Lygiai po dešimties dienų jis ties Švedijos krantu įmerks irklus į Baltijos bangas, kad galiausiai pasiektų gimtąją Klaipėdą.

Per Baltiją – baidarėmis

Šiuo plaukimu 31-erių Paulius kartu su dviem bendražygiais atiduos duoklę ne tik Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, Jūros šventės 50-mečiui, bet ir savo tėvo Gintaro Paulionio žygiui. Tuomet, prieš 15 metų, irkline valtele Baltiją dukart įveikusio klaipėdiečio kelionei buvo lemta tragiškai nutrūkti ties pat namų slenksčiu – G.Paulionis žuvo prie Kuršių nerijos krantų.

Daugiau nei 300 km atstumą nuo Švedijos iki Lietuvos kranto jūrinėmis baidarėmis užsimojusi įveikti trijulė pagerbs ir kitus mūsų šalies drąsuolius, nepabūgusius susigrumti su aikštingomis Baltijos bangomis.

– Ar nebaugu, turint tokią patirtį kaip jūsų, leistis į šį žygį?

– Baugu nėra. Galima sakyti, kad tiek fiziškai, tiek morališkai buvome pasiruošę jau su pačios idėjos atsiradimu. Intensyviai rengiamės ir dabar. O toliau viską lems oro sąlygos – yra veiksnių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Žinoma, būtų apmaudu, jei dėl nepalankaus oro nepavyktų įgyvendinti šio sumanymo.

– Ar ryžtumėtės tokioms sąlygoms, kokiomis anuomet plaukė jūsų tėvas, – be jokio ryšio su aplinkiniu pasauliu, be palydos?

– Sunku pasakyti. Mums, be abejo, gerokai lengviau – gelbsti kitų žmonių praktika, šiandien galime pasinaudoti tokiomis galimybėmis, kurių neturėjo mano tėvukas. Nors visko, žinoma, neapskaičiuosi ir nenumatysi, mes stengėmės maksimaliai pasiruošti.

Žmona bus šalia

– Kaip jūs pats šiandien vertinate savo tėvo žygį?

– Aš negalvoju apie tai, ar buvo verta. Ne mums tai spręsti – nei šeimos nariai, nei draugai negali to daryti. Kiekvienas turime savo motoriuką, idėjų, kurios mus veda pirmyn. Tai darydamas tėvas turėjo savus motyvus.

Esu už laisvą žmogaus pasirinkimą. Tas pats kalbant apie mano šeimos narius – jei jie kažką sugalvos nuveikti, aš juos visada palaikysiu, net jei man tai atrodys nepriimtina. Neketinu piršti savo požiūrio. Ir mano artimieji mane palaiko. Jei aš ko imuosi, vadinasi, man to reikia.

– Kas yra ta artimiausių žmonių grupelė?

– Žmona, dukros, mama, sesuo. Žmona aktyviai domisi kelione, kokių pavojų gali kilti jos metu, ką reikėtų daryti vienu ar kitu atveju, ir ji žino, kad tai padaryti realu. Taip, tai sunku, bet įmanoma. Tuo metu, kai plauksime, žmona bus lydinčioje jachtoje, o visi kiti šeimos nariai lauks namuose.

– Kai žuvo tėtis, jums buvo 17 metų. Koks jis išliko atmintyje?

– Tėvas ne liko, jis yra. Nuolatos jaučiu jo buvimą. Dažnai nuvažiuoju ir į Preilą, kur stovi atminimo akmenukas. Tėvo paveikslas neišdilo – kai kurie sako, kad prabėgus ilgesniam laikui įvykių, žmonių detalės ima pasimiršti, blukti. Man viskas kaip vakar. Kokį jį mačiau kadaise, tokį regiu ir šiandieną. Turbūt kaip ryškiausias bruožas atmintin įsirėžė tėvo optimizmas. Manau, kad toji graži idėja, sumanymas jam teikė vidinio adrenalino, motyvacijos.

Per žarijas – be pūslių

– Ar ir jūs tai paveldėjote?

– Man sudėtinga pasakyti, ar tokie dalykai paveldimi. Galbūt. Kalbant apie savęs išbandymą – turbūt visi žmonės turi prigimtinį norą pažinti, užduoti klausimą ir ieškoti atsakymų.

– Jūsų pomėgiai – pradedant jėgos aitvarais ir baigiant šunų kinkinių sportu – daugeliui tautiečių pasirodytų gana egzotiški. Jie taip pat kilo iš jūsų paminėto pažinimo poreikio?

– Turbūt. Tiesą sakant, tie mano pomėgiai nebėra tokie išskirtiniai, vis daugiau žmonių Lietuvoje domisi panašiais dalykais.

– Bet kokiu atveju vargu ar statistiniai lietuviai savo malonumui žingsniuoja karštomis žarijomis. Kaip tapote motyvacinių mokymų vaikštant per žarijas instruktoriumi?

– Kai pamačiau tai, ieškojau galimybių išbandyti ir pats. Taip atsidūriau vaikščiojimo per žarijas mokykloje Portugalijoje. Prisipažinsiu, važiavau nusiteikęs skeptiškai – maniau, kad tai paprasčiausias triukas. Tačiau įsitikinau, kad jokios mistikos nėra, viskas priklauso nuo mūsų smegenų veiklos, tai paprasčiausia fiziologija. Per vieną vakarą įmanoma šimtą kartų pereiti per žarijas ir nenudegti. Ir tai nėra du trys žingsniai, o 12 m takas, kuriuo eini, o ne bėgi. 600 laipsniai karščio – ir nė vienos pūslės.

– Ar po tokių ekstremalių išbandymų kažkas pasikeičia žmogaus sąmonėje?

– Tiesiog viskas daug paprasčiau pradeda atrodyti. Žmogus taip susikoncentruoja, kad sugeba nenudegti tokiame karštyje. Tai vyksta kiekvieno pastangų dėka. Pavadinčiau tai smegenų treniruote. Išbandyti vaikščiojimą per žarijas norinčiųjų Lietuvoje yra, tiesa, ne tiek daug, kiek, pavyzdžiui, Estijoje. Vilniuje gyvena du stiprūs treneriai, kurie tuo užsiima ir propaguoja dažniau nei aš, kadangi iš šių mokymų gyvena.

Gimtinėje – kaip svečias

– Norvegų kompanijoje vadovaujate kvalifikuotų aukštalipių komandai – ši veikla pas mus taip pat nėra tarp populiariausiųjų.

– Mano darbas atrodo galbūt kiek neįprastas, nes pas mus nėra didelė rinka. Užsienyje tai gana populiaru. Mūsų kompanija dirba laivuose ir naftos platformose. Aš pats atsakingas už aukštalipių saugumą – turiu patikrinti priėjimo taškus, jei jų nėra, numatyti, įrengti, instruktuoti žmones.

– Nuo ko pradėjote karjerą?

– Po studijų Karo akademijoje įkūriau savo verslą, tačiau visada norėjosi surasti įdomesnį, aktyvesnį darbą, kuriame kiekviena diena būtų vis kitokia. Susipažinęs su keletu aukštalipių, pradėjau aktyviau domėtis šia veikla, galiausiai perėjau visas pakopas nuo žemiausios iki aukščiausios.

– Galima sakyti, viena koja stovite Lietuvoje, kita – užsienyje. Ar toks gyvenimo būdas nevargina?

– Po dvi su puse savaitės per mėnesį praleidžiu Lietuvoje, kitą laiką būnu komandiruotėse. Tai nevargina, priešingai – įdomu. Štai žmogus, grįžęs iš kokios nors kelionės, kupinas įspūdžių, ką patyrė. Kai keliauji po porą savaičių per mėnesį, savaime tie įspūdžiai veja vieni kitus, užmezgi vis naujus ryšius. Man bendrauti su nepažįstamaisiais nėra sunku – tiek oro uoste, tiek autobuse, lėktuve susiduri su įvairiausiais žmonėmis. Kai išgirsti jų istorijas, pagalvoji, – Dieve, kaip aš ramiai gyvenu!

Paragavo ir verslo

– Užsiminėte apie verslą – kas tai buvo?

– Tai buvo šeimyninis restoranas. Kadaise draugai, gyvenę Detroite, pasikvietė paviešėti Amerikoje. Ten susidūriau su visai kitokiu požiūriu į verslą nei Lietuvoje. Patys verslininkai dirba savo versle, turtingi žmonės vengia turtuolio įvaizdžio. Teko matyti keletą milijonierių, kurių pavardės gerai žinomos ir Lietuvoje, – jie neįtikėtinai paprastai gyvena, vairuoja neretai prastesnius už darbo žmonių klasės automobilius. Daugeliu atveju amerikiečiai į verslą žiūri tiesiog kaip į hobį, malonumą. Išauginę kokią nors įmonę, ją sėkmingai parduoda ir užsiima kita veikla.

Grįžęs namo taip pat pabandžiau kurti verslą nuo nulio – padaryti jį pelningą ir parduoti. Beje, tuomet Lietuvoje žmonės nesuvokė, kad tokia praktika – normali. Nes jei esą parduoda, vadinasi, kažkas yra blogai. Tačiau man pavyko įgyvendinti šį sumanymą – galbūt ne taip, kaip tikėjausi, bet kokiu atveju – mechanizmas suveikė iki galo.

Naujo verslo nusprendžiau nebesiimti, nes rinkoje trūko stabilumo – kažkaip tuo metu visi pasidavė į statybas, pamaniau, kad lukterėsiu ir pasuksiu kita kryptimi. Žmonės turi didelę fantaziją, tačiau kažkodėl Lietuvoje visi puola į vieną sritį.

Niekada nesakyk "per vėlu"

– Kas jums gyvenime teikia didžiausią džiaugsmą, pilnatvės pojūtį?

– Šeima, vaikai. Pomėgiai – labiau poilsis, galimybė prasiblaškyti nuo darbų, nusistovėjusios rutinos, galiausiai – praplėsti savo akiratį, pasikrauti adrenalino. Nesu mėgėjas sėdėti naktiniuose klubuose – mano poilsio suvokimas kitoks.

– Kokius sumanymus knieti įgyvendinti netolimoje ateityje?

– Pirmiausia norėčiau dalyvauti 150 km ėjimo ir bėgimo varžybose dykumoje. Taip pat norėčiau motociklu pervažiuoti Mongoliją – gal tai pavyks padaryti jau kitais metais. Po žygio per Baltiją turiu idėją neatidėliojant ieškoti bendraminčių ir Klaipėdoje įsteigti vaikų dienos užimtumo centrą, kur jie galėtų sportiškai praleisti laiką. Tiesiog jaučiu pareigą tai padaryti. Nenoriu nieko įžeisti, bet man atrodo, kad žmonės, kurie rengia panašius projektus, dažniau reikalauja pinigų popieriniam darbui ir savo kvalifikacijai nei pačiam tikslui pasiekti – duoti kažką vaikams.

Sumanymų, svajonių yra daug. Laikausi tos nuomonės, kad jei turi idėją, kuri tau patinka – imk ir daryk. Kai kurie žmonės sako, kad štai man tiek metų ir ką nors keisti gyvenime per vėlu. Manau, kad niekada ne per vėlu, svarbu noras. Jei kokioje srityje išsisėmei, ieškok save išreikšti kitur. Nenustebsiu, jei po kokių ketverių metų aš veiksiu visiškai ką kita.