Brolis pranciškonas Genadijus Linas Vodopjanovas lygiai po savaitės bus įšventintas į vyskupus. Tai pats jauniausias vyskupas Lietuvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį ir antrasis, paskirtas iš Pranciškonų brolijos po vyskupo Pauliaus Antano Baltakio, kuris buvo atsakingas už lietuvių išeivijos parapijų dvasinį gyvenimą. Telšių vyskupui Jonui Borutai prašant, brolis Linas paskirtas jo pagalbininku – vyskupu augziliaru.

Šventų vietų ieškojimai

– Sovietmečiu bažnyčios daug kur buvo uždarytos. Nida, jūsų gimtasis miestas, irgi buvo be maldos namų?

– Taip, tarybiniais laikais Nidoje nebuvo bažnyčios. Pati pirmoji Nidos bažnyčia buvo liuteronų evangelikų, po karo iki praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio ten meldėsi ir katalikai. Paskui ją uždarė ir įkūrė Neringos kuršių etnografinį muziejų. Jis veikė iki 1989 metų. Religinis gyvenimas šiame krašte vyko tik Klaipėdoje, bet ir ten ilgą laiką buvo tik vienintelė Kristaus Karaliaus bažnyčia.

– Yra tekę kalbėti su bažnyčios istoriku, jis teigė, kad yra bažnyčios, kurios ypač traukia žmones, vadinamos „išmelstos vietos“. Ar yra tiesos, kad kai kurios bažnyčios ilgainiui tikrai įgyja tą šventumo aurą?

– Žmonės pripranta prie tam tikros vietos. Maldos vieta, ypač, jei ten jis praleidžia ne tik Didžiąsias šventes, bet ir sekmadienius, tampa miela. Tačiau ir bažnyčių pastatai labai skirtingi. Vieni jaukūs, kiti, priešingai, negi erzinantys. Todėl labai svarbu, kad tos naujos bažnyčios būtų patrauklios, juk tai pirmiausia žmogaus susitikimo su Dievu vieta.

– Dirbote Šiauliuose Kryžių kalno vienuolyne. Kas žmones ten traukė visais laikais? Kokia tai vieta?

– Kryžių kalnas – tikrai unikali vieta Lietuvai ir net visam pasauliui, ta vieta išryškėjo ir tapo žinoma po Palaimintojo Jono Pauliaus II apsilankymo 1993 metais. Tarybiniais metais Kryžių kalnas įgavo dvigubą poziciją. Visų pirma, tai buvo vietos žmonių tikėjimo išraiška, tuo kuo jie tiki, ir ką valdžia draudžia. Tas kryžiaus pastatymas buvo tikėjimo paliudijimas. Kitas dalykas buvo Dievo prašymas, kad jis suteiktų Lietuvai laisvę. Tai buvo kova už tikėjimą ir už tėvynės laisvę. Tokią prasmę įgavo Kryžių kalnas.

Kretingos fenomenas

– Stebina ir pačios Kretingos bažnyčios sakralumas, ta senovės dvasia, regis, tvenkiasi iš pačių jos požemių. Jūs irgi pabrėžėte, kad Kretingos bažnyčia ypatinga, kodėl?

– Jūs užsiminėte apie išmelstas vietas. Tokia yra ši bažnyčia. Kretingoje žmonės daug meldžiasi. Negaliu sakyti, kad per daug. Bet žmonės čia dažnai lankosi. Bažnyčia atidaryta visą dieną nuo pat ankstyvo ryto iki vakaro. Kretinga turi labai gilias religines tradicijas. Tie 400 metų brolių pranciškonų buvimo čia paliko savo pėdsaką.

– Ar buvo istorinis laikmetis, kai brolių pranciškonų veikla Kretingoje nutrūko?

– Tai buvo sovietmečiu, bet tik iš dalies. Per pirmąją okupaciją 1940 metais broliai buvo išvaikyti, o vienuolyno turtas konfiskuotas. Vienuoliai veikė pogrindyje.

– Ar išliko apie juos duomenų, ar žinoma, kas jie tokie, ar jiems pavyko išvengti represijų?

– Taip, visi jie žinomi. Bet tie broliai, kurie čia buvo pasilikę, buvo ne kunigai. Tik vienuoliai, be kunigystės įšventinimų. Vienas jų – brolis Paulius į pranciškonų ordiną įstojo dar prieš karą ir mirė 1999 metais. Kai prasidėjo karas, jis pasitraukė iš vienuolyno, bet gyveno Kretingos apylinkėse. Dirbo batsiuviu. Kai broliai pranciškonai 1989 metais lapkričio 19 dieną sugrįžo į Kretingą, jis irgi grįžo į vienuolyną. Senu įpratimu taisyti batus žmonės jam nešė jau į vienuolyną. Jis buvo ir bitininkas, netoliese augino bites, visokius darbus dirbo. Tie broliai pogrindyje gyveno slaptai, atskirai vienas nuo kito, kai kurie jų dirbo zakristijonais, vienas brolis represijų metais buvo bažnyčios vargonininkas. Vienuolių bendruomenės gyvenimo sovietmečiu nebuvo, tiek broliai, tiek ir seserys pranciškonės gyveno slaptai.

Krikščionių kraujas – stiprybė

– Kalbant apie brolių pranciškonų ir kitų kankinių išbandymus ir tuos, kurie daugybę metų gyvena taikos sąlygomis, kurie iš jų tvirtesni savo tikėjime? Ar galima teigti, kad daugiau kentėję, labiau suvokia Dievo esmę, ar būtinai reikalinga ta kančia, kad tai suprastum?

– Juk dar ir šiandien sakoma, kad pirmųjų krikščionių kraujas yra jų stiprybė. Ne taip seniai teko lankytis Lavernoje, kur Šventajam Pranciškui atsivėrė stigmos, ten sutikau vieną brolį iš Meksikos. Teko pabendrauti, jis patvirtino, kad jo šalyje yra daug pašaukimų, tai yra daug žmonių pasišvenčia Dievo tarnystei. Jis pasakojo, kad Meksijoje XIX amžiaus viduryje buvo labai persekiojami krikščionys. Tada daug pranciškonų ir kunigų buvo nužudyta. Tai štai, jie kadaise paaukojo savo gyvybę už tikėjimą, o šiandien turime viso to vaisius. Todėl šiandien ten yra daug pašaukimų. Ir Pietų Korėjoje neseniai teko sutikti vyskupą iš tos šalies. Jis pasakojo, kad Korėjoje irgi buvo didžiuliai persekiojimai. Tad ta krikščionių kančia ir pralietas kraujas už tikėjimą, už Jėzų, duoda vaisius.

Apie įžadus ir žemaičių kalbą

– Kalbant apie priesaiką, apie įžadus, ar tai vien tik žodžiai, ar kur kas daugiau? Ką reiškia jų sulaužymas, ar iš viso įmanoma atpirkti tokius dalykus? Juk išdavysčių aplinkui daug ir kunigų tarpe, ir šeimose. Ką tai reiškia iš esmės, ar tai vien tik žodžiai?

– Priesaika ir įžadai – tikrai ne vien žodžiai. Pavyzdžiui, santuoka. Tai – priesaika, įsipareigojimas, kad visą gyvenimą pasižadi gyventi su tuo žmogumi. Kai ištari priesaiką, tai jau nebėra tik žodis, ar oficialus aktas. Priesaika yra tai, kai tu už savo įžadus gali atiduoti gyvybę. Pasiaukoti už savo artimą ar tėvynę, už Dievą, ir tada tai jau ne vien tik žodžiai. Santuokos kelyje tai – vienas svarbiausių dalykų. Tas pats ir įžadai. Tu juos duodi, negalvodamas, kas bus ateityje. Duodant įžadus Dievui irgi to nežinai, bet kai pasižadi, prašai Dievo malonės, kad tuose įžaduose Dievas padėtų gyventi kiekvieną dieną.

– Bažnytinė kalba yra pakankamai sena, per laiką keičiasi net kai kurių žodžių reikšmės. Ar tenka ją adaptuoti, pritaikyti dabartiniam pasauliui, šiuolaikiniams žmonėms?

– Ta kalba pakankamai suprantama, juk anksčiau mišios buvo laikomos lotyniškai, paskui šiose vietose – žemaitiškai. Paskaitau Motiejaus Valančiaus pamokslus, ten tai tikrai neįmanoma nieko suprasti.

– Ar pramokote žemaitiškai gyvendamas Žemaitijoje?

– Ne, neišmokau, bet suprantu.

Pasirinkimą nulėmė asmenybės

– Jūs pats jaunas apsisprendėte tapti dvasininku. Du žmonės, pranciškonai brolis Benediktas ir brolis Astijus, buvo tie, kurie padėjo apsispręsti vienuolystei. Tačiau ar buvo kokie kiti motyvai šio kelio pasirinkimui, nes tai labai rimtas apsisprendimas?

– Tai nebuvo staigus ir netikėtas apsisprendimas. Mintys apie vienuolio gyvenimo kelią atėjo, kai mokiausi 10 klasėje. Susitikimai su kunigais, su broliais pranciškonais padėjo apsispręsti. Ir, žinoma, pati Kretinga, tie atvažiavimai čia paliko begalinį ir labai šiltą įspūdį. Jis išlikę iki šiol. Tada dar tik atgavus nepriklausomybę, jau broliai čia gyveno, meldėsi ir dirbo. Bendruomenė keitėsi. Tai labai veikė.

– Ar jums teko susitikti su Palaimintuoju Jonu Pauliumi II ar dabartiniu popiežiumi?

– Tikiuosi bus proga susitikti, po įšventinimo į vyskupus apeigų.

– Paprastiems žmonėms, pasauliečiams galite paaiškinti, ką reiškia vyskupo pareigos? Juk jūs tik iš Pranciškonų ordino Lietuvoje esate antrasis, kuris taps vyskupu per visą istoriją. Sakoma, būsite jauniausias vyskupas Lietuvoje.

– Žinoma, pirmiausiai tai pareigos, bet ir vieta tarnystei Dievui. Tai yra ir Šventojo Tėvo kvietimas, jo pramatymas. Šventasis Tėvas visus šiuos reikalus ir tvarko. Tai bus darbas bendruomenei, kitaip ir nežinau net kaip įvardinti.