Tapo gyvūnų balsu

Beglobių gyvūnų socializacijos trenerė, viešosios įstaigos "Šuniukų fėja" bei keturkojų prieglaudos įkūrėja, šiemet įvertinta ir Metų klaipėdietės titulu, neneigia nekart girdėjusi replikų, esą verčiau derėtų rūpintis vaikais ar senoliais.

Kaip prisipažino Skaistė, nei panašios replikos, nei kandūs internautų pasisakymai jos nejaudina ne vien dėl to, kad jiems skaityti ji paprasčiausiai neturi laiko – anot pašnekovės, jokie komentarai nepadarys įtakos jos pasirinkimui, tam, kuo ji gyvena.

"Yra žmonės, kurie rūpinasi žmonėmis, ir žmonės, kurie rūpinasi gyvūnais. Man atrodo, kad kai turi rankas, kojas ir sugebi kalbėti, gali pats pasistengti sau padėti. O gyvūnai sau padėti negali, žmonės jų atžvilgiu neretai būna žiaurūs. Gyvūnai neturi balso, todėl aš esu jų balsas", – šypteli turbūt ne rečiau nei vardu šuniukų fėja pavadinama mergina.

Gyvūnai neturi balso, todėl aš esu jų balsas.

Anot Skaistės, galiausiai tai, jog socialiniuose tinkluose ji įprastai skelbia įrašus apie šunis, nereiškia, kad jos veikla apsiriboja vien rūpesčiu šiais keturkojais.

"Kai kurie žmonės tiesiog nelabai žino ar gilinasi į tai, kiek ir kuo aš užsiimu. Štai ir dabar esu suplanavusi važiuoti į Vilnių, kur vesiu paskaitą vaikams apie šunis, apie saugų elgesį su gyvūnais ir kitus dalykus – su panašiomis paskaitomis esu apvažiavusi gausybę mokyklų. Su kaniterapijos programa anksčiau lankydavomės ir senelių namuose. Apskritai pagrindinis mano tikslas – šviesti visuomenę, o visi globojami šunys yra kaip papildoma organizacijos veikla", – aiškino pašnekovė.

Kūrėsi ant plyno lauko

Tačiau ši "papildoma" veikla reikalauja ne tik didžiulio atsidavimo, energijos, bet ir investicijų. Šiuo metu klaipėdietė rūpinasi 7 savais ir 13 priglaustų keturkojų. Tiesa, kaip sako pati, visi šunys yra jos, kol atranda namus.

Dar neseniai Skaistei kasdien pirmyn atgal tekdavo įveikti daugiau nei 100 km, kad iš Klaipėdos nukaktų iki Rietavo pašonėje esančio kaimo, kur kartu su savo draugu Echartu kuria savo namus bei suteikia laikiną prieglobstį beglobiams gyvūnams.

Anot Skaistės, norėjosi ne tik užtikrinti patogią erdvę gausiam būriui augintinių, bet ir netapti našta kaimynams, tad arčiau Klaipėdos tokio didelio ir tankiai neapgyvendintoje teritorijoje esančio sklypo pora tiesiog nebūtų įpirkusi.

"Pirmiausia atsikraustė šunys, tad iš pradžių kiekvieną dieną važinėdavau iš Klaipėdos. Čia buvo tik plynas laukas su šuliniu. Nusipirkome "karavaną", bet nebuvo įvesta nei elektra, nei vanduo. Žodžiu, grįžome atgal į viduramžius. Dabar jau šiek tiek apsitvarkėme, galima gyventi, liko dar pasibaigti apdailą, aišku, tai toli gražu ne pabaiga, reikia ir tvoros, ir dar daug daug visko. Kad čia jau mūsų namai, dar irgi negaliu pasakyti, nes nėra nė adreso", – aprodydama bemaž prieš dvejus metus įsigytas valdas pasakoja Skaistė.

Tiesa, ir šeimininkauti atokioje sodyboje jai kol kas tenka vienai. "Draugas užsienyje. Jis dirba dėl mūsų, o aš dirbu dėl šunų", – šypteli pašnekovė.

Skaistė atvira – lėšoms prasimanyti tenka ieškoti įvairių būdų.

"Prižiūriu išvažiuojančiųjų atostogauti šunis. Stengiuosi surinkti pajamų mokesčio procentus paramai, dalyvauju renginiuose, teikiu konsultacijas. Padedu, jei žmonės turi bėdų dėl šunų agresijos ar susiduria su kitomis gyvūnų elgsenos problemomis. Anksčiau taip pat mokydavau bendro paklusnumo, užsiimdavau dresūra, tačiau dabar to nedarau, nes nebeįdomu", – pasakoja pašnekovė.

Studijos – užsienyje

Skaistė beveik tiksliai galėtų pasakyti, kokiu metu ji žengė pirmąjį žingsnį į tai, kuo gyvena šiandien.

"Viskas turbūt prasidėjo nuo to, kad labai norėjau didelio šuns. Vokiečių aviganio. Buvau gal 14-kos, bet tėvai man neleido jo laikyti. Todėl kai į Klaipėdą atsikraustė "Linksmosios pėdutės", jos tapo atgaiva mano norui. Aš ten beveik gyvenau. Jau tada supratau, kad man įdomiausia ne šiaip komandos, o gilinimasis į paties gyvūno psichologiją. Juk šunys, kaip ir mes, gali sirgti ir depresija, ir patirti kitų psichologinių problemų", – aiškina pašnekovė.

Mergina norėtų, jog praktikoje įgytos žinios taptų ir jos studijų objektų, tačiau kol Lietuvoje panašių programų tiesiog nėra, Skaistės akys krypsta į Didžiąją Britaniją.

"Nenoriu mokytis vien tam, kad mokyčiausi. Ketinau rinktis policijos mokyklą, bet supratau, kad kinologija man per daug siaura sritis. Tad kadangi mano draugas grįžta į Lietuvą ir turėsiu daugiau laisvo laiko, kitais metais nuotoliniu būdu ketinu studijuoti Anglijoje", – apie planus tapti diplomuota šunų psichologe kalba Metų klaipėdietė.

Kita didžioji merginos svajonė – įkurti šunų psichikos reabilitacijos centrą, kuris teiktų pagalbą ne tik keturkojams, bet ir juos auginantiems žmonėms.

Iš Olandijos ir Jurbarko

Į Skaistės rankas papuola ir žmonių nemeilę, agresiją, ir kankinimą badu patyrę, išsekę gyvūnai. Kaip sako pati mergina, tai yra gyvūnai, turintys vienokių ar kitokių sveikatos arba psichologinių problemų.

Antai 11 metų Čikas į sodybą atkeliavo iš Olandijos. Kai už musulmono ištekėjusi lietuvė į gatvę buvo išprašyta kartu su augintiniu, moteris pasirūpino gyvūną išsiųsti į Lietuvą savo mamai, kuri, pasirodo, paniškai bijo šunų. Taip Stafordšyro terjero kraujo turintis keturkojis atsidūrė pas Skaistę.

Kitas "stafo" mišrūnas čia buvo atgabentas iš Jurbarko.

"Kai pas mus pateko, jis buvo toks išbadėjęs, kad net ėdė pistacijų lukštus. Atrodė užguitas, liūdnas, kažką pasakai, o jis jau gūžiasi, matyt, ir muštas buvo. Jurbarkas – ne koks kaimas, žmonės būtų pastebėję, jei gatvėmis ilgesnį laiką būtų klaidžiojęs toks šuo. Labiausiai tikėtina, kad jį ilgai laikė kažkur uždarytą, nešėrė ir galiausiai išmetė į gatvę. Pas mus dar tik kelios dienos, o jau kur kas geriau jaučiasi, po mėnesio, manau, jis jau visai neprastai atrodys", – šypteli pašnekovė.

Skaistė yra turbūt vienintelė Lietuvoje, kuri globoja tiek vadinamųjų plačiašypsnių šunų (Stafordšyro terjerai, bulterjerai, pitbulterjerai ir kt.).

Anot pašnekovės, nors pastaruoju metu jai nebetenka girdėti pasisakymų apie "susirakinančius" žandikaulius, šios veislės vis dar apipintos gausybe mitų ir stereotipų.

"Pirmiausia, tai nėra koviniai šunys. Kovinis šuo yra tas, kuris dalyvavo kovose. Kaip ir mes nesame boksininkai, jei nelankome bokso treniruočių. Bet turbūt labiausiai mane erzina, kai sakoma, kad tokie gyvūnai niekada nebepripras prie naujo šeimininko, kad vos ne miegančiam žmogui gali perkąsti gerklę. Pas mane šunys patenka iš tokių "skylių", bet dar nė vienas gerklės neperkando", – ironizavo mergina.

Nemažai žmonių apskritai yra netinkami laikyti šunis.

Skaistė apgailestavo, kad tokius šunis vis dar renkasi žmonės, kuriems tai yra tik įrankis "kietumui" demonstruoti ar pagąsdinti kitus.

"Problema ta, kad nemažai žmonių apskritai yra netinkami laikyti šunis", – pripažino pašnekovė.

Pribloškiantis beširdiškumas

Skaistė neneigia – nustebinti ją kuo nors būtų sunku, vis dėlto praėjusių metų įvykis, kai Kėdainių rajone du belgų ir vokiečių aviganių mišrūnai mirtinai sužalojo 86 metų senolę, tiesiog pribloškė.

"Kai mano kolegė šių šunų šeimininko paklausė, ar sukandžiojimai buvo stiprūs, šis pasakė, kad nieko baisaus. Tačiau kai aš pamačiau nuotraukas, tai buvo klaiku, ant žmogaus kūno nebuvo sveikos vietos. Buvau priblokšta, koks šaltakraujis turi būti žmogus, jog šitaip reaguotų į tai, kad jo artimą žmogų jo paties šunys dėl jo kaltės sukandžiojo. Moteris – garbaus amžiaus, pati savimi normaliai negalinti pasirūpinti, sunkiai judanti, o jai patikimi du didžiuliai šunys!" – baisisi mergina.

Vienas šių liūdnai pagarsėjusių keturkojų buvo užmigdytas, kitas atkeliavo į "Šuniukų fėjos" sodybą su įsipareigojimu, kad gyvūnas niekam nebebus atiduotas.

"O šiaip istorijos – įvairios, bet daugeliu atveju panašios. Vienus gyvūnus atiduoda žmonės, kitus tenka išpirkti iš daugintojų, nes jie laikomi baisiomis sąlygomis. Šuniukai iš mūsų iškeliauja kastruoti, sterilizuoti, jei jie tam per maži, su šeimininku pasirašoma sutartis, kuria jis įsipareigoja tai atlikti", – aiškina pašnekovė.

Ar Skaistei neliūdna atsisveikinti su savo globotiniais?

"Priešingai – aš labai džiaugiuosi, kad jie gali išvažiuoti į tikrus namus. Nors jie čia jaučiasi gerai, man jokio malonumo, kad jie tupi voljeruose. Be to, su daugeliu šeimininkų bendraujame ir toliau, todėl žinau, kaip šie šunys gyvena, ar jiems viskas gerai", – sako pašnekovė.

Titulų nesureikšmina

Įsilingavęs pavasaris Skaistę džiugina ne tik kasdien ilgėjančiomis dienomis. Su savo augintiniais mergina lauke gali praleisti vis daugiau laiko – ilgi pasivaikščiojimai teikia malonumą ne tik gyvūnams, bet ir jai pačiai. Išvedžiodama šunis mergina kasdien įveikia maždaug po 10 km.

Artimiausiu metu globojamus gyvūnus prieglaudos įkūrėja ketina perkelti į netoliese esančią sodybą, kuria kol kas galės naudotis pagal panaudos sutartį.

"Voljerus pastatėme vos prieš metus, o dabar jie išgraužti, užlopyti, bet nebėra prasmės tvarkyti, nes planuojame perkelti šunis. Kurį laiką jų buvo apmažėję, pamaniau – puiku, pavasarį galėsime laisviau atsikvėpti, pradėti tvarkytis. Bet kai šunys išsidalina, dvi tris savaites tylu ramu, o paskui atsiranda vienas ir dar penki iš paskos", – juokiasi pašnekovė.

Tačiau turbūt kitaip Skaistė ir negalėtų gyventi – kaip pati prisipažįsta, ji nuolat turi būti judesyje ir jausti, jog tas judesys yra prasmingas.

Man nereikia viešumo ar kad mane kažkas atpažintų – jei ne gyvūnai, manęs net nebūtų feisbuke.

Nors ir neišsižada savo bendraamžiams būdingų pramogų, mergina sako nešvaistanti laiko ilgoms grožio procedūroms, vakarėliams ar tuštiems plepalams.

"Man nereikia viešumo ar kad mane kažkas atpažintų – jei ne gyvūnai, manęs net nebūtų feisbuke, tiesiog suvokiu, kad norėdama jiems padėti, turiu apie tai skleisti žinią", – aiškina pašnekovė.

Kaip prisipažino Skaistė, ir Metų klaipėdietės titulą ji linkusi vertinti filosofiškai.

"Susidarė įspūdis, jog kai kuriems aplinkiniams buvo daug svarbiau, kad aš laimėčiau, nei man pačiai. Be abejonės, smagu, kad žmonės įvertino, balsavo. Džiaugiuosi, kad tai yra reklama tam, ką darau. Bet mano gyvenimo šis faktas nepakeis – aš darysiu viską taip pat, kaip iki šiol", – šypteli pašnekovė.