Rupūžių užpilai, gyvulių dezinfekcinis skystis, aukso kapsulės, stebuklinga lempa. Šių ir kitų "medikamentų" griebiasi su ligomis kovojantys lietuviai. Tačiau gydytojai įsitikinę – taip galima tik greičiau prisišaukti mirtį.

Svajoja apie rupūžių fermą

Klaipėdietis Juozapas Gabalis svajoja apie fondo "Padėk sau ir kitiems" įsteigimą. Subūręs bendraminčius vyras tikisi įkurti rupūžių fermą, kur iš šių varliagyvių gamintų vaistus onkologiniams ligoniams.

Pagal senelių išsaugotą receptą vaistus iš rupūžių gaminosi ir vartojo Juozapo mama, taip įveikusi krūties vėžį. J.Gabalis prisimena, kad specialiu būdu mamos paruošti vaistai išgydė ne vieną ligonį.

Septintą dešimtį įpusėjęs vyras teigė, kad gydantis pagal šį receptą būtina sąlyga – tikėjimas.

Tiesa, paruoštą mišinį patariama gerti tik po operacijos, švitinimo ir cheminės terapijos arba tada, kai gydytojai nebesuteikia vilčių išgyti.

Svajojantis apie fondo įkūrimą klaipėdietis tikino nenorįs pasipelnyti. Tai būtų viso labo šviesaus atminimo mamos pagerbimas.

Varles vartyti kaip blynus

Ne mažiau intriguojanti Juozapo išsaugota vėžio gydymo ir rupūžių paruošimo instrukcija. Varliagyvius reikėtų gaudyti porą valandų po vidurnakčio. Tam esą būtinas indas, prožektorius ir nekaukšintys batai.

Vaistams tinka apie 10 cm dydžio rupūžės, sulaukusios trejų metų. Instrukcijoje išsamiai pateikiama, kaip ir kuo jas reikėtų pribaigti.

"Mušti tiesiai per galvą, geriau plaktuku iki 200 gramų svorio... Švarus akmuo, kaladė – tinkamiausias daiktas padėti galvą. Svarbiausia smegenų dalies sunaikinimas. Tuoj dedant į orkaitę gali spardytis ir šokinėti, geriau palaukti 10–20 min.", – rašoma instrukcijoje.

Orkaitėje kaitinamas rupūžes siūloma vartyti kaip blynus. Bet pabrėžiama, kad jų nereikia kepti. Po kurio laiko į miltelius sumaltos rupūžės paįvairinamos specialiai paruoštomis šventintomis rūtomis ir švęstu vandeniu.

J.Gabalis akcentavo, kad pirmuosius pagerėjimo požymius ligoniai pajunta po poros savaičių.

Iš lovos pakėlė kreolinas

Kai kurie onkologiniai ligoniai griebiasi kito gydymo būdo – vaistų, skirtų gyvulių dezinfekcijai. Tad veterinarų nestebina užsukantys interesantai, kurie ieško vaistų ne augintiniams, o sau.

Kreolinas – šis smirdantis rudas skystis gerai žinomas veterinarijos gydytojams ir ypač plačiai buvo naudojamas sovietiniais laikais. Dabar jį pakeitė efektyvesni dezinfektoriai.

60-metį atšventusiai moteriai gydytojai diagnozavo onkologinę ligą. Praėjusių metų rudenį gydytojai, apgailestaudami, kad niekuo negali padėti, pacientę išleido namo.

Paskutinės stadijos gimdos vėžiu serganti moteris nebepajėgė savimi pasirūpinti. Iš lovos nesikeliančiai ligonei buvo leidžiami stiprūs vaistai nuo skausmo.

Artimieji esą griebėsi šiaudo – kreolino, parsivežto iš Rusijos. Kaip jį vartoti, sužinojo internete.

Po kelių mėnesių tokio gydymo Kalėdų rytą ligonė sėdo prie vieno stalo kartu su artimaisiais. Ataugo po chemoterapijos nuslinkę plaukai. Ji vėl kalba, pavaikšto ir pasirūpina savimi.

"Įvyko stebuklas", – sunkiai įtikimu rezultatu džiaugėsi namiškiai.

Pas veterinarą – vaistų žmonėms

Ši moteris ne vienintelė, prieš vėžį kovojusi gyvuliams skirtu dezinfekciniu skysčiu.

Klaipėdos veterinarijos gydyklos savininkės Ritos Ilgūnės nestebina klientų klausimai apie kreoliną ar kitus gyvuliams gydyti naudojamus vaistus. Tokių interesantų nuolat užsuka į kliniką.

Veterinarijos gydytoja girdėjo, kad kreolinu žmonės gydosi nuo sovietinių laikų, kai jis plačiai naudotas fermose.

Pasak R.Ilgūnės, ši priemonė nėra vienintelė, naudojama žmonėms gydyti. Ji pasakojo, kad žmonės geria ir kitokį karvėms skirtą dezinfekcinį, šlykštaus kvapo preparatą, parvežamą iš Rusijos.

"Žmonės gydosi gyvuliams skirtais vaistais, nes jie nėra tokie brangūs kaip siūlomi farmacininkų, – nesistebi veterinarijos gydytoja. – Jei tiki, tada gali ir medų valgyti – pasveiksi. Placebo efektas."

Liga nėra nuosprendis

Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjui Alvydui Česui neteko matyti ligonio, pasveikusio po alternatyvaus gydymo.

Pasak gydytojo, chemoterapija – tik vienas būdų, specifiškai veikiančių vėžį. Ji neskiriama, kai pacientui gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.

Tad jei ligoniui šis gydymas neskiriamas, dar nereiškia, kad jis "nurašomas". Nors būtent taip kartais interpretuoja artimieji.

A.Česo manymu, kai alternatyvių arba liaudiškų gydymo būdų griebiasi ligonis, kuriam medicina bejėgė padėti – viena. Tačiau apmaudu, kai taip gydosi pacientai, kuriems onkologinė liga nėra stipriai pažengusi.

"Net jei yra trečia ar ketvirta vėžio stadija, tai nereiškia, jog ligonis mirs. Ir su tokia diagnoze galima gyventi ilgai", – tikino jis.

Užtenka pakabinti palubėje

Gerti vandenilio peroksidą, šlapimą vis didėjančiais kiekiais, aukso kapsules – tokie ligonių gydymosi būdai A.Česo nestebina. Musmirės ir rupūžės – vos ne kasdienybė, ironizuoja onkologas.

Vienas absurdiškiausių A.Česo girdėtų gydymosi metodų – speciali lempa, gaminama Rusijoje. Ją pakanka pakabinti ligonio kambaryje.

Tačiau po nesėkmingų gydymųsi ligoniai sugrįžta prie tradicinės medicinos. Dažniausiai tada, kai baigiasi paciento pinigai, o stebukladariai šį gydymo atvejį "nurašo" tam vienam nesėkmės procentui.

Reklamuojamas gydymo "efektyvumas" siekia 98–99 proc. Būtent tai taip pat vilioja ligonius, nes onkologai suteikia vos trečdalį tikimybės pasveikti.

Bijo mirties

"Nesu matęs nė vieno, kuris būtų pasveikęs nuo išplitusios ligos. Jei taip yra, tegul tas žmogus ateina. Pasišnekėsime ir galbūt pereisime į alternatyvią mediciną", – siūlė gydytojas.

Onkologas paneigė paplitusią nuostatą, kad šarlatanais ir alternatyviais gydymosi būdais susigundo žemesnio išsilavinimo ligoniai. Pastarieji, priešingai, pasikliauna gydytojų siūlomais metodais.

Alternatyviąją mediciną renkasi turintieji aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą.

"Miesto gyventojai ieško alternatyvių gydymosi būdų medikamentais ir maisto papildais, o kaimo žmonės – žolytėmis, liaudiškomis priemonėmis, kurias pasigaminti yra sudėtingiau ir ilgiau užtrunka", – dar vieną tendenciją pastebėjo onkologas.