dėl sukilimo vado J.Budrio perlaidojimo uostamiestyje.

Šios iniciatyvos suaktyvėjo ne tik artėjant svarbios datos jubiliejui, bet ir dėl to, kad nebeliko artimųjų, kurie galėtų Amerikoje prižiūrėti J.Budrio kapavietę, kuri esą šiuo metu nebeprižiūrima.

"Ši J.Budrio perlaidojimo istorija tapo ilga, kaip Aladino barzda. Bet manytume, kad nereikėtų daryti skubotų veiksmų, nes kas gi prižiūrės čia tą kapą? O ir kur jį palaidoti – ar Skulptūrų parke prie žuvusių sukilėlių? Bet Skulptūrų parkas nėra kažkoks panteonas, kur visi, kas tik kokia nors forma nusipelnė Klaipėdai, vežami ir perlaidojami", – kalbėjo A.Cesiulis.

Tačiau ir pačioje Čikagoje vietos lietuvių bendruomenėje yra visokių nuomonių tuo klausimu.

Vieni norėtų, kad J.Budrys atgultų Klaipėdoje, kiti linkę palaikų nejudinti.

"Protingiausia būtų įpareigoti Lietuvos ambasadą JAV susisiekti su Čikagoje kapus prižiūrinčia įmone, sumokėti jai tam tikrą mokestį, kad J.Budrio kapas būtų prižiūrimas toliau. Manyčiau, kad didžiausia pagarba visiems pusantro tūkstančio žmonių, kurie dalyvavo Klaipėdos sukilime, tarp jų ir J.Budriui, būtų paminklas prie Žemaitijos brigados štabo. Tai būtų geriau visiems, nei kliedėti apie palaikų pargabenimą", – tvirtino A.Cesiulis.

Be to, toje pačioje kapavietėje Čikagos kapinėse kartu su J.Budriu palaidota ir jo žmona Regina.

Jei vis dėlto būtų nuspręsta perlaidoti, ar ir jos palaikai būtų pervežti į Klaipėdą, neaišku.

Tapo prastu pavyzdžiu

Vicemeras atsiminė Jurgio Lėbarto, Tilžės akto signataro, Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto nario, palaikų perlaidojimo atvejį Joniškės kapinėse, kuris tapo prastu pavyzdžiu, kai, perlaidoję šį asmenį, visi apie jo naują kapavietę staiga pamiršo.

"Po šio perlaidojimo kapas buvo visiškai apleistas. Neslėpsiu, mano paties iniciatyva jis pradėtas tvarkyti. Pradžioje vien, kol jį suradome, teko pavargti. Dabar jau tvarkybos projektai parengti, tas kapas bus sutvarkytas, yra ir paminklas užsakytas. Kapas bus prižiūrimas savivaldybės lėšomis. O tie perlaidojimo iniciatoriai, kurie žadėjo jį prižiūrėti, visi pradingo. Ir kapavietė liko apleista, nes nebėra giminių", – teigė A.Cesiulis.

Arvydas Cesiulis. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vicemeras teigė, kad tokių žinomų žmonių kapai prisimenami itin retai, tik tam tikromis progomis – Sausio 15-ąją ar Vasario 16-ąją.

"Todėl, mano įsitikinimu, palaikai turi likti ten, kur yra palaidoti. Šis atvejis tinka visiems, kalbant ir apie visus Skulptūrų parke atgulusius mirusiuosius", – pabrėžė A.Cesiulis.

Ši J.Budrio perlaidojimo istorija tapo ilga, kaip Aladino barzda.

Siekė perlaidoti prezidentą

Panaši iniciatyva, kaip ir J.Budrio atveju, prieš penkerius metus, radosi ir ruošiantis Lietuvos valstybės 100-mečiui.

Tuomet irgi kilo iniciatyvų pargabenti pirmojo šalies prezidento Antano Smetonos palaikus iš JAV.

Tada šį darbą buvo nusiteikusios atlikti Lietuvos blaivybės draugija "Baltų ainiai" kartu su kraštiečių draugija "Kur tas šaltinėlis".

Jų pageidavimu, A.Smetonos palaikai turėjo būti palaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse šalia Kipro ir Miko Petrauskų arba šalia Jono Basanavičiaus kapų.

A.Smetonos palaikus perlaidoti buvo pasiryžę ne tik blaivininkai ir kraštiečiai.

Šių ambicijų turėjo ir Ukmergės savivaldybė, tačiau, jos atstovų manymu, pirmasis prezidentas turėjo atgulti ne Vilniuje, o savo gimtinėje Ukmergės rajone.

Lietuvos prezidentas A.Smetona, tragiškai žuvęs per gaisrą 1944 m. Klivlande (JAV), tame pačiame mieste buvo ir palaidotas, 1975 m. jo palaikai perkelti į Ohajo valstijos Šardono miesto "All Souls" kapines.

Žurnalistas, istorinių knygų autorius ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas prieš penkerius metus dienraščiui pasakojo, kad perlaidojimo reikalu pas jį buvo atėję pasitarti minėti visuomenininkai iš blaivybės ir kraštiečių draugijų.

Jie tuomet degė noru parvežti į Lietuvą A.Smetonos palaikus ir veikiausiai įsivaizdavo, kad jokių oficialių procedūrų tam nereikia.

"Tada paklausiau, ar jie dėl to sutarė su velionio šeima? Ar į Lietuvą perveš vieną, ar du karstus, taip pat ir prezidento žmonos? O kaip kiti A.Smetonos giminės, kurie ten pat palaidoti? Žmonės buvo labai nustebę, esą, kokia dar šeima ir koks sutikimas? Klausimas buvo net nediskutuotinas. Jie veikiausiai įsivaizdavo, kad atvažiuos į kapines, išsikas svetimą karstą ir išsiveš. Amerikoje apsauga tokius entuziastus tiesiog nušautų", – dėstė V.Kavaliauskas.

Žurnalistas tuomet nuslopino visuomenininkų įkarštį, priminęs, kad yra prezidento artimieji, kurių pozicija – svarbiausia.

"Pamenu, apie perlaidojimą kalbėjome su A.Smetonos anūku. Jis manęs paklausė, ar garantuoju, kad prezidento kapas Lietuvoje nebus išniekintas. Kaip aš galiu tai garantuoti? Juk ir dabar girdėti, kaip piktinamasi, kad jis pabėgo lemiamu momentu ir paliko Lietuvos žmones. Pats nesu toks kategoriškas. Nekalbu apie 1926 m. perversmą, bet A.Smetona buvo pirmasis Lietuvos prezidentas ir todėl jis vertas pagarbos", – įsitikinęs V.Kavaliauskas.

Norėjo atgulti Klaipėdoje?

Jei A.Smetona turbūt nebuvo pareiškęs noro kada nors būti palaidotas Lietuvoje, tai, pasirodo, J.Budrio atveju situacija kita.

"Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą", – taip per laidotuves prie J.Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978) (šios ir kitų citatų kalba netaisyta – A.D.).

Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. Čikagoje leisto lietuvių laikraščio "Draugas" numeryje.

Ten aiškiai užsiminta, jog J.Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje.

Pirmoji sovietinė Lietuvos okupacija Budrių šeimą užklupo Jungtinėse Valstijose, kur nuo 1936 m. J.Polovinskas-Budrys dirbo Lietuvos generaliniu konsulu ir beveik iki mirties atstovavo nepriklausomai Lietuvos vyriausybei tremtyje, nuolat viešai reikšdamas savo antisovietinę poziciją.

Tad sovietų sistemai tai buvo labai nepalanki figūra, tuo metu net jo pavardė čia buvo tabu.

Pageidavimas: pats J.Budrys esą ne kartą išreiškė norą, kad jo palaikai būtų palaidoti būtent Klaipėdoje, tą norą esą atspindi ir dabartinis jo antkapis su Klaipėdos miesto herbu. Redakcijos arch.nuotr.

Užuominos ir antkapyje

Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone J.Kajeckas kitą dieną po J.Budrio mirties oficialiame rašte užsiminė, kad, likus vos 6 valandoms iki baigties, savo žmonai Reginai ir kolegai iš diplomatinio korpuso Niujorke Vytautui Stašinskui, akivaizdžiai kamuojamas skausmų, J.Budrys "kalbėjo savo laidotuvių reikalais".

"Pasakė, kad nori būti laidojamas be gėlių. Pageidavo būti palaidotas tautinėse kapinėse Čikagoje", – rašė J.Kajeckas.

Apie Klaipėdą tąkart jokių kalbų nebuvo. Ir tai suprantama, J.Budrys suvokė realybę, kad toks jo noras – neįgyvendinamas, bent jau tais 1964-aisiais.

Vis dėlto paminklas, kuris buvo pastatytas ant Klaipėdos sukilėlių vado kapo, pasako daugiau nei kokia nors raštiška ar žodinė paskutinioji velionio valia.

Ant paminklo matyti stilizuotos Klaipėdos miesto herbo detalės, jūros bangos ir Jogailaičių kryžius.

R.Budrienė netrukus po vyro mirties sutarė su lietuvių architektu JAV Jonu Muloku, kad šis iškaltų būtent tokį paminklą jos vyrui.

Vėliau, daugiau nei po 30 metų, čia atsirado ir jos pačios pavardė.

"Turbūt daugiau nėra nė vieno antkapio pasaulyje, kuriame būtų pavaizduotas Klaipėdos herbas. Tai unikalu, net memelenderių kapinėse tokių dalykų neteko matyti. Ir tai šį tą reiškia. Akivaizdu, kad šitai atspindi J.Budrio slaptą norą kada nors amžinojo poilsio atgulti būtent Klaipėdoje. O tai visai realu ir, jei tokia mintis būtų svarstoma, vieta paminklui iš Amerikos ir palaikams Skulptūrų parke šalia žuvusių 1923 metų sukilėlių tikrai atsirastų", – dienraščiui yra kalbėjęs klaipėdietis istorikas Dainius Elertas.

Kraštui nuopelnai – neginčijami

J.Budrio (1889–1964) nuopelnai prijungiant Klaipėdos kraštą Lietuvai yra nekvestionuojami.

Jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti Klaipėdos krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J.Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Ši 1923 m. sausio 15-ąją įžengė į Klaipėdos kraštą.

Užėmus Klaipėdą, sausio 16 d. generalinio štabo įsakymu iš vietinių krašto gyventojų J.Budrys pradėjo burti Klaipėdos krašto armiją.

Jos buvimo faktorius laidavo veiklos galimybes sukilimo metu suformuotai Erdmono Simonaičio direktorijai.

Sausio 17 d. J.Budrys tapo vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu, Klaipėdos kraštui paskirto A.Smetonos.

Prancūzijos kariuomenei pasitraukus iš Klaipėdos krašto, vasario 19 d. jis paskelbė perimąs Prancūzijos vyr. komisaro pareigas krašte.

Balandžio 7 d. A.Smetonai pasitraukus iš vyriausiojo įgaliotinio pareigų, faktiškai tapo Lietuvos atstovu Klaipėdos krašte.

1924 m. spalio 21 d. prezidento dekretu paskirtas pirmuoju Klaipėdos krašto gubernatoriumi, tačiau pasitraukė iš šių pareigų po lietuvių partijų nesėkmės per pirmuosius rinkimus į Klaipėdos krašto Seimelį 1925 m. lapkritį.

J.Budrio 75-mečio sukakties proga Vaclovas Sidzikauskas "Drauge" rašė: "Iš arti stebėjęs anais metais Klaipėdos laisvinimo vyksmą, aš galiu teigti, kad jei ne J.Budrys, jo drąsa, sumanumas ir ryžtas, tai kažin, ar tas Lietuvai gyvybinės reikšmės žygis iš viso būtų įvykęs ir pavykęs. O tatai galėjo nukreipti istoriją į priešišką Lietuvai kryptį."

Vėliau J.Budrys darbavosi Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje patarėju, o 1928 m. sausį buvo paskirtas Lietuvos konsulu Karaliaučiuje.

1936 m. rudenį – Lietuvos generaliniu konsulu JAV. Šias pareigas ėjo visą likusį savo gyvenimą – 28 metus iki pat mirties.

Tačiau panašu, kad, artėjant Klaipėdos krašto prie Lietuvos prijungimo šimtmečiui, ir teorinės tikimybės išpildyti paskutiniosios, taip garsiai ir neišsakytos J.Budrio valios nebelieka.