Šiame XXI amžiuje, kai žirgai seniai nebenaudojami transporto reikalams, sumanyta pakartoti senųjų paštininkų kelionę iš Latvijos per Lietuvą į Lenkiją. Istorinio pašto kelio ekspedicijoje dalyvavęs klaipėdietis, šalies rankų lenkimo čempionas Mantas Juodkūnaitis neslepia, kad 800 km žygyje netrūko nuotykių ir net ekstremalių situacijų.

Istorinė ekspedicija

Klaipėdietis pasakojo, kad prie "Klajūnų klubo" rengiamos ekspedicijos jam pasiūlė prisijungti bičiuliai, – reikėjo padėti vadelioti žirgus.

Taigi nuspręsta keliauti senuoju pašto traktu "Sankt Peterburgas–Varšuva", kurio ilgis – 1,2 tūkst. km, jis jungia keturias šalis: Rusiją, Latviją, Lietuvą ir Lenkiją.
Teigiama, kad dar 1836 m. nutiestas kelias su puikiai veikusia pašto ir žirgų poilsio infrastruktūra, tuo metu buvo moderniausias Europoje.

Tačiau šių laikų ekspedicija prasidėjo ne Sankt Peterburge, nes žygeiviai ilgai negalėjo suderinti kažkokių formalumų, todėl jų žygis sutrumpėjo iki 800 km. Su rusais suderinti reikalus pavyko tik tada, kai pašto keliauninkų ekipažai jau buvo Lietuvoje.

Taigi dvi žirgų traukiamos pašto karietos – keturkinkė ir dvikinkė – gegužės 12-ąją pajudėjo nuo Latvijos–Rusijos sienos ir per tris savaites, gegužės 31 d. sėkmingai pasiekė Varšuvą.

Ekspedicijoje "Pašto kelias Latvija–Lietuva–Lenkija 2014" dalyvavo 16 žmonių ir dešimt žirgų. Idėja surengti šią kelionę "Klajūnų klubo" nariams kilo po 2010 m. žygio žemaitukų veislės žirgais iš Senųjų Trakų iki Juodosios jūros.

Po metų suorganizuotas žygis iš Vilniaus į Krokuvą, pakartojęs Žygimanto Augusto žmonos Barboros Radvilaitės laidotuvių kelią. Ekspedicija pašto keliu – jau trečioji tokio pobūdžio kelionė.

Karietos svoris – tona

Pagal specialų užsakymą pagamintas pusantros tonos ir toną sveriančias karietas į Varšuvą traukė pasaulyje garsios lietuviškos žemaitukų veislės žirgų atmaina – Lietuvos žirgyne auginti ir paruošti stambieji žemaitukai.
Kol vieni žirgai traukdavo karietas, kiti ilsėdavosi vežami automobilio priekaboje. Abi karietas traukiantys žirgai buvo keičiami maždaug kas 10–20 km, girdomi ir pailsinami keliskart per dieną.

"Žirgus keisdavome priklausomai nuo maršruto, nuo oro sąlygų. Kai būdavo labai karšta ir tekdavo važiuoti per kalvotas vietoves, tai keisdavome juos dažniau, o jei oras būdavo vėsesnis, žirgams leisdavome pailsėti kas 10 km. Kai jie įveikdavo dar 10 km, juos pakeisdavo kiti, gabenami automobilio priekaboje", – pasakojo M.Juodkūnaitis.

Po keitimo žirgus automobilio priekaboje nuveždavo į poilsio vietas, kai pasitaikydavo proga, juos maudydavo, kartą pavyko juos palepinti ežere, nes buvo labai geras priėjimas.

"Šitai kelionei žirgus treniravo devynis mėnesius. Buvo rimtas pasiruošimas, jie tempė ir svorius, ir karietas. Juos treniravo ir kalvotose vietovėse. Ekipažų greitis kelionės metu siekė 10 km per valandą", – teigė žygio dalyvis klaipėdietis.

Pasijuto paštininkų kailyje

Ekspedicijos dalyviams važiuoti karietose nebuvo labai lengva, nes jų ratai – metaliniai, nors lingės sušvelnindavo siūbavimą, tačiau prie geležies daužymosi į asfaltą teko priprasti.

"Nepatogumų būdavo, ypač važiuojant per pervažą Latvijoje, kai ant iškilusių tramvajaus bėgių ratai ėmė slysti ir kilo pavojus apsiversti, tačiau karieta sėkmingai užšoko ir išvengėme nemalonumų", – prisiminė žygio dalyvis.

Karietos ilgą kelionę atlaikė, nors ir apsidėvėjo, tačiau nesulūžo. Žygio dalyviai nakvodavo tuose miesteliuose, kuriuose kadaise paprastai apsistodavo ir pašto žygūnai.

"Mes ne šiaip keliavome, bet ir vežėme įvairius laiškus adresatams, net iki pačios Varšuvos. Turiu pasakyti, kad paštininkų darbas kadaise buvo nelengvas. Mes į šią kelionę vykome pasirengę, keisdavome žirgus, mums, manau, buvo paprasčiau nei pašto žygūnams anais laikais", – svarstė M.Juodkūnaitis.

Akistata su vilkiku

Žirgams ši ekspedicija buvo rimtas išmėginimas. Jie baidydavosi automobilių, nors įkinkytiesiems ir buvo dengiamos akys, kad patirtų mažiau streso.
Kelionės metu keturias vadelių poras laikė Sergejus Feoktistovas, vienas iš dviejų žinomų keturkinkės vadeliotojų Lietuvoje.

"Kai kur policijos pareigūnai mums talkino, kai kuriuos kelio ruožus patiems teko saugoti. Teko ir kelią blokuoti, kad galėtume įsukti, nes keturkinkę karietą nėra taip paprasta valdyti. Latvijoje vos vilkikas nepartrenkė mūsų žirgų, kai mėginome išsisukti vienoje vietoje. Visko buvo, bet viskas sėkmingai baigėsi, be traumų, be sužalojimų", – prisiminė klaipėdietis.

Žirgai buvo parengti, tad kelionę atlaikė puikiai. Jų sveikata rūpinosi veterinaras Audrius Kučinskas ir vadeliotojų bei prižiūrėtojų komanda. Žirgus bent kartą per kelionę kaustė kalvis Pavelas Nalivaiko.

Pašto istorijos štrichai

Lietuvoje pašto istorija skaičiuojama jau nuo XVI a. – 1562 m. liepos 11 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas pavedė Kristupui Taksiui organizuoti reguliarų pašto vežimo maršrutą Vilnius–Krokuva–Viena–Venecija. Anuomet laiškai iš Krokuvos Vilnių pasiekdavo per 7 dienas.

Lenkijos karalius Steponas Batoras suteikė paštui viešumą – nustatė vienodus mokesčius. Galimybę pasinaudoti paštu turėjo kiekvienas žmogus. Tuo metu paštas pradėtas pristatyti reguliariai.

1918 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos finansų, prekybos ir pramonės ministras Martynas Yčas pasirašė potvarkį, kuriuo įkuriama Lietuvos pašto valdyba. Nuo tos dienos oficialiai skaičiuojama Lietuvos pašto istorija.

Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinti Lietuvos ryšiai, nebeliko pašto transporto, nebuvo ir susisiekimo geležinkeliais. Ryšių veikla buvo visiškai priklausoma nuo Maskvos.

1990 m. spalio 7 d. pašto apyvartoje pasirodė pirmoji nepriklausomos Lietuvos pašto ženklų serija "Angelas".

1991 m. gruodžio 17 d. buvo nutarta reorganizuoti Lietuvos ryšių valdymo struktūrą – atskirti pašto ryšius nuo elektros ryšių, įsteigiant valstybės įmonę "Lietuvos paštas" ir valstybės įmonę "Lietuvos telekomas".

2012 m. pabaigoje Lietuvos pašto viešąjį tinklą sudarė 729 pašto paslaugų teikimo vietos – 702 stacionarieji paštai ir 133 paslaugų teikimo vietos, kurias aplanko mobilieji bendrovės paštai.