Gausybės renginių, akcijų ir atrakcijų išlepinti klaipėdiečiai šiandien retai beprisimena, o kai kurie nė neįsivaizduoja, jog kadaise didžiausio malonumo galėjo suteikti tiesiog galimybė klausytis mėgstamos muzikos. Tačiau į sovietmečio perspektyvą žvelgiantys liudininkai tvirtina, jog anuomet žmonės galėjo mėgautis ne ką prastesnėmis, o gal net turiningesnėmis pramogomis.

Pagrindinė pramogų vieta

„Kultūrkė“, „stroikė“, „fanerkė“, „portiankė“ – šie iš kasdienės vartosenos jau seniai pasitraukę žodžiai ne vienam klaipėdiečiui žadina nostalgiškus prisiminimus. Būtent taip slengu sovietmečiu būdavo įvardijamos keturios pagrindinės uostamiesčio šokių aikštelės.

„Balticum TV“ programų direktorius Vladas Straupas buvo vienas tų, kurie šiandienos kalba būtų pavadinti didžėjais – anuomečiuose kultūros rūmuose klaipėdietis drauge su broliu vesdavo jaunimo pamėgtas diskotekas.

„Iš esmės tuo metu tai buvo pagrindinė vieta, kur jaunimas ateidavo linksmintis, – pripažino pašnekovas. – Dar veikdavo šokių aikštelės po atviru dangumi, kur grodavo grupės. Viena tokių – Poilsio parke, kita – šalia buvusių karininkų namų, dabartinės Koncertų salės.“

Vyresni žmonės rinkdavosi pramogas restorane, kur grodavo vietos grupės, o už atitinkamą „taksą“ būdavo galima užsisakyti norimą dainą. „Bet kad įeitum į restoraną, durininkui irgi reikėdavo mokėti į saują“, – šypsojosi pašnekovas.

Būdavo ir muštynių

V.Straupas svarstė, jog 1978-aisiais „kultūrkėje“ drauge su broliu pradėję vesti diskotekas veikiausiai buvo šios veiklos pradininkai mieste.

„Tais laikais visas muzikinis skonis buvo formuojamas, visos naujienos ateidavo būtent per šokių aikšteles. Faktiškai visą muziką, ką leisdavo Liuksemburgo ar Lenkijos radijas, gaudavome laiku, keisdavomės vieni su kitais. Kadangi Klaipėda – uostas, čia praslysdavo daug informacijos, naujienos ateidavo plokštelių pavidalu, jas įrašydavome į juostas, kurias vėliau karpydavome, darydavome “singlus„ ir sukdavome“, – apie anuometes technologijas pasakojo pašnekovas.

V.Straupas prisiminė, jog „kultūrkėje“ taip pat būdavo rengiamos populiarios teminės diskotekos apie įvairias užsienio muzikos grupes, rodomos skaidrės.

Pašnekovas šypsojosi, jog neretai šokiai neapsieidavo ir be muštynių.

Sunervino „pornografija“

„Žinoma, negalėjome leisti ką panorėję. Repertuare turėjo būti 50 proc. tarybinių kūrinių, 30 proc. – “soclagerio„ ir 20 proc. – kapitalistinių šalių. Valandą iki diskotekos grodavome tarybinius “gabalus„, “soclagerį„ pamiršdavome ir galiausiai leisdavome tai, ką reikia“, – pasakojo pašnekovas.

Tačiau „Balticum TV“ programų direktorius tikino dėl to nesulaukęs rimtų problemų.

„Tik kartą dėl skaidrių buvo prisikabinę tokie du berniukai su kostiumais, labiau panašūs į saugumiečius nei į šokėjus. Gražiai paprašė nuimti. Pamenu, buvo toks grupės “Space„ albumo viršelis su gražia nuoga moterimi, matyt, labai jau juos sunervino, gal įžvelgė pornografiją“, – juokėsi V.Straupas.

Daugiau nei dešimtmetį klaipėdiečiui tai buvo ne tik smagus hobis, bet ir šioks toks uždarbis. Po to, kai kultūros rūmų pastate įsikūrė Muzikinis teatras, diskoteka išsikraustė į „Bilduką“.

Jautė informacijos badą

V.Straupas neneigė jaučiąs nostalgiją šioms anų dienų akimirkoms, tad ir šiandien viename uostamiesčio klubų kartais atsistoja už didžėjaus pulto.

Ar jo skonis, muzikos kūrinių parinkimas priimtini šių dienų jaunuomenei? Pašnekovas juokavo, jog nusiskundimų kol kas nesulaukė.

„Tada nieko nebuvo, o dabar visko per daug, yra absoliutus persisotinimas. O kai visko tiek daug, nežinant nebeįmanoma atsirinkti. Tas badas buvo motyvacija ieškoti, o dabar informacija – ant kiekvieno kampo, ji nebevertinama. Šiandien nesuvokiama, kad kas nors sėdėtų ir klausytųsi muzikos, o anuomet jaunimėlis susieidavo, pasistatydavo vyno butelį, išklausydavo naują diską, po to jį dar dvi valandas aptarinėdavo. Gal dabar ir likę pavieniai fanai, bet tuomet tai buvo savotiškas judėjimas“, – įvertino „Balticum TV“ programų direktorius.

Tačiau V.Straupas nelinkęs manyti, kad anuomet žmonėms trūko veiklos, pramogų, jie buvo labai nuskriausti. „Taip tai gali atrodyti. Pažįstu nemažai žmonių, kuriems nei tada nieko nereikėjo, nei dabar jie ką daro“, – pripažino pašnekovas.

Plūdo į Jūrų muziejų

Tuometė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Novogreckienė taip pat pripažino, jog sovietmečiu rengtas diskotekas būtų galima pavadinti reiškiniu.

„Didžiausia problema buvo mūsų uždarumas – jaunimas negalėdavo gauti muzikos. Tai buvo labai populiari pramoga, ypač kai tik ji atsirado ir buvo naujovė. Bet per tuos beveik 17 metų, kuriuos išdirbau, buvo be galo daug naujų dalykų ir jie domino, pritraukdavo žmones“, – kalbėjo pašnekovė.

N.Novogreckienė prisiminė, kaip klaipėdiečiai plūste plūdo į tik duris atvėrusį Jūrų muziejų.

„Ar dabar mūsų žmonės labai į jį vaikšto? O tada norinčių į Jūrų muziejų patekti klaipėdiečių, ne atvažiavusiųjų, driekdavosi eilės, nes tai buvo nauja, įdomu. Iš paskos atsidarė ir Paveikslų galerija, Laikrodžių muziejus, atsirado varpai – ir visur klaipėdiečiai aktyviai dalyvaudavo“, – tikino pašnekovė.

Ne vienas vyresnės kartos atstovas patvirtintų, jog pramogų išsiilgę žmonės „šturmuodavo“ ir kino, dramos teatrų sales.

Anuomet gana populiarius šokius „kam per 30“ N.Novogreckienė juokais įvardijo ypatingu žanru. „Tai būdavo be galo įdomios publikos susirinkimo vietos, ten žmonės eidavo susipažinti, turėdavo įvairių kitų tikslų. Bet tikrai tai nebūdavo kokių nors nukaršusių pensininkų susiėjimai“, – juokėsi pašnekovė.

Į saviveiklą – savo noru

N.Novogreckienės nuomone, pramoga su turiningu laisvalaikiu turi mažai ką bendra.

„Kalbant apie galimybę išties turiningai leisti laiką, reikia pastebėti, kad anuomet mieste buvo gausybė klubinių įstaigų, kurios kiekvieną vakarą atverdavo duris. Žmonės ten rasdavo viską – ir bendravimą, ir saviraišką, tai būdavo labai “fainas„, pozityvus dalykas, – įvertino pašnekovė. – Prisiminkime kad ir tą pačią liaudies operą – jei ne ji, šiandien nebūtume turėję Muzikinio teatro. Gal kokioje nors gamykloje dalyvauti meno saviveikloje ir paspausdavo direktorius, o ten žmonės ėjo su dideliu noru, rinkdavosi intelektualai.“

Buvusi Kultūros skyriaus vadovė prisipažino, jog „tuomet“ ir „dabar“ laikai jai – nelygintini, nes visiškai skyrėsi gyvenimo stilius, žmonių samprata, visaip kitaip skambėjo ir pats žodis „pramoga“.

„Tačiau tai tikrai nebuvo gūdūs laikai – žmonės gyveno, bendravo, buvo laimingi, pramogavo. Ir pirmiausia jie turėjo žymiai mažiau materialinių rūpesčių, buvo tiesiog lengviau gyventi. Gal visi buvo “biednesni„, bet vienodai, nebuvo tokios konkurencijos, įtampos“, – svarstė pašnekovė.

Paradoksalu, tačiau, nepaisant milžiniškos pasiūlos ir įvairovės, N.Novogreckienės manymu, anuomet saviraiškai būta daugiau galimybių. „Tiesiog daug kas buvo paprasčiau prieinama, nekainavo pinigų“, – pripažino moteris.

Į pobūvį – pavalgyti

Garsi uostamiesčio pedagogė, Klaipėdos miesto garbės piliečio Valentino Greičiūno žmona Irena tikino, jog poros pramogos, laisvalaikio pomėgiai nuo sovietmečio laikų mažai tepasikeitė.

„Visada buvome labai aktyvūs įvairių renginių, ypač koncertų, spektaklių, lankytojai. Būdavo madingos ir įvairių Sąjungos respublikų dienos, kai atvažiavę ansambliai koncertuodavo po savaitę“, – prisiminė pašnekovė.

Nors anuomet daugelį miestiečių traukė sūpynių parkas, čiuožyklos po atviru dangumi, moteris prisipažino, jog tokio pobūdžio pramogos niekada neviliojo.

Sovietmečiu Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo, vėliau – pirmojo sekretoriaus pareigas ėjusio V.Greičiūno žmonai kartu su sutuoktiniu tekdavo dalyvauti ir anuomečiuose oficialiuose renginiuose.

„Gal jie būdavo ne tokie masiški, gal jų ir tiek daug nebūdavo, kaip dabar, kai visokios firmos organizuoja savo renginius, reprezentacijos. Dabar turbūt daugiau prabangos, furšetų, bet keičiasi ir mados, žmonių poreikiai“, – svarstė pašnekovė.

I.Greičiūnienė prisiminė, jog ankstesniais laikais, ko gero, nė vienas pobūvis neapsieidavo ne tik be šokių, bet ir dainų. Dabar esą tenka stebėti nuobodų vaizdelį – žmonės prisivalgo, apsunksta ir vaikštinėja visą vakarą su vyno taure rankoje.

„Apskritai man labiau prie širdies ne masiniai, o kameriniai susiėjimai, kai gali vienas kitą matyti, susikalbėti, o ne nueiti, pasirodyti ir kitą pamatyti“, – šypsojosi pašnekovė.