Teisingumo triumfas

Šiandien, Didįjį šeštadienį, Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje į Velyknakčio mišias rinksis šimtai klaipėdiečių.

Veikiausiai ateis ir tie, kurie prisidėjo prie šios šventovės statybų, kurie pamena, kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo, kurie prisimena, kaip vos per trejus metus ji buvo pastatyta ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta "liaudies filharmonija".

Šiemet sukanka lygiai 30 metų, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

Šiandien dar mažai, kas žino, kad ne Maskvos, o būtent Vilniuje sėdintys komunistai su Antanu Sniečkumi (1903–1974) priešakyje darė viską, kad uostamiesčio bažnyčia būtų uždaryta.

"Visiškai slaptai"

Lietuvos ypatingasis archyvas paviešino 1960 m. gruodžio 3 d. Lietuvos TSR KP CK (komunistų partijos centro komiteto) biuro protokolą, kurio pirmojo lapo viršuje juoduoja įrašas "Visiškai slaptai".

Būtent tos dienos posėdyje svarstytas klausimas apie katalikų bažnyčios Klaipėdoje statybas.

Posėdyje, kuriam pirmininkavo pats A.Sniečkus, dalyvavo CK biuro nariai B.Šarkovas, Vladas Niunka, Motiejus Šumauskas, Albertas Barauskas, J.Novickas, Ksaveras Kairys, Genrikas Zimanas, dar – Alfonsas Randakevičius, LTSR KGB pirmininkas, ir keli kandidatai į CK biurą.

Posėdžio protokole rašoma, jog draugas A.Sniečkus, trumpai pristatęs Klaipėdos katalikų bažnyčios klausimą, pabrėžė: "Klaipėdos bažnyčią norėjo atidaryti dar vasarą, bet aš prašiau klaipėdiečių draugų, taip pat ir A.Randakevičiaus, kad jie sutrukdytų atidarymui. Šiuo klausimu mes norėjome pasitarti su TSKP CK. Mes tikrai jiems nedarėme jokių nuolaidų. Priešingai, netgi labai daug bažnyčių ir vienuolynų uždarėme. Dėl to mus netgi apkaltino "perlenkus lazdą", mane net kvietė į TSKP CK pasiaiškinti."

Kalčiausias – I.Polianskis?

Toliau A.Sniečkus apgailestavo, kad lietuvių komunistus dėl pernelyg aršaus tikinčiųjų persekiojimo ir bažnyčių uždarinėjimo aukščiausiai valdžiai nuolatos skundė toks Igoris Polianskis.

Katalikų bažnyčios sovietmečiu persekiojimo klausimus tyrinėjęs Vilniaus universiteto istorikas  dr. Arūnas Streikus patikslino, jog minimas I.Polianskis, kurį tame savo protokole, kaip pagrindinį kaištį kovoje su religija dar ne kartą minės lietuvių komunistai, tuo metu buvo Religinių kultų reikalų tarybos (RKRT) pirmininkas.

Ši institucija veikė prie Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos.

"Gal ir atrodytų, kad RKRT požiūris į religiją buvo liberalus, tačiau siekis neuždaryti visų bažnyčių labiau sietinas su to meto SSRS užsienio politika. Po J.Stalino mirties buvo "gerinamas" šalies įvaizdis, tačiau vietiniai komunistai buvo labiau ortodoksiški, todėl jie ir priešinosi iniciatyvoms lengvinti tikinčiųjų padėtį", – pasakojo A.Streikus.

"Jis (I.Polianskis – A.D.) skundėsi, kad mes spaudžiame tikinčiuosius, uždarinėjame bažnyčias. Polianskis remdamasis Lietuvos vyskupų ir kunigų pareiškimais, parašė skundą į TSKP CK, jis prieštaravo Vilniaus katedros uždarymui, spaudė, kad statytume bažnyčią Klaipėdoje. Esą ten jūrų uostas, kur atvyks daug užsieniečių, bus nesmagu, jei tikintieji neturės bažnyčios ir bus priversti melstis daržinėje", – posėdyje toliau dėstė A.Sniečkus.

Niekada nebūtų leidę

Jam antrino ir M.Šumauskas: "Ilgą laiką I.Polianskis mus spaudė, komandavo ir reikalavo, kad pradėtume bažnyčios statybą Klaipėdoje, sakė, kad šitą reikalą derino su draugu A.Mikojanu. B.Pušinis (Lietuvos SSR Religijos reikalų komiteto įgaliotinis – A.D.) taip pat įrodinėjo, kad Klaipėdoje nėra bažnyčios ir jos reikia. Būtų užtekę iškelti kryžių virš to pastato, kur jie dabar meldžiasi (apie 30 tūkst. žmonių). Reikėjo atsakingiau žiūrėti į šį reikalą. Kam leido bokštą statyti? Čia didelė tų komunistų kaltė, kurie ruošė šį projektą, pirmiausia miesto partijos komiteto sekretoriaus Kairelio, Klaipėdos architektų, Statybos ir architektūros komiteto. Reikia nubausti žmones, kurie taip neatsakingai sprendė šį klausimą."

K.Kairys tame pačiame posėdyje buvo sutrikęs ir vis klausinėjo, kodėl Klaipėdos bažnyčios klausimas iškilo tik dabar, kai ji jau pastatyta?

O A.Sniečkus rėžė, kad jie galvojo, jog statybos bus užkonservuotos, niekas netikėjo, kad per trejus metus įmanoma pastatyti tokį objektą.

"Be abejonės, mes kalti, kad leidome statyti bažnyčią. Leidome ir pamiršome. O kunigai tuo pasinaudojo ir per trejus metus pastatė didžiulę šventyklą. Mes Vilniuje jau 10 metų biblioteką statome ir niekaip nepastatome", – tame pačiame posėdyje stebėjosi B.Šarkovas.

A.Sniečkaus radikalų požiūrį į tikinčiuosius vainikavo jo pastebėjimai minėtame LKP CK biuro pasitarime, užfiksuoti slaptame protokole: "Jei I.Polianskis mūsų nebūtų visiems skundęs, nebūtų buvę nė kalbos apie kažkokios bažnyčios statybą Klaipėdoje. Mes nė minties tokios neturėjome. Šiuo požiūriu mūsų sąžinė (kaip komunistų) švari: mes uždarėme daugybę bažnyčių, vienuolynų, dvasinių seminarijų. Mes visaip trukdėme kunigams dirbti. (…) Jūs, drauge M.Šumauskai, taip pat kaltas, kad leidote statyti bažnyčią Klaipėdoje, nekontroliavote statybų. Reikėjo visaip kliudyti bažnyčios statymui. KGB organai irgi mums apie tai nieko nesakė", – taip tada kalbėjo aršiausias sovietinės Lietuvos komunistas A.Sniečkus.

Telšių žydės auka

Nomenklatūrinę komunistų viršūnėlę tuokart stebino ir kitas neįtikėtinas dalykas.

Bažnyčios statyboms žmonės patys surinko stulbinamai didelę sumą tiems laikams – 3,5 mln. rublių.

Pagal architekto Juozo Baltrėno projektą buvo gana greitai pastatyti modernūs 63 m ilgio ir 25 m pločio trijų navų maldos namai su 70 m aukščio bokštu.

Posėdyje tada prasitarta, kad "pinigus bažnyčiai aukojo ne tik Lietuvos tikintieji, bet – ir iš JAV".

Paskui šis faktas bus panaudotas byloje, kaltinant bažnyčios statytojus kunigus manipuliacijomis ir užsienio valiuta.

Dar daugiau, pats A.Sniečkus posėdyje pasakė: "Kalba, kad viena Telšių žydė perdavė 75 tūkst. rublių bažnyčios statybai, kuriuos buvo gavusi iš užsienio."

Galimas dalykas, kad šią informaciją pirmajam sekretoriui "pašnibždėjo" kolega iš KGB – A.Randakevičius.

Tikimybė, jog žydų tautybės moteris galėjo paaukoti tokią didelę sumą bažnyčiai, gali būti tiesa. Tai galėjo būti padėka geradariams, gelbėjusiems žydus nuo genocido vokiečių okupacijos metais.

Tačiau šiandien informacija apie dosnią dovaną iš Telšių taip ir lieka nepatvirtinta legenda, užfiksuota tik slaptame sovietinių nomenklatūrininkų posėdžio protokole.

Piktinosi statybomis?

Šiame 1960-ųjų LKP CK biuro posėdyje dar buvo diskutuota, kad reikia vis dėlto leisti atidaryti Klaipėdos bažnyčią, kuri, beje, pritaikyta 3 tūkst. tikinčiųjų, nes esą "gali kilti neramumai".

"Mano nuomone, jei neleisime atidaryti naujos bažnyčios Klaipėdoje, gali kilti nepasitenkinimas. Senojoje bažnyčioje (Kristaus Karaliaus bažnyčioje – A.D.) reikėtų įrengti sporto salę", – toks buvo M.Šumausko siūlymas.

Jam antrino K.Kairys: "Žuvų pramonės darbuotojai priekaištavo, kad gyvenamųjų namų nėra, o bažnyčią pastatė taip greitai (…). Bažnyčią reikia atidaryti nedelsiant, nes kils konfliktas su tikinčiaisiais. Senąją bažnyčią reikia pritaikyti sporto reikmėms. Žvejai labai aktyviai svarstė bažnyčios statybų klausimą, nes patys gyvena laivuose."

Dar posėdyje užsiminta, kad klaipėdiečiai skundėsi, jog "mieste nėra kur gyventi, o bažnyčią stato. Taip pat mieste nestatomi klubai".

Per tris dienas sukurpta byla

Per šį komunistų partijos šulų posėdį Vilniuje iškilo klausimas, atitinkantis jų mentalitetą – "kunigai, statę bažnyčią, negalėjo nevogti statybinių medžiagų".

Taip per tris dienas buvo sukurpti įrodymai prieš dvasininkus B.Burneikį ir L.Povilonį.

1960 m. gruodžio 3–7 dienomis, kaip liudija dar vienas Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentas, tuometis LTSR prokuroras V.Galinaitis ir KGB vadas A.Randakevičius A.Sniečkui pateikė 5 mašinraščio lapų ataskaitą su surinktais "įkalčiais" apie nusikalstamas Klaipėdos bažnyčios kunigų statytojų "spekuliacijas".

"Iš viso Povilonis pardavė 68 t cemento už 360 rublių už toną, pirko už 154 rublius už toną. Pardavė 12,5 t gesintų kalkių po 300 rublių už toną ir 5 tonas – po 400 rub. už toną, kai valstybinė kaina – 126 rubliai už toną; 7 936 kg marmuro skaldos pardavė po 500 rublių už toną, pats už tai, įskaitant transporto išlaidas, mokėjo po 232,85 rub. už toną. Dalį statybinių medžiagų kunigas Povilonis perpardavė kitiems kunigams, kurie statė ar remontavo parapijos namus ir bažnyčias", – rašoma pranešime A.Sniečkui.

To pakako, kad Marijos Taikos Karalienės bažnyčia taip ir liktų nepašventinta, o jos statytojai atsidurtų už grotų.

Tikintieji nenuleido rankų

Po pusantro mėnesio įvyko teismas. Į kaltinamųjų suolą sėdo du kunigai – L.Povilonis ir B.Burneikis. Buvo teisiami dar penki asmenys.

Byla Vilniuje nagrinėta 11 dienų. Bažnyčios statytojus kaltino LSSR prokuroras V.Galinaitis.

Bausmes atseikėjo nuosprendį perskaitęs LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas J.Žvirblis: L.Poviloniui – 8 metai nelaisvės, konfiskuojant visą turtą.

B.Burneikiui skirta 7 metai kalėjimo. Kiti talkininkai pasiųsti už grotų 3–5 metams.

Visoje Sovietų Sąjungoje tai buvo pirmieji legaliai pastatyti maldos namai, tačiau labai greitai Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo nuniokota ir paversta "liaudies filharmonija".

Pirmąjį laišką, siekdami atgauti šventyklą, Kremliui tikintieji parašė 1974 m.

Kitą peticiją Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui L.Brežnevui nusiuntė 1979 m., reikalaudami grąžinti Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuriai statyti leidimą suteikė pati SSRS Aukščiausioji Taryba.

Paskui buvo raštas M.Gorbačiovui su 150 tūkst. tikinčiųjų parašų. Pagaliau tikslas buvo pasiektas.

Paskutinysis koncertas užgrobtos bažnyčios patalpose surengtas 1988 m. gruodžio 24-ąją.

O kitą dieną toje pačioje salėje B.Burneikis su kunigais jau aukojo pirmąsias Mišias.

Žmonės "liaudies filharmoniją" per parą pavertė savo bažnyčia.